Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos kariūnui Justinui Dikevičiui iš Lentvario suteiktas leitenanto laipsnis
Leitenanto laipsnio suteikimo ceremonija
Š. m. liepos 26 d. Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Simono Daukanto aikštėje Vilniuje 56 Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos kariūnams suteikė pirmąjį karininko (leitenanto) laipsnį. Ištikimai tarnauti prisiekė 49 vaikinai ir 7 merginos. Ta proga „Trakų žemė“ kalbina iš Lentvario miesto kilusį ir vos prieš mėnesį leitenantu tapusį Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos absolventą Justiną Dikevičių.
Kodėl pasirinkai būtent Karo akademiją, o ne ką nors kita?
Nuo vaikystės domėjausi karyba. Didelę įtaką tam turėjo mano močiutė Ona Čirienė ir krikšto tėtis Arturas Čiras. Močiutė daug pasakojo apie savo brolį partizaną, žuvusį pokario laikotarpiu, apie jo pasiaukojimą Tėvynei, apie savo pusbrolius, kovojusius už Lietuvos laisvę. Apie šiuos vyrus galima būtų visą knygą parašyti.
Krikšto tėtis, dar būdamas studentu, 1991 m. sausio 13-ąją gynė Seimą, svajojo tapti laisvos Lietuvos karininku, bet jo gyvenimas pasisuko kita linkme. Tačiau jis ir dabar dalyvauja įvairiuose renginiuose, priklauso Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungai, apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu, kitais kariuomenės lygmens apdovanojimais.
Augant tokioje aplinkoje, girdint tokias istorijas, mano galvoje susiformavo tam tikras karininko profesijos įvaizdis, kurio ir užsibrėžiau siekti.
Trumpai papasakok apie Karo akademiją ir mokslo metus. Kiek ir kaip mokeisi?
Penkerius metus mokiausi orlaivių pilotavimo specialybę. Man suteiktas magistro ir pirmasis karininko (leitenanto) laipsniai. Buvo nelengvi, kupini išbandymų metai. Išbandymai buvo tiek fiziniai, tiek psichologiniai.
Pirmi mėnesiai iki priesaikos praėjo Ruklos poligone, kur įgijome bazinių karybos žinių ir įgūdžių – mokėmės rikiuotės, taktikos, karo topografijos, karo inžinerijos, medicinos, fizinio rengimo, ginklo valdymo, ir kitų dalykų. Lauko pratybose savo kailiu paragavome kario, patekusio į karinių veiksmų zoną, duonos. Čia supratome, kad karininko profesija ne tik išlyginta uniforma, išblizginti batai ir kariams duodami įsakymai, realybėje – tai sunkus darbas, kai šliauži lietui lyjant per purvą, tempdamas ant nugaros kitą karį, arba 25 kilometrus eini spartųjį žygį su pilna ekipuote ir t. t.
Vėlesniuose kursuose mokėmės dar daug teorinių dalykų ir tik antrojo kurso pabaigoje, „pasiskraidžius“ įvairiais simuliatoriais, pradėjome skraidyti iš tikrųjų.
Skraidyti pačiam – tiesiog nenusakomas jausmas!
Kokios Karo akademijos praktikos, kur rengiamos, kur teko pabūti?
Kaip jau sakiau, studijų pradžioje reikėjo pereiti bazinį kario kursą Ruklos poligone. Po antrojo kurso prasidėjo skrydžių praktika Kyviškių aerodrome. Taip pat po ketvirtojo kurso vykome 2 savaitėm į Lenkiją stažuotis Lenkijos nacionalinėje saugumo akademijoje.
Gal galėtumei pristatyti savo dėstytojus?
Turėjau daugybę dėstytojų, nes mokėmės pagal dvi aukštųjų mokyklų programas – Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Antano Gustaičio aviacijos instituto. Taigi, mokėmės ir karinių, ir civilinių studijų programų. Negalėčiau išskirti nė vieno dėstytojo – visi mums dėstę specialistai yra tikri profesionalai, turintys didelę kompetenciją ir esantys savo srities fanatikais gerąja prasme.
Gal galėtumei palyginti Karo akademiją su kitomis panašaus pobūdžio aukštosiomis mokyklomis kitose valstybėse?
