Trakų krašte yra keletas ežerų, kuriuose nuo seno veisiasi lašišinės žuvys, vadinamos seliavomis. Tai gilumą mėgstanti žuvis, ją ištraukti į dienos šviesą reikia ir sumanumo, ir reikiamos įrangos. Įprastai tai daroma tinklų pagalba, vadinasi, būtini reikiami leidimai. Jie duodami Žemės ūkio ministerijos (toliau – ŽŪM) žuvininkystės tarnybos vidaus vandenų ir akvakultūros skyriuje.
Vos brėkšta, o prie kranto prisišlieja iš ežero grįžusi medinė valtis. Joje – du vyrai ir keli dideli plastmasiniai indai, iki viršaus prikrauti tinklų su juose blizgančiomis seliavomis.
Akmenos ežere Algis Olekauskas su Genadijumi Latyševu oficialiai statė kelis šimtus metrų tinklų, į krantą atsiyrė ne tuščiomis – tinkluose mirguliavo sidabrašonės žuvys seliavos.
-Dabar kelias valandas užtruksime, kol iš tinklo akių ištrauksime žuvis. Po to jas pasversime, užpildysime žvejybos žurnalą, – pasakoja A.Olekauskas. – Mano partneris Genadijus gyvena prie pat Akmenos ežero, kiekvieną kartą, tvarkant laimikį, visada padeda jo dukrelė Karolina. Ji, kaip ir tėtis, yra tikras ežerų vaikas.
Oficialiai ir be baimės tinklus Trakų krašto ežeruose statantys žvejai nesitiki pragyventi iš verslinės žvejybos, tačiau šis užsiėmimas jiems lyg kokia neišgydomos ligos diagnozė – vyrai neįsivaizduoja gyvenimo be tinklų ir žvejybos jais.
Iš Trakų važiuojant Semeliškių link, yra keli ežerai, kuriuose veisiasi seliavos. Pirmiausia paminėtini Galvės ir Skaisčio ežerai, prie jų šliejasi Akmenos ežeras, o už dešimties kilometrų ištįsęs Ilgų ežeras. Šiame ežere vieną vakarą žvejui Justinui Rakšteliui padėjau statyti seliavinį tinklą.
Toji pagalba labai jau paprasta – buvau paprašytas pairkluoti valtį. Žvejys nurodė nusiirti į tokią vietą, kur Ilgų ežero dugnas yra virš dvidešimties metrų gylio, ten buvo pastatyti du tinklai po 75 metrus.
-Rytoj šiuos tinklus trauksiu su savo artelės partneriu Stasiu Cesiuliu, – porino žvejys J.Rakštelis. – Mudu nesiskiriame jau kelis dešimtmečius, seliavas gaudome išnuomotuose ežeruose.
J.Rakštelis versline žvejyba susidomėjo prieš keturis dešimtmečius, kuomet Aukštaitijos nacionaliniame parke stebėjo, kaip žiemą garsus to krašto žvejys ignalinietis Jonas Lapėnas Kretuono ežere statė traukiamus tinklus ir iš po ledo traukė gausybę žuvų.
-Tokio tinklo vienas sparnas buvo 700 metrų ilgio, – prisimena Justinas. – Labiausiai atmintin įstrigo begalė ištrauktų žuvų.
Prisimindamas rimtus verslinės žvejybos laikus, žvejys J.Rakštelis ne be pagrindo juos giria.
-Kuomet žuvis gaudoma tinklais, tai naudinga ežerui, – aiškina žvejys. – Pirmiausia išgaudomos didelės ir tinkamos vartoti žuvys. Tinklais ištraukiamos žolės ir augmenija, kurių perteklius kenksmingas ežerui. Jau dabar yra ežerų, kur net virš dešimties metrų gylyje apstu privešėjusių augalų, kurie visai ežerui nereikalingi.
J.Rakštelis papasakojo atvejį, kuomet prieš trejus metus prie salos pilies Galvės ežere tinklais iš keliasdešimties metrų gylio buvo ištraukta gausybė didelių žuvų kaulų. Neišgaudytos žuvys pasirinko gilius duburius savo kapinynui.
Pasak prityrusio žvejo J.Rakštelio, ežeruose būtina leisti verslinę žvejybą. Šitaip bus skatinamas žuvų išteklių atsinaujinimas.
O ar galima išgyventi, verčiantis vien versline žvejyba ežeruose? Tiek A.Olekauskas, tiek J.Rakštelis vienu balsu teigė, kad tai tik piniginėm išlaidom ir juridiniais reikalais atmiešta aistra. Kalbant apie pajamas, būtina pasakyti, kad už kiekvieną kvotoje numatytą ir sugautą seliavų kilogramą žvejai valstybei sumoka po 0,12 lito. Taigi už 700 kilogramų sugautų kvotinių seliavų valstybė gauna virš 80 litų.
Gerai, jei tiek sugaunama. Žvejys turi nemažai išlaidų tinklų atnaujinimui, valčių priežiūrai, automobilio degalams. Taigi sudėjus pliusus ir minusus, žvejys tenkinasi tik puikiomis emocijomis ir keliais uždirbtais litais.
-Turintieji licenzijas žvejai gamtai skriaudos tikrai nedaro ir nepadarys, – sako prityręs žvejys J.Rakštelis. – Esam pasirašę sutartis, laikomės žuvų išgaudymo kvotų, naudojame tik tam skirtus tinklus.
ŽŪM žuvininkystės tarnybos vidaus vandenų ir akvakultūros skyriaus vedėjo pavaduotoja Birutė Paliukėnaitė paantrino, kad sąrašą ežerų, kur leistina žvejyba, nustato aplinkos ministerija, o kvotas paskirsto jos skyriaus specialistai. Pasak B.Paliukėnaitės, aplinkos ministro įsakymu nuo 2015 verslinė žvejyba bus smarkiai apribota. Šįmet verslinė žvejyba leista 46 šalies ežeruose.
O seliava išties savotiška žuvis. Ir tuo, kad gyvena keliasdešimties metrų gylyje, ir savo išvaizda, ir skoniu.
Trakuose gyvenanti karaimė Eugenija Maškevič – Kobeckaja prisimena, kad prieškariu Galvės ežere sugautas seliavas jos močiutė troškindavo duonkepėje krosnyje. Giliame inde žuvys buvo sluoksniuojamos su daržovėmis. Buvo pjaustomos morkos, svogūnai, kopūstai. Gaudavosi ypatingas patiekalas visai šeimai.
92 metų Lidija Firkovič – Maškevič nepatvirtino, kad Trakų karaimai seliavas sūdėsi ir valgė vietoj silkių.
Na, o žvejo Justino Rakštelio siūlymu, seliavas geriausia kepti į keptuvę įpilus ne aliejaus, o šiek tiek… vandens. Pasūdytos žuvys iškepa greit ir lieka sultingos.
Vladas KASPERAVIČIUS
Autoriaus nuotr.