Lentvario kilimų fabriko klestėjimo metais dirbo apie 1200 darbuotojų. Gamybos cechai dirbo trimis pamainomis. Kasmet buvo išaudžiama tūkstančiai kv. metrų kilimų ir kiliminių gaminių, o jų paklausa buvo didžiulė. Lentvario kilimai buvo eksponuojami tarptautinėse parodose bei mugėse Leipcige, Paryžiuje, Niujorke, Londone, Maskvoje, Varšuvoje, Irane, Alžyre, JAR ir kitose šalyse.
Kilimų audimo staklės nebegaudžia
Kai norėdamas susitikti su Lentvaryje įsikūrusios bendrovės „Kilimai“ direktore Etela Karpickiene žingsniavau link buvusio grafų Tiškevičių dvaro, nejučiom norėjau pasukti į dvaro rūmus, kur prieš porą dešimčių metų buvo įsikūrusi Lentvario kilimų fabriko administracija. Mintyse vėl suspindo gaudžiantis audimo cechas su gausybe audimo staklių, su auksarankėmis audėjomis ir jų pagalbininkėmis. Tačiau po akimirkos sugrįžau į tikrovę ir pasukau į gamybinių patalpų teritoriją. Čia buvusio mechaninio cecho rekonstruotose patalpose šiuo metu įsikūrusi bendrovės „Kilimai“ administracija.
Kalbėdamas su bendrovės „Kilimai“ direktore prisipažinau, kad sunku susitaikyti su tuo, kad garsiųjų lietuviškų pramoninių kilimų gamybos įmonė išnyko nusinešdama į praeitį, didelio ir darbštaus audėjų, meistrų, inžinierių, technologų, dailininkų ir kitų specialybių kolektyvo pasiekimus, sukauptą pramoniniu būdu gaminamų kilimų gamybos patyrimą.
Dabar, buvusio Lentvario kilimų fabriko, tapusio bendrovė „Kilimai“, gamybinės patalpos nėra tuščios, jas nuomoja net vienuolika skirtingų bendrovių. Čia dabar ruošiami medienos dirbiniai, gaminami įvairūs gaminiai iš metalo. Viena iš jų – bendrovė „Lentvario kilimai“ verčiasi kilimų prekyba.
Išnuomotose patalpose pluša apie pusantro tūkstančio darbuotojų. Pasak E. Karpickienės, dabar bendrovėje „Kilimai“ gaminami rankų darbo kilimai tik pagal užsakymus. Bendrovėje pluša 15 darbuotojų. Čia atvyksta atlikti praktikos Vilniaus dailės akademijos, tekstilės specialybės studentai, rengiami dailininkų plenerai.
Lentvario kilimų fabriko gamybinių pastatų neištiko likimas kaip kitų Lietuvoje bankrutavusių įmonių. Pastatai prižiūrimi ir naudojami gamybai. Direktorė sakė, kad suremontavo ir buvusio Tiškevičių dvaro vinių fabriko patalpas.
Pirmieji kilimai – dvaro rūmuose
Kaip teigia kilimiečiai, buvusiame Lentvario dvare įkurti kilimų fabriką sumanė čia apsilankęs tuometis Lengvosios pramonės ministro pavaduotojas I. Teriošinas. Lentvario kilimų fabriko įkūrimo pradžia – 1957 metai. Iš pradžių tai buvo Kauno vilnonių audinių fabriko „Drobė“ bandomasis kilimų audimo cechas. Pirmieji kilimai buvo išausti dvaro rūmų patalpose. Čia buvo atvežtos šešios pasenusios „Hartmon“ audimo staklės. Šaltkalviai-remontininkai stakles pritaikė austi juostelinį audinį. Vėliau sumontavo juostelinio audinio pjaustymo stakles, šeivavimo automatą „UMPA-1“, metmenų metimo mašiną ir kitus kilimų gamybai reikalingus įrengimus.
