Kaip byloja liaudies išmintis, kuo toliau į mišką – tuo daugiau medžių. Taip jaučiasi net kritišką mąstymą turintis, akademinės duonos ragavęs žmogus. Viešojoje erdvėje publikuojamo informacijos kiekio, atsirandančio dienos bėgyje, neįmanoma perskaityti, nekalbant apie galimybę suvokti. Kur dar „sveikai“ apdoroti ir panaudoti.
„Ką daryti?“, – klausia vieni kitų žiniasklaidos atstovai, tėvai, mokytojai. To klausia ir pats moksleivis – aktyvus žiniasklaidos vartotojas. Pasak jų, toks jausmas, lyg galvoje jau nebėra vietos, o ji, nelaboji , vis vien bando patekti vidun. Lyg nesąmoningai. O kiek visokio šlamšto ten jau ir taip yra?
Jei imtume skaičiuoti, kiek Lietuvoje veikia žiniasklaidos priemonių, ne tik kad neužtektų rankų ir kojų pirštų, bet reikėtų daugiau nei pusės dienos išsiaiškinti. Žinoma, paklausus pas praeivius, kurios iš jų jiems yra žinomos, visų pirma kyla klausimas: ,,O ta žiniasklaida – kas tai? Su kuo valgoma?“ „Tfu. Jūs apie internetą“, – klausia pasiteiravusiojo. Na, apie internetiniu būdu platinamą, žinoma, tačiau ne vien šia terpe skleidžiama informacija.
Tai visos priemonės, iš kurių gaunate informaciją. Išskyrus žmogų. Nors, gerai pagalvojus, jau ir ši, tiesioginė komunikacija, išėjo iš mados. Net mada to nepavyktų pavadinti – tiesiog ji yra tokia silpna, jog akcentuoti to net neverta. Tokiu atveju daugelio galvose iškyla skambūs tinklapių pavadinimai: delfi.lt, 15min.lt, lrytas.lt, alfa.lt. Na, žinoma, nereikia pamiršti ir “Respublikos” : ,,tamsa vis traukiasi, paukštis kyla..” – gražus reklaminis šūkis, likęs iki šių dienų. Tik kyla klausimas, ar tamsa išties pasitraukė, ar tas pavargęs komunikacijos visuomenės paukštis pakilo.
Kaip sako nekomercinės, paveldo, pilietinės žiniasklaidos atstovai, duok Dieve, kad vartotojas bent karts nuo karto atsiverstų Lietuvos nacionalinio transliuotojo (LRT), “Verslo žinių”, bernardinai.lt tinklapius. Vargu, arba labai stipru, jei žmogus geba analizuoti. Paskaitau delfi.lt, 15 min.lt, lrytas.lt, “Verslo žinias“, LRT ir mąstau, kokiam pasikausčiusiam reikia būti, kad ši straipsniuose, atrodytų, apie tą patį paskelbta informacija į galvas pakliūtų teisinga.
Dar sunkiau kalbėti apie visą šlamštą, esantį internetinėje erdvėje – pykina. Man, žurnalistei, kuri savu laiku kritiško mąstymo buvo mokoma ne tik garsaus žurnalisto, vieno iš dienraščio „Respublika“ įkūrėjo Ryčio Tarailos. Taip , to paties, kuris vienų yra vertinamas labai skeptiškai, kitų – garbinamas. Šis žurnalistas sugebėjo į pasaulį paleisti triženklį skaičių gerų žurnalistų (taip, į masinę gamybą jis nesiorientuoja), priklausančių tai, aiškinamajai, auklėjamai – profesionaliai žiniasklaidai. „Iš Jūsų žurnalistų aš nedarysiu“, – vos įžengęs į pirmąjį susitikimą su pirmakursiais sako R. Taraila. Taip, ir nedarė. Už rezultatą buvo atsakingi ir tėvai, draugai, paties žmogaus ryžtas ir valia. Kaip visi mėgsta šiuo metu sakyti – žmogaus mikro ir makro aplinka. Bet ši nuomonė/komentarai skilčiai priklausantis, gal kiek kritiškas straipsnis ne apie gerb. R. Tarailą. Jis apie tai, kad toliau besikuriančios lėkštumo viršūnę pasiekusios laidos ir rašomi straipsniai ne tik kelia juoką, bet ir žlugdo būsimos valstybės stabilumą sąmoningumo klausimu.
Ką daryti? Nekalbant apie socialinį tinklapį facebook.com, kuris palengva tapo ne tik laiko žudiku, bet ir aukso veršiu – tiek verslininkams, tiek vagims, tiek priešams, tiek vadovams. Visas gyvenimas jau gan ilgą periodą persikėlė ten. O ten dirba virš milijardo reporterių, kasančių sau vis gilesnę duobę.
Tai ką daryti su augančiomis asmenybėmis? Jos man kelia didžiausią rūpestį. Kaip sako žiniasklaidos tyrėjai, ji, garbioji, artėja prie olimpo viršūnės – bręsta juk, keičiasi. Sako, kad 15min.lt ima dirbti vis daugiau profesionalių žurnalistų. Įdomu, kiek straipsnių teks parašyti, kad iškeltų šį tinklapį iš, kritiškai mąstančių asmenybių nuomone, duobės, į kurią pateko verslo sumetimais. Nieko naujo nepasakiau – žiniasklaida išties yra verslas. Normalu? Normalu.
Evelina KISLYCH