Kai TAU labai kvailai sunku,
O siela krenta vėl į kūno dugną,
Pačiu laiku, pačiu audros laiku
Daužyk mane tarsi atakos būgną!
Nes šukės laimę velka – na – gerai žinai,
O tą akimirką jos daug veidų parodo.
Ir suvirpės gerų tėvų namai-
Štai-
Ego – burna TAVO prie virtuvės mauna puodo?
Klaupkis!
Ieškodams įdėjinių klijų!
Sakykime -„Moment“.
Mane taip atstatyki.
Va, tokį aš TAVE gyvu – stiklu- myliu.
Matydamas tarp šukių nebe pirmą sykį!
Nepažįstate ilgai – ilgai savęs-
Ir apie saulę apsisukę jau ne vieną dešimt metų.
Tai aš – kiekvieno veido paslaptis -JUS ir suves
Vienoj skeveldroj
Su likimo devynmyliais meilės batais.
Nesiblaškysit velniškai daugiau?
Bet,
Jei reikės,
Nes
draugai ir priešai nemažai šunų iškrės-
Pasiaukosiu-veidrodžiu-namų-sakau!!
Jonas POČEPAVIČIUS,