1957 m. rugpjūčio 20 d. buvo išaustas pirmasis juostelinis kilimas. Pirmuosius pramoninės gamybos lietuviškus kilimus audė: J. Adomavičiūtė, O. Dimšienė, S. Kudrevičiūtė, T. Barabanova, P. Visockaitė, J. Ogilbaitė ir kt. audėjos.
Kaip savo prisiminimuose rašė inžinierius Kazys Atkočiūnas, kilimų audėjų darbo našumas buvo žemas, apie pusantro kv. metro per pamainą. Kadangi įrengimai buvo seni ir nepritaikyti kilimų gamybai, pirmieji kilimai buvo prastos kokybės, netinkami realizuoti. Tačiau jauni inžinieriai ir darbininkai nenusiminę tobulino įrengimus, kėlė kvalifikaciją. Per 1957 metus išaudė 7980 kv. metrų kilimų. Tuo metu buvo audžiami tik juosteliniai kilimai. Kilimus audė su dvylika staklių, o juostelinį audinį su trimis staklėmis.
Sekančiais metais kilimų fabriko kūrimui, gamybinių patalpų statybai buvo skirtos reikalingos lėšos. Kilimų gamybos cechas buvo atskirtas nuo fabriko „Drobė“ ir įsteigtas Lentvario kilimų fabrikas. Direktoriumi buvo paskirtas V. Staugaitis, gamybai vadovavo vyriausiasis inžinierius L. Puchas, o vyriausiuoju mechaniku tapo A. Strazdas. 1958 metais fabrike jau plušėjo 289 darbuotojai ir pagamino 37869 kv. metrus kiliminių gaminių, iš jų 52,6 proc. pirmos rūšies. Gamyboje buvo panaudotos keturios žakardinių kilimų audimo staklės. Pradėti kurti kilimų piešiniai. Lentvaryje išausti kilimai 1958 metais jau buvo eksponuojami parodoje Maskvoje.
Pastatė naują audimo cechą
Kasmet kilimų gamyba plėtėsi. 1960 metais kilimai jau buvo audžiami ne tik dvaro rūmuose, bet ir pastatytame naujajame ceche. Kilimų gamyba ūgtelėjo iki 175 tūkst. kv. metrų per metus.
Po poros metų visos kilimų audimo staklės buvo perkeltos į naują cechą. Vėliau buvo sumontuotos naujos žakardinių kilimų audimo staklės, ženkliai padidinusios kilimų kokybę ir darbo našumą. 1961 metais kilimai buvo audžiami su 77 staklėmis. Sumontuotos rykštinės kilimų audimo staklės, kuriomis pradėti austi kiliminiai takai. Per metus su šiomis staklėmis buvo išausta 3022 kv. metrų kiliminio tako. 1964 metais kilimų gamyba padvigubėjo – išausta 408 tūkst. kv. metrų kilimų ir kiliminių gaminių. Po penketo metų – 900 tūkst. kv. metrų kiliminių gaminių, o 1975 metais – 2000 tūkst. kv. metrų kiliminių gaminių.
1966 metais išmontuojamos pasenusios juostelinčių kilimų audimo staklės ir jų vietoje sumontuotos ir pradėtos naudoti žakardinių kilimų audimo staklės „Textima“. 1975 metais buvo pagaminta 1334 tūkst. kv. metrų kilimų ir kiliminių gaminių, o 1978 m. jų gamyba padvigubėjo.
Kilimiečiai, siekdami didinti darbo našumą ir gerinti kilimų kokybę, nuolat tobulino įrengimus ir technologiją. Buvo mechanizuotas kilimų susiuvimas, brokavimas, markiravimas, pūkų bei dulkių surinkimas cechuose ir nuo įrengimų. Sumontuotos kilimų pūkinės dalies kirpimo mašinos, įdiegta kilimų paklijavimo linija. Mechanizuoti pakrovimo ir iškrovimo darbai.
