Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras primena, kad spalio 12-ąją minime Pasaulinę artrito dieną. Šios dienos tikslas – kuo plačiau ir geriau informuoti visuomenę apie įvairius kaulų, sąnarių ir jungiamojo audinio sistemos susirgimus, jų priežastis, gydymą ir, visų svarbiausia, profilaktiką. Kaulų ir raumenų sistemos, nugaros bei kaklo skausmai yra viena dažniausių nedarbingumo priežasčių tarp darbingo amžiaus asmenų Europos Sąjungoje. Šios susirgimų grupės svarbą rodo šie faktai: 30–40 proc. visų žmonių jaučia raumenų ir kaulų ligų požymius, o dėl šių ligų kenčia per 100 mln. Europos gyventojų.
Artrito klasifikacijos
Pagal dabar galiojančią TLK-10 AM klasifikaciją, artropatijoms (infekcinėms ir neinfekcinėms) priskiriamos 4 didelės susirgimų grupės: infekcinės artropatijos (pavyzdžiui, pūlingos, įvairių sukėlėjų sukeltos ar poinfekcinės artropatijos ir kt.), uždegiminės poliartropatijos (pavyzdžiui, reumatoidinis artritas ar reumatoidinis vaskulitas, psoriaziniai artritai, jaunatvinis arba juvenilinis artritas, podagra, trauminiai artritai ir kt.), artrozė arba osteoartritas (poliartrozė, koksartrozė, gonartrozė ir kt.) ir kitos sąnarių ligos (įvairios įgytos sąnarių deformacijos, sąnarių nestabilumas, kelio sąnario meniskų pažeidimai ir kt.). Visas jas galima būtų santykinai suskirstyti į dvi pagrindines grupes – uždegimines ir degeneracines.
Kokį nemedikamentinį gydymą siūlo specialistai?
Tarptautinė artrito ir reumato asociacija ypač akcentuoja nemedikamentinį įvairių sąnarių ligų gydymą ir įvairialypę pagalbą sergantiesiems. Jų siūlomas nemedikamentinio gydymo algoritmas:
1. Nuolatinis pacientų ir jų artimųjų mokymas.
2. Savarankiško gydymosi programos (pavyzdžiui, Artrito fondo savarankiško gydymosi programa, įvairios fizinio aktyvumo taikymo programos).
3. Įvairialypė socialinių darbuotojų pagalba.
4. Psichologinė pagalba esant reikalui.
5. Svorio mažinimo programa (jeigu yra nutukimas).
6. Nuolatinis aerobinių pratimų taikymas (specialioji kineziterapinė programa ir bendroji lavinamoji programa) – raumenų stiprinimo programos.
7. Įvairios fizioterapijos ir balneoterapijos procedūros.
8. Įvairialypė pagalba ambulatoriškai gydomiems pacientams (mobilumas, apsipirkimas, kultūrinė programa ir kt.).
9. Tinkamos avalynės parinkimas.
10. Įtvarų ir kitos kompensacinės technikos pritaikymas esant būtinybei.
11. Sąnarių apsauga taikant ilgą ar labai intensyvų fizinį krūvį.
12. Ligonių užimtumo ir įdarbinimo programos ir pan.
Ką sako mokslininkai apie šią ligą?
Kaulų ir sąnarių pažeidimai yra dažniausia ilgalaikio skausmo bei fizinės negalios priežastis, kuri visame pasaulyje kasmet paveikia šimtus milijonų žmonių. Pagal paplitimą judamojo aparato ligos yra trečioje vietoje tarp visų ligų, t. y. apie 24 proc. viso pasaulio gyventojų turi pažeistą griaučių ir raumenų sistemą.
Lietuvoje 2013 metais įvairiomis artropatijomis sirgo 133,4 tūkst. asmenų (vaikų ir suaugusiųjų) ir tai sudaro 68,4 atvejo, tenkančio 1000 gyventojų (SVEIDROS duomenys). Tačiau realūs sergamumo skaičiai gali būti kiek didesni.