Mūsų akademija bendradarbiauja su JAV, Danijos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Austrijos, Prancūzijos, Kroatijos, Skandinavijos šalių, Lenkijos, Čekijos, Estijos ir Latvijos aukštosiomis karo mokyklomis. Tarptautinis bendradarbiavimas itin sustiprėjo Lietuvai įstojus į Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją (NATO) ir Europos Sąjungą (ES). Taip pat yra plėtojami santykiai su kaimyninės Baltarusijos karo akademija. Nuo 2008 m. ypač suaktyvėjo karo akademijų bendradarbiavimas, iškilus iniciatyvai sukurti karinę Erasmus studijų mainų programą, kurios tikslas – kariūnų ir jaunesniųjų karininkų mainai tarp ES karo mokyklų.
Kaip jau minėjau, man kol kas teko apsilankyti tik Lenkijos valstybės apsaugos akademijoje, todėl kažkokių lyginamųjų analizių nesiimu daryti. Manau, kad Karo akademijos – visur karo akademijos: su savo specifika, tam tikru studentų kontingentu ir tik joms būdingomis tradicijomis.
Kiek kariūnų baigė Karo akademiją ir kur juos paskirstė, kur pats dirbi?
Šiais mokslo metais baigė 20-oji – jubiliejinė – Lietuvos karo akademijos laida. Iš viso Akademiją baigė 56 kariūnai (4 kariūnai baigė magistro studijas, 52 – bakalauro), š. m. liepos 26 d. visiems baigusiems buvo suteiktas pirmas karininko laipsnis. 15 baigusiųjų paskirti į Lietuvos karines oro pajėgas, 1 į Lietuvos karinį jūrų laivyną ir 40 baigusiųjų – į sausumos pajėgas. Aš pats buvau paskirtas į Lietuvos karinių oro pajėgų aviacijos bazę Šiauliuose, kur dabar ir tarnauju. Esu mokomosios grandies lakūnas.
Ar planuoji toliau mokytis? Kur galima toliau mokytis baigus Karo akademiją?
Taip. Šiek tiek atsipūtęs nuo mokslų, planuoju stoti į doktorantūrą, esu numatęs mokslinę sritį, kurią norėčiau išsamiau panagrinėti. Taip pat stengsiuosi nuolat tobulinti savo, kaip piloto, kvalifikaciją, stažuotis pagal galimybes visur, kur galima pasisemti daugiau žinių ir patirties.
Gal papasakotumei apie savo šeimą? Ar užaugai Lentvaryje? Kokia tavo šeima?
Turiu mamą, tėtį ir jaunesnę sesę. Mama – pedagogė, daug metų dirbusi Lentvario Motiejaus Šimelionio gimnazijoje mokytoja, paskutinius septynerius metus – direktoriaus pavaduotoja ugdymui. Šiuo metu laikinai vadovauja kitai švietimo įstaigai. Mano mama – išsilavinusi, protinga moteris, nuolat siekianti žinių ir tobulėjimo. Iš jos, manau, ir paveldėjau tą norą toliau mokytis, nors mokykloje moksliuku niekada nebuvau.
Tėtis – inžinierius-mechanikas, daug metų dirbantis automobilių detalių srityje. Jis supratingas, bet griežtas. Tėtis turi savo sovietinės kariuomenės patirties, todėl kartais susiginčijame dėl kai kurių karinių dalykų, ir, turiu pripažinti, kad nemažai atvejų tėtis būna teisus.
O jaunesnioji sesė Danielė mokosi Vilniaus Užupio gimnazijoje, dabar jau dvyliktoje klasėje. Ji labai aktyvi, daug kuo domisi, kartais užkrečia ir mane savo interesais ir veiklomis. Planuoja tapti architekte.
Pats užaugau Lentvaryje, baigiau Motiejaus Šimelionio vidurinę mokyklą. Vaikystėje išbandžiau daugelį veiklų: lankiau imtynių būrelį, vėliau ilgą laiką žaidžiau futbolą, mokiausi groti gitara, daug metų lankiau mūsų mokyklos Teatro studiją.
Esu labai dėkingas savo šeimai, taip pat visiems mokytojams, mokiusiems mane mokykloje, už tai, kad įdėjo į mano asmeninę kraitelę tas žinias ir pasaulėjautą, kuri padėjo man tapti tuo, kuo dabar esu.
Kalbėjosi Irma STADALNYKAITĖ
K. Dijoko, D. Sindaravičiaus nuotr.
