Faktai, turintys gilią vidinę esmę, rimtai sustabdė skubantį Lentvariu šių eilučių rinkėją. Pirma: viename Trakų rajono lopšelyje-darželyje lankėsi komisija, kuri paprašė vaikų padainuoti jiems mieliausią dainelę. Ir štai ką jie išgirdo. „O bože, kakoj mužčyna, ja chočiu ot tebe syna“. Išsigando. Dar paprašė: „Chorošo, vsio budet chorošo“. Tai persirengusio į bobaitę vyrioko ir pasivadinusio Verka Serdiučka žinomi muzikiniai decibelai, ne daugiau, kuriuos liaupsina tokia pati žvėriško triukšmo ištroškusi publika, Rusijoje nualinta dvasiškai ir fiziškai „bei“ palikta be žmogiško skonio, televizija transportuojamo ir į Lietuvą. Tai vadinasi informaciniu karu, mūsiškėje respublikoje neturinčiu kontrapriemonių. Antra: kažkoks Gamzanovas, pavarde aiškiai nerusiška, vienoje Lietuvos estrados scenoje rėkavo į mikrofoną, jog jį padarė „Sovietskij sojuz“. Ar tai paslaptis? Niekas šiandien neslepia, jog ir Lietuva buvo tos sąjungos sudėtyje. Bet niekas taipogi nenuslėps, jog tos sąjungos kūrėjai yra apskretę mažų tautų krauju. Faktas. O jo vidus toks: ką šiandien mažos tautos kaltins per sovietmetį netekusios savo žiedo? Susimovė Gamzanovas Lietuvoje, nes pasityčiojo iš Volgogrado aukų, kurias nužudė kaukaziečių keršto fanatiška šmėkla, braižiojanti tarsi giltinė gyvomis bombomis po Rusija, nes ji vis nesikeičia, o, pasak visų tautų ainių, nesikeičia tik nepročiai. O tie, kurie „sovietiškai pasamdyti“ klausėsi jo, tarkime, rusakalbėje salėje, išniekino ir miesto didvyriškus 1943 metus, nes ten, miesto gatvėse, konkrečiai rusai kovėsi dėl savo išlikimo. O tos dainuškėlės, kuri neturi nieko bendra nei su poezija, nei su muzika, autorius apskritai nusikalto visų buvusių sąjunginių respublikų stalininio teroro sibirų netekčiai. Tai dar vienas šio fakto vidinis skaudulys, nes labai gaila kaimynų, kol kas savęs nepažįstančių, o galinčių gyventi kaip karaliai, nes dar turinčių šiek tiek tolimų savo protėvių skitų genų, kurie vėliau kratysis raketų, tankų, kalašnikovų ir informacinių karų.
Negerai, jog to nesupranta Rusijos, pavadintos Rusijos Federacija, vadai – vieni sergantys „galinga sąjunga“, kiti – stambia ir nusikalstama kleptomanija.
Kartais telekanalo RTVi laidoje „Kita nuomonė“ nusakoma Rusijos Federacijos politinė realybė, o viena jų labai narsi žurnalistė net primena, kad „deržavu vladejet chunta čekistov“ („šalį valdo čekistų chunta“). Nežinia, kodėl ji vis dar laisvėje. Jos ir kitų grynų rusų teisybės RTVi paviešinime šis kronikos punktas ir yra tam, kad pasipriešintų šiandieninei didžiojo rytų kaimyno „ne ten“ ėjimui. Jis, beje, pražūtingas ir ES organizmui, kuris nuodijamas dujų ir naftos mikrobais, o ir žiemos olimpiadai labai negeras.
Kaip priešprieša lietuviams RF primestam informaciniam karui – Trakų „Radastos“ (oficialus ansamblio pavadinimas, kuriam pernai sukako 10 metų) folkloro ansamblis, kuriam neprimesime dokumentinio-valdiško tono, nes tai ir yra viso Trakų rajono ne vienintelis tautos pasipriešinimas savotiškiausiu ir galingu dainuojančiu ir šokančiu epu.
Kita vertus, pažvelkime, kaip atrodysime, jei pasiduosime emigracijai, pilkai, ypač tremtinių senatvei, ir destrukcinei (tautinio išderinimo) klastai, kiekvieną parą vis tobulinamai. Kas mums paaiškins, kodėl prie rusiško telekanalo REN prirašytas žodis Lietuva? To paprašysime tris Respublikos sargines spec-raides. Antai per „Lietuvos rytą“ 2014 01 04 buvo rodoma laida pagal čia paminėtą Verkos Serdiučkos pasikledonę „Viskas bus gerai“. „L. K.“ išsyk kyla klausimas, kas finansuoja apskritai dienraštį „Lietuvos rytą“, tąjį telekanalą ir, aišku, to paties pavadinimo krepšinio klubą, kai tautiniai laikraščiai vargsta ir klimpsta į skolas bei alinami teismų?