Plečiant kilimų gamybą, 1976 metais kilimų fabrike buvo pradėti gaminti neaustiniai kilimai, sumontuotos anglų firmos „Edgar Pickering“ mašinos, sumontuota šių kilimų paklijavimo linija. Per penketą metų buvo pagaminta 9042 tūkst. kv. metrų neaustinių kiliminių gaminių.
Pradėjus gaminti neaustinius (siūtinius) kiliminius gaminius, nebuvo pamiršta ir žakardinių kilimų gamyba. Buvo sumontuotos trys naujos staklės. Tobulinant įrengimus bei technologiją, gerėjo kilimų kokybė.
Technikos tobulintojų indėlis
Prie techninės pažangos fabrike daug prisidėjo racionalizatoriai ir išradėjai. Kasmet techninės kūrybos veikloje dalyvaudavo virš 150 novatorių. Per penkmetį sukurdavo ir panaudodavo gamyboje apie 1400 techninių patobulinimų ir leisdavo gamyboje sutaupyti virš 500 tūkst. rublių. 1972 metais fabrike sukurtas audimo staklių metmenų laikiklis buvo pripažintas išradimu. Vėliau išradėjo liudijimus gavo šaltkalvis Jonas Križanauskas, konstruktorius Juozas Šakinis, Andrejus Utorovičius ir kiti novatoriai.
Apdailos cecho šaltkalvis-remontininkas Pranas Mulvinas sukūrė kilimų kraštų mechanizuoto kirpimo stakles, kurias vėliau patobulino Bandomosios-mechaninės gamyklos „Apvija“ konstruktoriai A. Lančiauskas ir V. Pokvytis. Šių staklių konstrukciją Išradimų komitetas pripažino išradimu, o jų kūrėjai: P. Mulvinas, A. Lančiauskas ir V. Pokvytis tapo išradėjais.
Daug techninių naujovių sukurdavo šaltkalviai-remontininkai: Vaclovas Rukšėnas, Juozas Stasiulionis, Juozas Venckus, Jonas Valainis, Andrejus Kalenda, Juozas Dumalakas ir kiti gamybos novatoriai.
Lengvosios pramonės ministerijos rengiamame racionalizacinės veiklos konkurse, Lentvario kilimų fabriko novatoriai nuolat pirmaudavo.
Be techninių naujovių fabrike buvo naudojamos ir kitos naujovės, gerinančios darbo sąlygas ir darbo kultūrą. Įsteigta darbo mokslinio organizavimo laboratorija, plačiai naudojo kino filmus pažangių darbo metodų propagavimui. Šios laboratorijos darbuotojas Vytautas Vitkauskas subūrė kino mėgėjų būrelį ir kūrė filmus apie fabriko veiklą.
Kilimų raštų kūrėjai
Lentvaryje audžiami kilimai garsėjo raštų liaudiškumu, subtiliais spalvų deriniais, paprastumu. Juos kūrė talentingų dailininkų kolektyvas. Pirmoji į įkurtą Lentvario kilimų fabriką atvyko dailininkė Genovaitė Žilinskaitė. Vėliau, plečiantis gamybai, kilimų piešinių reikėjo daugiau, tad dailininkų kolektyvas didėjo. G. Žilinskaitei talkininkauti pradėjo Zofija Vasilenkaitė Vainilaitienė. Vėliau dailininkų kolektyvą papildė: Stanislava Gedvilaitė, Angėlė Bilevičienė, Liucija Aniūnaitė Kryževičienė, Anicetas Jonutis, Stasė Černevičienė, Zita Alinskaitė Mickonienė, Kęstutis Balčikonis, Olga Ochmanienė, Aušra Sluckaitė ir kt.
Kiekvienas dailininkas turėjo savitą kilimų piešinių kūrimo stilių, bet visi jų darbai pasižymėjo novatoriškumu, liaudiškų ornamentų panaudojimu, spalvų gaivumu, tematikos įvairove. Pagal talentingų dailininkų sukurtus piešinius išausti kilimai žavėjo pirkėjus, didino lietuviškų kilimų paklausą, todėl tai buvo deficitinis tekstilės gaminys.
