2014 08 23, po ketvirčio amžiaus, Trakų rajono patriotai išėjo į Baltijos kelią. Ir drūtai apsistojo toje pačioje vietoje-prie Bagaslaviškio laisvės kryžiaus, 50,9 kilometrų nuo Didžiojo kunigaikščio Gedimino miesto.Ten atvažiavo ir Elektrėnų savivaldybė atstovai, nes tuo metu buvome vienas ir galingas Trakų rajonas. Buvo svečių ir iš kitų rajonų, bet mes, trakiečiai ir elektrėniečiai , – veiksmo centras, tarsi ilgesio absoliutas savo jaunystei ir Tėvynei.
Lentvario tremtinių choras ir kiti dėkoja rajono vadovams dėl dviejų mikroautobusų, kuriais važiavome karališkai, prisiminę, jog daug tuometinių Baltijos kelio dalyvių paliko mus. Jie-Anapilyje. Tarp jų ir Lentvario tremtinė Regina Staniūnaitė-Andrikienė, kuri 1989 09 16 dienos „Galvės“ numeryje 2 puslapyje tarė: „(…) prieš 50 metų „vyresniojo brolio“ stipri ranka pačiupo mus už pakarpos ir daug neklausydama „parodė“ platų kraštą (…)“Mandagiai sakė,juk dar tik 1989 metai,kai tik prieš metus susikūrė Sąjūdis. Bet tarė, nebodama nieko. Lietuvaitė. Šviesus protas. Didūs jausmai. Regina buvo Lentvario Motiejaus Šimelionio vidurinės mokyklos matematikos mokytoja ir šios švietimo įstaigos profsąjungos vadovė.Autoritetas. Ji tvirtai įžengė į Lentvario tremtinių ir visų dorų miestelėnų atmintį. Ypač jos mokinių. O šiandien 2014 metai. Lietuvoje veikia Baltijos kelio karta, kuriai jau 25. Ar ji suvokia trijų baltjos tautų karštų dorų rankų revoliucijos stebuklą? Viešpaties. Ne kitaip.
Buvo nuoširdūs pasimatymai senų draugų, bet jau žilų. Ir pasisakymai virpančia siela. O garbingą svitą puošė jaunimėlis. Grįžo visi į namus, o mes – į Lentvario parapijos namus,kur vyko koncertas. Tarp svečių regėjome tautiškais rūbais pasirėdžiusią, beveik Baltijos kelio kartos atstovę Trakų rajono merę Editą Rudelienę,Lietuvos dešinės rankos jauną mokslininką Lauryną Kaščiūną ir kitus. Abu pasisakė. Jų mintys buvo lietuviškos. Suskambo trys himnai – lietuvių,latvių ir estų. Viktorija Šamatovičienė, patyrusi miesto kultūrininkė, išdalino tų respublikų vėliavėles. Labai pritrūko žiūrovų,sutapatinusių Lietuvą su jos negerovėmis. Gaila panašių įsitikinimų. Ir šių eilučių rikiuotojui labai susopo nervas, kai jis 2014 08 25 rytą Lentvario vaikų lopšelio-darželio kieme aptiko du suniokiotus vaikučių žaidimų namelius. Objektas turi patikimą tvorą. Kaip pavadinsime tąją neapykantą, peršokusią per geležinę tvorą? Toliau reportažą tęs nemirštančios nuotraukos,sustabdžiusios mums negailestingą laiką.
Jonas Počepavičius
Autoriaus nuotr.