Vaikystė – vaikų globos namuose
Gyvena Lentvario mieste kukli moteris Marija Rukšėnaitė, bet turinti taurią širdį. Galbūt ji mažiau žinoma daugeliui lentvariečių, bet ją gerai žino Lentvario vaikų globos auklėtiniai, našlaičiai, daugiavaikių šeimų tėvai ir vaikai. Garbingą jubiliejų pažyminti Marija, savo gyvenimą skyrė labdaringai veiklai, likimo nuskriaustiems vaikams, nes ir jos vaikystė prabėgo vaikų namuose.
Marijos, kurią visi vadina maloniniu Marytės vardu, vaikystė, kaip ir jos globojamų vaikų, skaudi ir tragiška. Kai gimė Marija, visa šeima gyveno tėvo namuose Švenčionėlių mieste (Švenčionių r.). Tačiau kilęs gaisras sunaikino namus ir visą turtą. Tada tėvai su penkiais vaikais persikėlė gyventi į motinos gimtinę Dotinėnų kaimą.
Netrukus Jono ir Sofijos Rukšėnų šeimą ištiko dar viena nelaimė, sovietinė valdžia išsiaiškino, kad jos tėvas J. Rukšėnas 1941 metais birželio mėnesį dalyvavo sukilime prieš sovietus, todėl už pasipriešinimą okupantams, net prabėgus penketui metų, 1946 metais buvo suimtas, „troikos“ nuteistas ir ištremtas į Magadano srities Kolymos lagerį, skirtą ypatingo rėžimo politiniams kaliniams. Kai tėvą ištrėmė, motina laukėsi šeštojo vaiko.
Gimus sesutei Marija padėjo motinai ją auginti, taip pat mokėsi kaimo pradinėje mokykloje.
Sunkios gyvenimo sąlygos palaužė ir motinos sveikatą, ji sunkiai susirgo. Iš šio kaimo kilusi moteris dirbo Vilniaus 8-uose vaikų namuose, matyt, ji pagailėjusi mažamečių vaikų pasirūpino, kad jie būtų apgyvendinti Vilniaus 8-uose vaikų namuose. Pirmiausia vaikų namuose buvo įkurdintos vyresniosios seserys, o vėliau ir aštuonerių metų Marija su broliu ir mažąja sesute. Vėliau, kai šie vaikų namai buvo uždaryti, Marija su jauniausiąja sesute buvo perkeltos į Jurbarko rajono vaikų namus, esančius Smalininkų miestelyje. Kitos seserys ir brolis pateko į internatą.
Tėvas iš tremties sugrįžęs 1956 metais, namuose savo vaikų nerado, o po ketverto mėnesių mirė ilgai ir sunkiai sirgusi motina. Tuo metu Marijai tebuvo 12 metų.
Tėvas iki 1985 metų buvo persekiojamas KGB. Vėliau buvo reabilituotas, už lageryje kalėtus metus gavęs pašalpą, didelę jos dalį paaukojo Lietuvos blokados fondui, rėmė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį, aukojo lėšų Tremtinių klubui. Tėvas mirė 1995 metais.
Darbo pradžia – kilimų fabrike
Kai Marijai sukako 17 metų, ji atsisveikino su globos namais ir atvyko į Lentvarį pas savo seserį Danguolę Aidulienę, kuri dirbo Lentvario kilimų fabrike.
Sesers Danguolės likimas buvo taip pat sudėtingas. Kai penkiolikametė sesuo baigė Kauno amatų mokyklą, visa jų grupė priverstinai buvo išsiųsta dirbti į Tadžikijoje esantį šilko – pliušo kombinatą. Kadangi sesuo buvo nepilnametė, ją į svetimą kraštą išsiuntė su suklastotais gimimo dokumentais. Tuo metu kalėjęs tėvas sužinojęs, kad dukra išsiųsta į Tadžikiją, iš lagerio parašė tuometiniam Sovietų sąjungos vadovui Nikitai Chruščiovui prašymą dėl dukros ir gavo leidimą Danguolei grįžti į Lietuvą
Marija Lentvario kilimų fabrike pradėjo dirbti audėja, vėliau normuotoja. Dirbdama baigė vakarinę vidurinę mokyklą, vėliau Vilniaus pedagoginį institutą.
Marija darbą kilimų fabrike prisimena, kaip gražiausius savo jaunystės metus. Ji aktyviai dalyvavo kolektyvo kultūrinėje veikloje, penkiolika metų grojo fabriko moterų pučiamųjų orkestre, pastoviai dalyvaudavo Respublikinėje dainų šventėje, jai buvo suteiktas „Lentvario kilimų fabriko saviveiklos žymūnės vardas“. Marija noriai dalyvavo saviveikloje ir kituose fabrike organizuojamuose renginiuose. Ši veikla Mariją džiugino ir ji jautėsi laiminga.
Lentvario kilimų fabriko kolektyvą Marija paliko 1974 metais, kai ją lentvarietė Elena Gaidukienė pakvietė dirbti į Respublikinį gyvenamųjų namų statybos ir butų remonto trestą kadrų skyriaus vyresniąja inspektore. Po trylikos metų M. Rukšėnaitė įsidarbino Finansų ministerijoje Buhalterinės apskaitos, o vėliau Teisės departamente ir plušėjo iki pensijos.