Laipsniškai ilgėjant vidutinei gyvenimo trukmei ir daugėjant pagyvenusių bei senų žmonių, neišvengiamai augs ir išlaidos, susijusios su reumatinių ligų gydymu, daugės įvairių medicininių, socialinių ir psichologinių problemų. Sąnarių skausmas ir judėjimo funkcijos sutrikimas yra viena iš dažniausiai pasitaikančių vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonių sveikatos sutrikimo formų. Beje, šiomis ligomis dažniau serga moterys negu vyrai.
Degeneracinės sąnarių ligos dažniausiai atsiranda su amžiumi ir tam reikšmingą įtaką daro jungiamajame audinyje vykstantys senėjimo procesai, didelis bei ilgai trunkantis fizinis krūvis, didelis kūno svoris ir kiti mažiau reikšmingi veiksniai. Dažniausiai pasitaikanti tokio pobūdžio liga yra osteoartritas, dar vadinamas deformuojančia osteoartroze, poliartroze, degeneracine sąnarių liga.
Kai kurių autorių duomenimis, artritas ir artrozė – tai skirtingos diagnozės. Artritas apibūdinamas kaip pirminė vieno ar kelių sąnarių uždegiminė būklė su galimu antriniu jungiamojo audinio pažeidimu, o artrozė – tai pirminis degeneracinis procesas, pažeidžiantis kremzlę, kaulą, su galimu antriniu sąnario komponentų uždegimu.
Dėl skirtingų priežasčių, kurios sukelia pokyčius sąnariuose, skiriamas pirminis ir antrinis osteoartritas (artrozė):
Pirminis osteoartritas – kai nėra jokios žinomos sąnario pokyčių priežasties arba jos neįmanoma nustatyti. Apibūdinamas kaip pagyvenusių ir senų žmonių liga, atsirandanti dėl organizmo senėjimo procesų ir sąnario kremzlės degeneracinių pokyčių viename ar keliuose sąnariuose.
Antrinis osteoartritas išsivysto dėl konkrečių žinomų veiksnių: menisko sužeidimų, buvusios sąnario operacijos, blogai ar netaisyklingai sugijusių kaulų lūžių, po itin ilgo nejudrumo (sergant sunkia liga ar ilgai dėvint imobilizuojantį įtvarą), didelės ir ilgai trunkančios sąnario mechaninės apkrovos, nutukimo ir pan. Antrinis osteoartritas taip pat išsivysto esant įgimtai sąnarių kremzlių patologijai. Tokiu atveju jis vystosi gana jauname amžiuje. Antrinis osteoartritas taip pat gali vystytis sergant cukriniu diabetu, kai kuriomis skydliaukės ligomis ar esant tam tikriems riebalų apykaitos sutrikimams.
Osteoartritas iš pradžių pasireiškia sąnario skausmingumu, ypač intensyvaus fizinio krūvio metu arba po jo, nedideliu judesių ribotumu, sąnario traškėjimu judinant. Su laiku gali išsivystyti matomos sąnario deformacijos, sąnaryje gali atsirasti įvairaus laipsnio vietinis uždegimas ir pradėti kauptis skystis, sąnarys gali patinti, parausti ir net pakilti jo temperatūra. Vienas iš dažnai pasitaikančių požymių yra sąnario sustingimas iš ryto arba ramybės būklėje, kuris trunka trumpai ir greitai praeina (maždaug po 15–30 min.). Nors iš pradžių liga pasireiškia labai menkais simptomais, palaipsniui išsivysto ne tik sąnarių kremzlės pakitimai, reikšmingai sumažėja tarpas tarp sąnarinių paviršių, bet ir atsiranda pokremzlinių cistų bei susidaro kaulinės išaugos – osteofitai.
Liga gali pažeisti bet kurį sąnarį, tačiau dažniausiai nukenčia stuburo slankstelių smulkūs sąnariai, kelių (gonartrozė), klubų (koksartrozė), čiurnos ir plaštakų sąnariai.
