„LENTVARIO KRONIKOS“ FOTO REIDAS SU LAIKO PERSTATYMAIS
admin
Tai visai nesunku, jei tu esi pilietiškas, lentvarieti, ir šiek tiek išgyveni dėl savojo miesto gerovės ir laimės. Nesibodi kritikos. Esi jaunas, o gal gerokai pagyvenęs, – lietuvis, lenkas, rusas, baltarusis, ukrainietis, žydas, karaimas. Ir visas broliškomis tautomis žydintis miestas, nemėgstantis jo nepriežiūros, abejingumo… ir visko, kas neteisinga, politikų suvelta, – ir nežinia, kaip tai pasakyti, – nes tu esi logiškai mąstantis ir gilios širdies žmogus. Taigi šiandien aš taip ir pasielgsiu. pasikabinęs ant kaklo tarsi patį taikingiausią ginklą – fotoaparatą, ištikimą tiesai ir laisvei ir suteiksiu Jam po keletą lentvarietiškų sakinių. Pradžiai sutirštinsiu spalvas tam, kad geriau įsijaustumėte (nuotraukoms suteiksiu tarsi gyvą žodį). Taigi, ką pasakytų grafas Vladislovas Tiškevičius, atėjęs prie savo rūmų šia vis dar išlikusia Tujų alėja iš tos pusės, kur buvo gražiai tuomet gyvenančių jo kumečių gyvenamieji namai?
Rūmų langai išdaužyti. Netgi labai aukštai, o netoliese griaunamas raudonų senovinių plytų bokštas. Kur toliau grafui eiti? Kam pasiskųsti? Andrė parkas nualintas, į „Trakų žemės“ ir internetinės „Klevų alėjos“ viešą visų minėtų miestelėnų netekties nuosavybės nebaudžiamumą dabartinis rūmų savininkas Laimutis Pinkevičius nekreipia dėmesio. Beje, grafas labai pyko dėl to, kad jo rūmai buvo parduoti be jo leidimo, todėl jis Laimutį Pinkevičių ir pardavėją Kęstutį Daukšį „pakvietė į dvikovą. Ir pats išsirinko ginklus – prancūziškas špagas, kurias jis neblogai valdė, kaip ir pasirodžiusį tuomet modernų koltą. Oi! Nepavydėkime Laimučiui ir Kęstučiui!“
Atsisveikinęs su išdidžiu Lentvario grafu Vladislovu Tiškevičium, kuris mums pastatė ir bažnyčią, sielojausi dėl jaunų lentvariečių, išbėgusių laimės ieškoti svetur. Ir dėl pensininkų buities, todėl viską apibendrinęs užsakiau tokį jų portretą
Mintydamas apie šių dienų aktualijas – Ukrainos įvykius, staiga prisiminiau Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ginkluotojų pajėgų vyriausiąjį vadą Janušą Radvilą, kuris XVII amžiuje gelbėjo Vilnių ir visą Lietuvą nuo rusų okupantų
Ir galiausiai sugrįžau, grafo maloniai pakviestas į dvikovos sekudantus, į mūsišką laiką, prisiminęs vieną Trakų rajono savivaldybės tarybos posėdį, kuriame vaisingai darbavosi (iš kairės) socialdemokratai Romualdas Rudzys ir Vytautas Petkevičius
O kiek Lentvaryje daugiabučių gyvenamųjų namų meldžia renovacijos, kuri vėl įstrigo dėl daugiabutininkų varguoliškumo, o tai reiškia jų gyvenimą be mažiausių santaupų? Daug! Štai vienas jų
Už Lentvario kapinių, kur ilsisi vokiečių, žydų, lenkų, lietuvių, rusų ir net prancūzų kauleliai, čiurlenęs šaltinis, mėgiamas dėl gryno vandenėlio miestelėnų, sako, jau užkimštas? Ką gi, mieste dažnai elgiamasi taip, kad tik būtų blogiau paprastam lentvariečiui. Labai nesveika tendencija verta…. Tik nelengva bus užkimšti visko patyrusios „Lentvario kronikos“, nes ji ir toliau pasakos apie paprastų lentvariečių gyvenimą
Ta progele antai auksinių rankų lentvarietis, įžvalgus Lietuvos lenkas Eugenijus Tadorovskis, dažnai sutinkamas miesto turgavietėje. Jo dirbiniai reikalingi praktiškai mūsų ūkei
Reido pradžioje užsiminiau apie kritiką, politine kalba tariant, socialinę tiesą darbininko, mažažemio valstiečio ir nustekento regiono inteligento vardan. Literatūroje tai vadinama epigramomis. Štai: „Kreipėsi melas į apgaulę: tuokimės ir auginkime kiaulę. / Neskers jos daugėjantys tinginiai, / Kur veikia protelis, / Drebės lašiniai. / ‘Padarom kiaulę ant ešafoto,‘ – pasiūlė apgaulė, nebijanti grotų. / Ir kiaulė nuėjo degla ir mana / Tarytumei tvarto pagonių daina. / Miestas kaleno protezų dantim, / Keletas durnių galvojo širdim. / Rūmuos didikai maitojo vištieną / Ir ožkos be radiacijos pieną […]