Finansų ministerijos kolektyvo parama
Marija nuo mažumės rūpinasi našlaičiais, augino ir globojo savo jauniausiąją sesutę, o kai mirė sesuo Rita, globojo jos nepilnametę dukrą. Gyvendama internate, rūpinosi mažosiomis globos namų mergaitėmis. Jausdama dėkingumą ją auginusiems svetimiems žmonėms ir žinodama, kaip yra sunku našlaičiams, ėmėsi pastovios labdaringos veiklos. Daugiausia padėdavo Lentvaryje įkurto internato vaikams. Taip pat pagelbėdavo varganai gyvenančioms šeimoms, turinčioms nepilnamečių vaikų ir daugiavaikėms šeimoms..
Ji pastoviai lankydavo be tėvų gyvenančius mažamečius, jiems atnešdavo įvairių lauktuvių, klausdavo ko jiems trūksta ir būtinai prašymus įvykdydavo. Ypatingai Marija labdaringą veiklą išvystė Lietuvai atgavus Nepriklausomybę. Finansų ministerijos bendradarbiai sužinoję apie Marijos veiklą, atnešdavo savo vaikų išaugtus drabužius, žaislus, dovanodavo knygų, kanceliarinių prekių ir kitų daiktų, maisto. Taip pat jie dovanodavo ir pinigų vaikų dovanėlėms, žaislams nupirkti. Pasak Marijos, visas Finansų ministerijos kolektyvas žinojo apie jos labdaringą veiklą. Kai Finansų ministerijai vadovavo ministrė Dalia Grybauskaitė, sužinojusi apie Marijos veiklą, pasisiūlė aplankyti Lentvario vaikų globos namus. Šiuose globos namuose finansų ministrė apsilankė 2001 m. gruodžio 19 d. su gausybe Kalėdinių dovanų. D. Grybauskaitė pasveikino vaikus ir darbuotojus su artėjančiomis šventėmis. Paklausta, kodėl atvyko į Lentvario vaikų globos namus, ministrė atsakė, kad ministerija kuruoja šiuos namus ir priminė, kad finansų ministerijoje dirba Marija Rukšėnaitė, kuri labai aktyviai rūpinasi vaikų gerove.
Motiniška meilė
Marija lankydamasi Lentvario vaikų namuose ne tik atnešdavo labdaros, bet ir rūpinosi vaikų gyvenimo sąlygomis, sužinodavo apie jų nesėkmes, rūpesčius, skriaudas ir stengdavosi padėti. Vaikai pasiguosdavo jai kaip motinai ir visuomet sulaukdavo paguodos, paramos. Ji suorganizavo, kad norintys vaikai būtų pakrikštyti ir priimtų Pirmąją Komuniją, surasdavo krikšto tėvus. Pasirūpindavo globotinių atostogomis, išvykomis į kitas šeimas.
Marijai nuoširdžiai talkino ir buvęs Finansų ministerijos Buhalterinės apskaitos ir teisės departamento direktorius Gintautas Deveikis su žmona Ramune Deveikiene. Jie padėdavo su savo automobiliu nuvežti labdarą vaikams, o vieną globotinį padėjo pakrikštyti, atsiveždavo pasisvečiuoti į savo šeimą.
Į Marijos butą užsukdavo ir jau vaikų globos namus palikę auklėtiniai, pasisvečiuoti, pasiguosti, o kartais ir paprašyti paramos.
Marija globojo ne tik Lentvario globos namų vaikus, bet ir daugiavaikes, sunkiai finansiškai besiverčiančias šeimas, gyvenančias ne tik Lentvario mieste, bet ir kaimuose. Jos globojamų šeimų yra ir Vilniaus mieste. Kai Marija sužinojo apie nelaimę Vilniuje, kai Loreta Paulauskienė, auginanti tris mažamečius vaikus, sunkiai buvo sužalota autoavarijos metu ir prarado galimybę vaikščioti, ji pradėjo globoti šią moterį ir jos vaikus.. Lankyti L. Paulauskienės šeimą padėdavo ir G. Deveikis.
Jeigu visi Marijos globotiniai susirinktų į didelę salę, tai būtų nemaža minia jaunuolių ir suaugusių žmonių. Tai būtų ne tik džiugus, bet ir graudus susitikimas, nes primintų tas dienas ir metus, paaukotus kitų, likimo nuskriaustų žmonių gerovei.
Apdovanojo Padėkos raštu
Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė Mariją Rukšėnaitę apdovanojo Padėkos raštu, kuriame rašoma:
„Didžiausia žmogaus dovana pasauliui – noras dalintis savo širdies šiluma ir parama, užuojauta ir gerumu.
Sveikindama Jus garbingo jubiliejaus proga dėkoju už neblėstančią energiją ir dėmesį tiems, kuriems žmogiškos šilumos ir artumo trūksta labiausiai.
Linkiu neprarasti optimizmo, ryžto ir energijos, tegul visos Jūsų dienos bus kupinos gyvenimo džiaugsmo, šviesos ir šilumos. Gera nuotaika ir stipri sveikata telydi Jus, o šypsena visada puošia Jūsų veidą“.
Kęstutis Petkūnas