Ligos atsiradimą nulemia 3 skirtingos veiksnių grupės: fiziniai, genetiniai ir biocheminiai veiksniai. Kadangi osteoartritas yra lėtinė polietiologinė liga, tai ir ją sukeliančių veiksnių yra daug ir labai sudėtinga nustatyti, kuris jų yra svarbiausias:
Kokios ligos pasireiškimo priežastys?
1. Vyresnis amžius. Dažniausiai osteoartritas pasireiškia apie 40–50 gyvenimo metus ir su kiekvienu dešimtmečiu vis daugėja juo sergančiųjų. Bet vyresnis amžius nebūtinai turi būti tas veiksnys, dėl kurio susergama osteoartritu – lemiamą įtaką turi judamojo ir atramos aparato sistemos pokyčiai.
2. Lytis. Iki 50 metų amžiaus osteoartritas daug dažnesnis vyrams, bet vėliau juo dažniau serga moterys. Vyresnio amžiaus moterų, kurios daugiausiai serga rankų, kelių ir klubų osteoartritu, yra daugiau nei to paties amžiaus vyrų, sergančių osteoartritu. Moterims būdingesnis daugiau sąnarių apimantis osteoartritas nei vyrams.
3. Paveldimumas. Nustatyta, kad pacientų, kuriems buvo protezuotas klubas ar kelis dėl osteoartrito, broliai arba seserys turi daug didesnę riziką susirgti osteoartritu: maždaug penkis kartus dažniau klubo ir tris kartus dažniau kelio sąnario osteoartritu.
4. Įvairios sąnario traumos (lūžis, išnirimas, raiščių plyšimai, pakartotinės traumos, įvairūs potrauminiai uždegimai su liekamaisiais reiškiniais ir pan.).
5. Nutukimas. Jis lemia nuolatinį kojų sąnarių perkrovimą.
6. Įgimti ar įgyti sąnario struktūrų pažeidimai (sąnario nestabilumas, meniskų pažeidimas, įgimtas šlaunikaulio išnirimas ir kt.).
7. Medžiagų apykaitos ir endokrininės ligos (pavyzdžiui, cukrinis diabetas).
8. Intensyvus ir ilgai trunkantis darbas ir sportas. Tiems, kam tenka dažnai lenktis, dirbti ankštose patalpose, daug kartų atlikinėti tuos pačius ir ypač nepatogius judesius, dažniau vystosi kelio sąnario ar stuburo osteoartritas (pavyzdžiui, siuvėjams, dažytojams, kirpėjams ir pan.). Profesionalūs sportininkai (futbolininkai, regbio žaidėjai, lauko tenisininkai, slidininkai ir kt.) taip pat reikšmingai dažniau serga osteoartritu.
Ligos pradžia dažniausiai sunkiai pastebima ir nenustatoma, nes pacientas tiksliai negali pasakyti, kada prasidėjo liga, kada jis pajuto pirmuosius simptomus. Svarbiausias simptomas ligos pradžioje yra bukas sąnarių ar vieno sąnario skausmas, atsirandantis didesnio fizinio krūvio metu arba po jo, kuris gali labai greitai praeiti pailsėjus ar pasitepus priešuždegiminiu tepalu. Ligai progresuojant skausmas stiprėja, jis vis dažniau gali varginti ir ramybės būsenoje.
Osteoartrito (artrozės) gydymas yra ilgalaikis, kartais trunkantis visą likusį gyvenimą. Jis gali apimti įvairius medikamentinius ir nemedikamentinius gydymo metodus. Dažniausiai ligoniai, pajutę nedidelį skausmą ar diskomfortą sąnaryje judesio metu, neskuba kreiptis į gydytoją, patys perka įvairius medikamentus ar brangius maisto papildus (kurių teigiamo poveikio dažniausiai nepatvirtina nepriklausomi moksliniai tyrimai), gydosi „liaudiškais“ metodais, įvairiais trynimais. Į gydytojus paprastai kreipiamasi tik tada, kai skausmas pradeda trikdyti įprastą kasdienę veiklą, atsiranda sąnario sustingimas, patinimas ar net traškesys.