Kilimiečiai šauniai dirbo ir turiningai poilsiavo
Lentvario kilimų fabrike dirbti buvo įdomu ir malonu ne tik dėl gražios buvusio dvaro aplinkos ir šalia žaliuojančio garsiausio pasaulio parko, kurį suprojektavo garsusis prancūzų kraštovaizdžio architektas Francois Edouard Andre, bet ir dėl kultūrinių renginių, kurie vykdavo dvaro rūmų salėje. Fabriko klube veikė dešimt meno saviveiklos ratelių, čia repetuodavo ir koncertuodavo šokių ir dainų kolektyvai, mišrus choras, merginų pučiamųjų ansamblis, vaikinų estradinis ansamblis. Kilimiečiai dalyvaudavo respublikinėse dainų šventėse, gražiai pažymėdavo įvairias šventes.
Saviveiklinė kino studija „Vyturys“ sukūrė tris dešimtis techninių, dokumentinių ir vaidybinių filmų.
Fabrike buvo skatinama sportine veikla, veikė turizmo ir alpinizmo sekcijos.
Nelaimės ir praradimai
Gražų Lentvario kilimų fabriko kolektyvo gyvenimą aptemdė direktoriaus Petro Jurkūno netikėta ir mįslinga mirtis. Ši netektis ne tik sukrėtė kolektyvą, bet ir turėjo įtakos tolimesnei kolektyvo veiklai.
Netrukus nusprendė palikti darbą vyriausiasis inžinierius Sikstas Bričkus, labai daug prisidėjęs prie kilimų gamybos tobulinimo ir savo talento bei sumanumo dėka užtikrinęs sėkmingą gamybos pažangą.
Mirusį fabriko direktorių P. Jurkūną pakeitusį Vincą Bagdzevičių taip pat ištiko tragiška lemtis. Vadovų netektis buvo tarsi pranašas didžiausios netekties – paties fabriko griūties. Kaip bebūtų keista, bet Lentvario kilimų fabrikui, kaip ir daugeliui kitų stambių gamyklų, gamybinė krizė prasidėjo Lietuvai atgavus Nepriklausomybę. Sugriuvus Sovietų sąjungai sutriko žaliavų tiekimas ir produkcijos realizavimas. Keletą metų Lentvario kilimų fabrikas bandė išlikti, ieškojo kelių realizuoti produkciją buvusiose Sovietų Sąjungos respublikose bei Vakarų šalyse, bet rinką užpildė pigesnė produkcija ir kilimų pramoninė gamyba tapo nuostolinga.
1992 metais prasidėjo fabriko turto privatizavimas. Pasikeitus juridiniam statusui fabrikas tapo akcine bendrove „Kilimai“, o po dešimties metų privačia bendrove „Kilimai“. Bendrovės administracija išsikėlė iš dvaro rūmų ir jie liko tušti.
Bendrovė „Kilimai“ perpus sumažinusi žakardinių kilimų gamybą 2003 metais jau dirbo pelningai, tačiau vėliau, akcininkų sprendimu, pramoninės kilimų gamybos buvo atsisakyta. Atsisakius pramoninės gamybos, visos kilimų audimo ir apdorojimo bei siūtinių kilimų gamybos mašinos ir kitos staklės, su visais patobulinimais bei išradimais, pateko į metalo laužą…
Nebeliko buvusio garsaus pramoninu būdu lietuviškus kilimus gaminančio fabriko, neliko ir jo muziejaus, eksponatų, tarsi būtų praūžęs galingas taifūnas.
Nežinia ar išliks privatizuoti ir palikti be apsaugos bei priežiūros Tiškevičių dvaro statiniai bei garsusis parkas.
Kęstutis Petkūnas
