Lentvario miestas kasmet keičiasi. Malonu matyti dygstančius jaukius gyvenamuosius namus, nutiestas naujas ir rekonstruotas senąsias gatves, renovuotas mokyklas, gražiai sutvarkytą aplinką, bet nesunku pastebėti ir apsileidimo, neūkiškumo ženklų, valdininkų neveiklumo, įstatymų nepaisymo. Kaip pavyzdį galima nurodyti Geležinkelio, Bažnyčios, Lauko gatvių bei vaikų darželio „Svajonėlė“ renovaciją, kai nebuvo atsižvelgta į gyventojų nuomonę ir iškirsti sveiki, miestą puošiantys medžiai.
Negerovių Lentvaryje galėjo būti žymiai daugiau, jeigu ne aktyvūs lentvartiečiai, kurie neabejingi miesto ateičiai ir gyventojų gerovei. Apie jų pastangas šiame straipsnyje papasakosime.
Laiškas komunistų partijos vadovams
Šio straipsnio pavadinimui panaudotas teiginys iš Lentvario miesto gyventojų kolektyvinio laiško, rašyto prieš dvidešimt penkerius metus Lietuvos komunistų partijos centro komitetui.
Daugelis vyresnio amžiaus lentvariečių prisimena, kaip nykiai atrodė tuometinis Lentvaris. Neapsikentę su tokia netvarka, neūkiškumu, apsileidimu ir abejingumu grupė lentvariečių, vadovaujami Onos Staniulionienės, nusprendė parašyti laišką Lietuvos komunistų partijos vadovams. Laiške buvo išvardintos skaudžiausios Lentvario negerovės. Dauguma jų aktualios ir dabartiniam Lentvariui, todėl pateiksime ištrauką iš lentvariečių laiško: „Namai apaugę piktžolėmis ir apversti šiukšlynais, gatvės duobėtos, purvinos, dažniausiai be šaligatvių, valomos ir šluojamos tik Vykdomojo komiteto akiratyje. Gyvenamųjų namų kiemai suniokoti, iškasinėti, duobėti ir t. t. Ištisus metus dvokianti didžiulė bala, į kurią sistemingai nuleidžiamas kanalizacijos vanduo ir mazutas, o pro ją kasdien vaikai eina į mokyklą. Ežeras, vienintelė poilsio vieta – užterštas, o ties namais Klevų alėjoje 42 ir 44 antisanitarinė būklė. Architektūros paminklai ir parkas, priklausantys Kilimų fabrikui ir „Pergalės“ kolūkiui, apleisti ir apgriuvę (…).“
„Gyvenimas tokioje aplinkoje duoda tik neigiamų poveikių ir neigiamų rezultatų. Žmones užauga atitinkantys juos supančią aplinką. Yra prigijęs net posakis „Lentvario kūdikis“. Baisiausia tai, kad geranoriai žmonės yra bejėgiai ką nors pakeisti. Atrodo, kad Lentvariui taikoma kažkokia speciali niokojimo sistema. Trakų rajono vadovų veikla Lentvario atžvilgiu yra nusikalstama (…)“.
Laiške buvo nurodyta, kad Lentvaryje nėra Kultūros rūmų, kino teatro, ligoninės, nors mieste gyvena per 13 tūkstančių žmonių. Nėra tinkamai įrengtos prekyvietės, miesto pirties, viešo tualeto, vaikų žaidimų aikštelių. Lentvario geležinkelio stoties teritorijoje, senuose traukinio vagonuose gyvena per dešimtį šeimų ,daugelį metų eilėje laukiančių komunalinio buto.
Prie šio laiško buvo pridėta 70 nuotraukų, kuriose užfiksuotos Lentvario miesto nesutvarkytos centrinės gatvės, pagrindinės gyventojų lankymosi vietos, užterštos teritorijos ir kitos negerovės.
Laišką pasirašė Ona Staniulionienė, Danutė Baublytė, Marytė Rukšėnaitė, Pranas Vitkauskas ir kt. lentvariečiai.
Skundą nagrinėjo respublikinė komisija
Po šio laiško į Lentvario miestą buvo atvykusi respublikinė komisija ir tikrino gyventojų laiške nurodytus faktus. Vėliau buvo surengtas pasitarimas, kuriame dalyvavo Lentvario miesto, Trakų rajono bei įvairių įmonių ir įstaigų vadovai.