Matyt, svarbiausias ir dažniausiai pasitaikantis artropatijų grupės susirgimas, kuriuo serga ir vaikai, yra jaunatvinis idiopatinis artritas (juvenilinis artritas, jaunatvinis lėtinis poliartritas ir pan.). Šiuo pavadinimu vadinama visa grupė ūmių ir lėtinių susirgimų, kuriems yra būdingas vaikystėje atsirandantis vieno ar kelių sąnarių uždegimas (pagrindiniai jo simptomai yra sąnarių skausmas, sąnarių tinimas, sąnarių judesių ribotumas ir kt.), kurio etiologija nėra tiksliai žinoma. Ši liga trunka ne trumpiau kaip šešias savaites (kartais net metų metus) ir dažniausiai prasideda mokyklinio amžiaus vaikams, t. y. iki 16 metų. Tarp galimų ligos priežasčių svarbiausios yra dažnos infekcijos, autoimuniniai organizmo pokyčiai, stresas ir paveldimas polinkis sirgti reumatinėmis ligomis.
Yra išskiriamos 2 svarbiausios šios ligos formos. Vidaus organus apimantis (visceralinis) artritas, dar vadinamas Still sindromu, yra pavojingas gyvybei, todėl būtina vaiką hospitalizuoti. Ši artrito forma pažeidžia įvairų sąnarių skaičių, gali būti padidėję limfmazgiai, atsirasti tipinis bėrimas, karščiavimas.
Neapimantis vidaus organų (nevisceralinis) artritas lėtai progresuoja ir pažeidžia tik sąnarius. Išskiriamos 3 jo klinikinės eigos, kurias galima laikyti atskirais susirgimais: oligoartritas, kai pažeidžiama nuo 1 iki 5 sąnarių per pirmuosius 6 ligos mėnesius, gali būti akių pažeidimų ir labai retai pažeidžiami vidaus organai; poliartritas, kai per pirmus 6 ligos mėnesius pažeidžiami daugiau nei 5 sąnariai (būdingi tik sąnarių pažeidimai, vidaus organai pažeidžiami itin retai); sisteminis idiopatinis artritas, kai karščiuojama ne mažiau kaip 2 savaites ir labiausiai nukenčia ne sąnariai, o vidaus organai: kepenys, inkstai, limfiniai mazgai bei papildomai būna serozitai (perikarditas, pleuritas, peritonitas ir kt.).
Kadangi nėra vieno tikslaus diagnostinio metodo, padedančio diagnozuoti jaunatvinį idiopatinį artritą, atliekama nemažai įvairių medicininių tyrimų, bandant atmesti kitas galimas diagnozes: ypač svarbūs biocheminiai kraujo, imunologiniai ir genetiniai tyrimai, ultragarsinis sąnarių tyrimas, branduolinio magnetinio rezonanso tyrimas, rentgenologiniai sąnarių tyrimai ir pan.
Lietuvoje per 2013 m. nuo jaunatvinio artrito gydėsi 1033 vaikai, paaugliai ir suaugusieji.
Liga dažniausiai prasideda neaiškios kilmės karščiavimu, pasireiškiančiu rytais ir vakarais, kuris didžiajai daliai vaikų trunka nuo 2 savaičių iki mėnesio. Patys svarbiausi simptomai yra sąnarių skausmas, patinimas bei sustingimas, taip pat sąnario judesių ribotumas. Sisteminio jaunatvinio poliartrito pagrindinis sisteminis požymis yra karščiavimas, dažnai lydimas blyškiai rausvo odos bėrimo, atsirandančio didėjant karščiavimui. Kiti požymiai yra raumenų skausmas, padidėjusios kepenys, blužnis ir limfmazgiai, akių uždegimai bei perikarditas (širdies maišelio uždegimas) ar pleuritas (pleuros uždegimas).
Kokie faktoriai lemia sekmingą gydymą?
