2014 m. sausio 11 d. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrija šventė savo 25-metį. Fiesta patriotiškai sugriaudėjo Vilniaus karininkų ramovėje.Tarp Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos svečių dalyvavo ir LPKTS Lentvario filialo pirmininkas Jonas Počepavičius, šio filialo garbės narys, Lietuvos partizanas, poetas Stasys Kuodzevičius ir pirmininko pavaduotoja Bronė Daudienė. Sveikinomės su LPKTS vadovu Povilu Jakučioniu, globojusiu poeto Stasio Kuodzevičiaus kūrybą, krašto apsaugos ministru Juozu Oleka, atskirai su prof. Vytautu Landsbergiu, žinomu LPKT bendrijos nariu, poetu ir rašytoju, prie sovietų, bene, vieninteliu iš Sibiro kapinaičių atsivežusiu motinos palaikus ir apie tai parašiusiu įspūdingą apysaką, Izidoriumi Ignatavičiumi, kurį jubiliejinis tremtinių pasimatymas apdovanojo atminimo medaliu.
Kalbėjo Juozas Olekas. Išsamiai pasisakė ir profesorius Vytautas Landsbergis, kuris įžangoje tarė: „Kol būsim, tol būsim kartu.“ Jo aiški ir suprantama kalba, pasižyminti neskubėjimu ir geležine logika, dėjosi į tremtinių visada imlią sąmonę. Profesorius vaizdžiai palygino Lietuvą, šiandien besipriešinusią Rytų kaimynų informacinam karui, su pafrontės kaimu, kuris visada buvo tautos atspirtis. Jis prisiminė J. E. D. Bušo žodžius, ištartus Vilniuje: „Jūsų priešai bus mūsų priešai.“
Tribūnoje skambėjo lentvariečio, poeto ir Lietuvos partizano Stasio Kuodzevičiaus eilės iš jo knygos „Priimk, Tėvyne, mano kuklią auką.“ LPKT bendrijos 25-mečio jubiliejus prasidėjo tokiomis poeto eilutėmis. „ETAPAS: Sudie,sudie / Šalie, brangi / Nurimk, širdie / Nors ją regi galbūt jau kartą paskutinį…/ Nenugalėta liks tėvynė / Nors ši kova labai sunki / Dantis sukąsk / Valdyk jausmus / Spėkos pakaks / Kai žeidžia mus / Laikyseną išsaugok tvirtą, / O jeigu mirti tau bus skirta, / Mirties, kaip jų, neišsigąsk / Dar vyks kova / Sutrypt neduos / Ir Lietuva išsivaduos /Gyviems užteks drąsos ir ryžto / Už laisvę žuvę – nebemiršta, / Jie lieka atminty tautos.“ (1946 metų pradžia)
Suvažiavimo dalyviai buvo prisisegę Neužmirštuolės gėlės atvaizdą. Vilniaus karininkų ramovėje buvo sukilusi visa Lietuvos tremtinių atmintis. Net nuo sukilėlio Jokūbo Jasinskio (1761–1794) ir Vilniaus gelbėtojo nuo tąsyk okupantų rusų, Lietuvos vyriausiojo etmono Janušo Radvilos (1612–1655) laikų, nes šių tautos milžinų portretai kariškai budėjo ramovės foje. Būtų gerai, jei šie vyrai tą dieną nužengtų gyvais kariais dėl tikros istorijos, kurią įžūliai perrašinėja du kaimynai-slavai, dažnai tarpusavyje bandę mirties ir nelaisvės kalavijus, vienas kitą užgrobdami, o jų didesnė gentis gerokai mažesnei organizuodama Katynes.
XXX
Sausio 12 d. – 13-osios išvakarėse Lentvario tremtiniai rinkosi į sekmadienines Šv. mišias. Jas aukojo kunigas Edvardas, pasakęs aštrų pamokslą, suteikęs palaiminimą Lentvario tremtiniams ir priminęs, kad šios mišios skelbia ir Jėzaus Kristaus Krikšto šventę, kurią Jordano upėje amžiams įvardino Jėzaus Kristaus krikštytojas Jonas, beje, vienintelis iš apaštalų sunkią valandą išlikęs ištikimas Mesijaus kriščionybės mokslui, kurį šiandien darko Dievo ir Tėvynės priešai.
XXX
Po mišių Lentvario tremtiniai ir miesto negausus aktyvas suėjo į Parapijos namus, kur buvo pristatyta Stasio Kuodzevičiaus knyga ir paminėtos prie televizijos bokšto 1991 metų sausio 13-osios aukos. Ta didžia ir gilia proga Lentvario visų renginių organizatorė Viktorija Šamatovičienė vedė koncertą, kurį atliko Trakų meno mokyklos auklėtiniai ir Lentvario tremtinių choras – dvi vieningos ir nacionalios kartos.
Toliau „Lentvario kronikos“ suteikia žodį labai skubančioms į istoriją nuotraukoms.
Kronikos desertas: „(…) Gyniau parlamentą jauną ir beginklį. / Eilėje per speigą gatvėje stovėjau, kad pagerbčiau kritusiuosius Sporto rūmuose. / Vilnius dar kentėjo raudoną okuopantų tinklą, / Ziukiai drebinėjo krūmuose, / O sveika tauta partizanu gyveno. / Tik duokite jai kuoką Vytauto didaus, / Ir pamatysit žaibą paprasto žmogaus (…)“
puslapį paruošė Jonas POČEPAVIČIUS