Pasitarimo metu buvo aptartos priežastys, kodėl Lentvario mieste tiek daug netvarkos. Remiantis šios komisijos išvadomis buvo parengtas priemonių planas, kuriame buvo numatyta pastatyti du daugiabučius komunalinius namus iškelti gyventojams iš avarinių namų, baigti įrengti miesto pirtį, pastatyti turgavietę, suprojektuoti miesto lietaus kanalizaciją, vaikų darželį-lopšelį, įrengti saugaus eismo trikampį prie geležinkelio pervažos ir viaduką, išplėsti kapinių teritoriją, sutvarkyti Lentvario ežero teritoriją, įrengti automobilių stovėjimo aikštelę, perduoti Lentvario parko dalį, kuria tvarko „Pergalės“ kolūkis, Lentvario kilimų fabrikui, suremontuoti pagrindinių gatvių dangą ir įgyvendinti kitas priemones.
Pažadėjo ir pamiršo
Daug žadančio Lentvario miesto sutvarkymo plano priemonės ne visos buvo įgyvendintos. Buvo baigta įrengti miesto pirtis, pastatytas viešas tualetas, pradėti statyti du gyvenamieji namai lentvariečiams, gyvenantiems avariniuose namuose ir traukinio vagonuose, taip pat buvo pradėti statyti Lentvario miesto kultūros namai (rūmų statyba užbaigta jau Lietuvai iškovojus Nepriklausomybę), išplėsta kapinių teritorija, pradėtos remontuoti gatvės, bet ne visų gatvių remontui užteko lėšų, pradėtas statyti vaikų darželis-lopšelis. Deja, kai kurios plane numatytos priemonės buvo pamirštos arba įgyvendinamos tik dabar, pavyzdžiui, miesto lietaus kanalizacija, turgavietė užbaigta įrengti ir pradėjo veikti tiktai praėjusias metais, o Lentvario miesto geležinkelio viaduko planai svarstomi iki šiol, prastai prižiūrimas ir Lentvario dvaro sodybos parkas, kiti miesto želdiniai ir gatvės.
Prie užrakintų tualeto durų
Kai kuriuos Lentvario miesto rūpesčius galima priskirti prie jau minėtos „miesto niokojimo sistemos“. Daugelį metų mieste nebuvo tinkamai įrengto ir tvarkomo viešo tualeto. Po aprašyto lentvariečių skundo, tualetas buvo pastatytas prie Lentvario geležinkelio stoties. Vėliau jis buvo nugriautas, nes toje vietoje buvo suręstas pastatas, kuriame dabar yra parduotuvė „Maxima“. Vėliau, rekonstruojant Lentvario geležinkelio stoties pastatą, tualetas buvo įrengtas šiame pastate.
Tualetu galėjo naudotis tiek keleiviai, tiek miesto gyventojai. Praėjusiais metais ši tvarka pasikeitė. Dabar tualetu gali naudotis tik keleiviai, o rakto reikia ieškoti pas budinčią valytoją, bet ji budi ne visą dieną. Tuomet rakto reikia ieškoti pas stoties apsaugos darbuotoją, bet neretai pasitaiko, kad valytoja jau būna baigusi darbą, o apsaugos darbuotojas dar neatvykęs. Gal tokiu atveju raktą nuo tualeto galima gauti pas kasininkę, kuri nuolat būna darbo vietoje? Ne, kasininkė rakto neturi. Ką tokiu atveju daryti? Vieną kartą kasininkė iš nevilties trypčiojančiam keleiviui ir norinčiam patekti į tualetą, pasiūlė palaukti… kol atvyks apsaugos darbuotojas. „O, kada jis atvyks? „Maždaug po dvidešimties minučių“, – ramiai atsakė kasininkė.
Čia keleiviui teliko pasakyti, kaip viename anekdote: „Ačiū, jau nebereikia…“
Atvejis, tokioje situacijoje atsidūrus – nejuokingas. Vienas lentvarietis, pasipiktinęs tokia tvarka, sakė, kad Seimo nariams, gaunantiems tūkstantines algas, dar keli tūkstančiai skiriami kanceliarinėms išlaidoms, o rinkėjams gamtinius reikalus reikia atlikti pakampėse, nes nėra lėšų viešiems tualetams eksploatuoti.
Lentvario geležinkelio stoties viršininkė Eugenija Tuba paaiškino, kad tualetas pradėtas rakinti todėl, kad jame rinkdavosi alkoholio mėgėjai ir užteršdavo tualeto patalpas. Ateityje planuojama už naudojimąsi tualetu imti mokestį.
Kęstutis Petkūnas
Onos Staniulionienės nuotraukose Lentvario miesto vaizdai prieš ketvirtį amžiaus:
1. Aikštė prie Lentvario geležinkelio stoties
2. Vagonai, kuriuose daug metų gyveno lentvariečiai
3. Lentvario geležinkelio perėja
4. Prie gamyklos „Kaitra“ vaikų darželio
5. Lentvario miesto centre
6. 1990 m. vaikus su šv. Velykomis sveikina (iš kairės) M. Rukšėnaitė ir O. Staniulionienė. Nuotrauka iš O. Staniulionienės asmeninio archyvo.