Gydymas cheminiais preparatais, fizioterapija bei pacientų ir jų tėvų mokymas yra sėkmingo šios ligos gydymo pagrindas. Vaikams, sergantiems jaunatviniu idiopatiniu artritu, dažniausiai reikalingas gydymas nesteroidiniais vaistais nuo uždegimo ir kartu kitais medikamentais. Taigi, vaikų jaunatviniam idiopatiniam artritui gydyti gali būti naudojami: nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo (sumažina karščiavimą, sąnarių skausmą ir patinimą, tačiau gali sukelti įvairių nepageidaujamų reiškinių); antibiotikai (dažniausiai skiriami gydymo pradžioje, siekiant atmesti ar įveikti galimą infekcinį faktorių); kortikosteroidai; ligos eigą modifikuojantys imunomoduliatoriai ir antinavikiniai vaistai: metotreksatas, ciklofosfamidas, aztioprinas ir kt. (dažniausiai skiriami, kai vartojant nesteroidinius vaistus nuo uždegimo ir hormoninius vaistus nepavyksta sumažinti sąnarių skausmo ir patinimo bei kitų simptomų); šios vaistų grupės dažnai sukelia nepageidaujamų reiškinių; tumoro nekrozės faktoriaus blokatoriai (etanerceptas, infliksimabas) ir kiti naujieji biologiniai preparatai (interleukino-6 receptorių blokatoriai, interleukino-1 ir kt.), kurie specifiškai paveikia ar blokuoja aktyvius imuninius mechanizmus ir taip slopina uždegiminį procesą (nors jie gali padėti sumažinti sąnarių skausmingumą, patinimą, rytinį sąnarių sustingimą ir kitus simptomus, dėl šios vaistų grupės dar aktyviai diskutuojama), ir kiti medikamentai.
Fizioterapija ir medicininė reabilitacija taip pat yra svarbūs gydymo metodai. Jie apima bendrus ir specializuotus fizinius pratimus, koreguojančių įtvarų nešiojimą, šilumines, elektros, šviesos ir kitas procedūras. Kartu su medikamentiniu gydymu reabilitacija turi būti pradėta kiek įmanoma anksčiau, kad būtų palaikomas normalus sąnarių lankstumas, raumenų tonusas ir jėga. Reabilitacija leidžia išvengti sąnarių kontraktūrų, deformacijų arba jas, kiek įmanoma, koreguoja. Kokią konkrečią gydymo strategiją ir taktiką pasirinkti, sprendžia tik gydantis gydytojas.
Kadangi kyla nemažų sunkumų tiksliai nustatant juvenilinio artrito diagnozę, tai ir ligos ateities prognozės nustatymas yra komplikuotas. Maždaug 50 proc. sergančiųjų iki pilnametystės nepasveiksta ir jiems būtina tolesnė specializuota reumatologinė pagalba. Yra duomenų, kad oligoartrine forma sergantys vaikai turi didesnę remisijos tikimybę negu sergantys poliartritine. Ligos eigą iš dalies lemia ir ankstyva diagnozė bei gydymas ir aktyvus tėvų (ir kitų šeimos narių) dalyvavimas.
Ši liga vienaip ar kitaip neigiamai paveikia visą šeimą, tad svarbu išlaikyti ramybę, supratimą ir darną. Fiziškai ir psichologiškai susidoroti su lėtinės ligos diagnoze yra sudėtinga ir suaugusiam žmogui. Bet tai ypač sudėtinga vaikams, kurie nėra pasiruošę susidurti su ilgalaike, skausmą sukeliančia liga, dažnai ribojančia jo aktyvumą. Svarbu padėti vaikui įsisąmoninti, kad artritas šiame gyvenimo etape yra neatskiriama jo gyvenimo dalis ir būtina kiek įmanoma lanksčiau prisitaikyti prie ligos apraiškų. Emociškai labai svarbu, kad gydymo procese „dalyvautų“ ir sergančiojo broliai ir seserys, paremtų bei palaikytų sergantįjį.
Remigijus ZUMERAS,
Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro Mitybos ir fizinio aktyvumo skyriaus vedėjo pavaduotojas
parengta pagal Lietuvos ir užsienio literatūrą