Prof. Vytauto Landsbergio kalba, pasakyta Europos Parlamente Briuselyje
Lietuvos pirmininkavimo ES prioritetų pristatyme š. m. liepos 3 d.
Ką gi, visuomet reiktų žiūrėti, kokio lygmens būna atkaklumas ir pasišventimas siekiant galimumo ribos, net jei daugelis mano, jog tai apskritai neįmanoma. Lietuva praeityje sugebėdavo.
Pagrindiniai taškai susitelkiant dviems svarbiausiems tikslams greta biudžetų ir Sąjungos vidaus patikimumo, mano požiūriu, būtų šie:
1. Išlaikyti ir skaidrinti ES suverenitetą išorinėje politikoje su vadinamosiomis trečiosiomis šalimis, nes tarp jų yra draugiškų ir bendradarbiaujančių, bet yra ir nedraugiškų bei hegemonistinių. Antai matėme per pastarąjį dešimtmetį ir atsiliepdavome netolygiai blaiviai ir stipriai į kaip tik tokią atvirą Maskvos politiką siekti energetinės hegemonijos pavienių ES narių ir galimai visos Sąjungos atžvilgiu. O pirmiausia matėme tendenciją ignoruoti mūsų Sąjungą kaip politinę vienovę, skaldant bendrijos laikyseną į daugelį „dvišalių“ spąstų. Sąjunga tam išbandymui turi priešintis savo susitelkimu ir būti suverenia pasaulio dialogo dalimi.
Taip atsitiko, kad Lietuva tapo pirmeive vykdydama Sąjungos politiką atsiejant (demonopolizuojant) energetikos dalykus, tuo prisidėdama, kad jie keistųsi nuo diktato pagundų ir reikalaujamo paklusnumo į sąžiningumą ir bendradarbiavimą. Lūžis vyksta, reikia tęsti. Lietuva nesitrauks, kad tik nesitrauktų Sąjunga. Išsaugoję tam tikrą specialų imunitetą sovietų propagandos ginklui, mes galime būti naudingi ir šiandien, jei tik Lietuvos ekspertizė pageidaujama.
2. Antrasis taškas yra mūsų supratimas, kad Sąjungos atvirumas yra gyvybinės reikšmės kaip ir jos istorinė misija plėsti demokratijos ir taikos erdvę Europoje ir pasaulyje. Mielos ir silpnos demokratijos, tironai visada svajos, kaip jus parklupdyti, kad po to pasakytų: „Draugai, jūsų žaidimas baigtas, ir toks buvo sportinis mūsų partnerystės turinys.“
Tepasireiškia Rytų kaimynams norintiems Europos kaip taikos mūsų broliškas solidarumas, grindžiamas bendru likimu, – kad sutiktume juos ištiesę rankas. O čia yra ir mūsų buvimo tęstinė prasmė. Esame bendrai išpažįstamų žmoniškųjų vertybių civilizacija – vertybių ne neodarvinistinių, konsumeristinių ar kanibalistinių, bet kaip gyventi padedant kitam, nenaikinant jo ir neatstumiant.
Aš tikiu, kad Lietuva ragins Sąjungą laikyti jos duris atvertas Rytų kaimynams, siekiantiems demokratijos, taip pat – griežtai prieštarauti tebesitęsiančioms pastangoms jėga keisti Europos žemėlapį.
Vytautas Landsbergis