Signatarų balkonas, Vilnius, 2015-02-16
Broliai ir sesutės! Sveikinu visus ir visoje Lietuvoje šią gražią dieną gražia proga, nors laikai negražūs. Kažkada buvau sugalvojęs kitokį kreipinį: „Pilies gatvės bendrija ir Lietuvos pilies piliečiai!“, mat nepakanka būti gyventojais. Tinka „piliečiai gynėjai“, ypač dabar.
Išties tai kas kita, negu „graždane pasažyry“. Siūlė ir siūlo mums kai kas pabūti tam tikro laivo pasažyrais ir negirdėti šaukinių iš laisvės kranto. Dabar jau siūlo ne tik mums, bet ir mūsų draugams toli už Atlanto tebemanantiems, kad jie ramiai įsikūrę laisvės krante, nes ten pasistatė Laisvės paminklą.
Mes Vilniuje dar tokio neturim, 25 metų nepakako; užtat suskilę garbinam surūdijusius Nelaisvės paminklus.
Neduokdie, jei tie propagandos balvonai pasitrauktų iš okupuotų vietų… Kažkam nelaikas dar užbaigti okupaciją. Gerai nors, kad Signatarų namas išliko nesudirbtas, nepaverstas kokiu kazino.
Šiame name prieš 97 metus buvo nuspręsta, kad atgimsta, atstatoma, vėl turi rastis Lietuvos valstybė su sostine Vilniuje. Čia, broliai, dera kalbėtis ir apie tai, kur esame dabar.
Visi prisimenam ir suvokiam, kiek aukų, kovų, pastangų teko padėti Vasario 16-osios švento priesako įgyvendinimui. Taip Europoje vėl yra pažadėtoji ir atsikovotoji mūsų visų valstybė; bet auga ir grėsmės, kad žmonių kūryba ir statyba vėl bus verčiamos degančiais griuvėsiais kaip Ukrainoje.
Kas tuos griuvėsius atnešė į Ukrainą? Gal Kijevas, gal Briuselis? Visiems žinoma ir akivaizdu, kad ginklo karą ir sugriovimus atnešė Maskva, Kremlius. Invazijos ir apsimesto „separatizmo“ nebuvo, kol aukso kepalų vagis ir savo piliečių šaudytojas Janukovyčius nepabėgo į Maskvą. Tik tada iš ten atvažiavo jo draugai separatoriai, keleivinių lėktuvų budeliai ir mobilūs krematoriumai beprasmiškai paaukotiems, motinų apraudotiems rusų kareivėliams. Tokie faktai. Vargšas Briuselis dar nedrįsta garsiai viso to iki galo pasakyti, nes pasakius reikėtų daryti. Todėl kur kas patogiau yra kolektyviai meluoti. Ir žaisti turgaus domino su pasauliniais melagiais. Ko dar iš jų negirdėjom? Tūkstančiai lietuvaičių baltomis pėdkelnėmis, kariaujančių prieš Rusiją!
Ėmiau ir prisiminiau vaikystės knygutę apie meškiuką Rudnosiuką. Ten aprašyta ir mokykla, ir klasėje kažkas klausia:
„Mokytojau, kartais
kalba jūsų mokiniai,
kad skaityti jums nereikia –
skaito jūsų akiniai.“
Taip dabartinės karo velniavos mokytojas ir aiškina, ramiai dumia dūmoje kisieliaus dūmus:
„Manęs „lično“ ir mūsų Ukrainoje nėra. Mes ne agresoriai. Rusija nekariauja. Mano tankai atvažiuoja patys, mano tornadai patys atskrenda ir daužo ligonines, kartais pabukina kokį keleivinį lėktuvą – 300 gyvybių tai nulis, – o mano kareivių dokumentai atsiranda kažkur užsieny nežinomais man keliais; gal pasiklydo, gal stepių pesliai jų iš Maskvos-Riazanės prinešė“.
Štai tokias deklaracijas pasaulio tautoms skaito tie „mano akiniai“, o aš niekuo dėtas. Žinom, kas taip sako.
Mandagūs mokinukai linkčioja galvomis, net balsuoja už Mikės melagėlio projektus, bet žudomiems ukrainiečiams visai nejuokinga.
Jiems aišku, kas tie ir kieno rubliais apmokami samdiniai, nors jie per visą apdumtą plotą gudriai vadinami „separatistais“.
Tiesą sakant, jų kilmė – globaliai separatistinė; tai didžioji separatistė Rusija, nutarusi visa separuotis iš normalios valstybių bendruomenės! Dar mūsų pusės katukai ir pussy meškiukai to nepamatė. Bet ateina toji aršiai revanšistinė šalis, svajojanti apie buvusias kolonijas, net „pribaltus“. Ji nuosekliai ideologiškai ir priešiškumo jausmais atsiskyrė, separavosi nuo Europos, nuėjo į meškų kampą ir siekia primesti likusiam pasauliui savo džiunglių įstatymus. Štai bent du:
Nr. 1: ką primušė, tas ir kaltas.
Nr. 2: jeigu aš ką nors užpuolu ir mušu, tai tam užpultajam neleistina gintis. Ir šiukštu neleistina jam padėti nuo manęs gintis! Šalin, supuvę Vakarai! Boko haram!
Tie Vakarai, regis, dar nesuprato, kad meškų įstatymai jau viršesni už žmonių, net Jungtinių Tautų įstatymus.
„Zakon – taiga. Sudja – medved.“
Tai Sibiro katorgininkų išmintis. Be abejo, ji žinoma, ji priimtina ir buvusiems katorgos prižiūrėtojams. Dabar teikiu tai mūsų gimtąja ir piliečių valstybės kalba:
„Įstatymas yra džiunglės, o teisėjas jose – lokys“.
Šią doktriną Kremlius arba kremlinė „Boko haram“ versija norėtų primesti visam pasauliui.
Visokiais kanaliukais, kad ir paplavų rynštokais.
Prieš gerą savaitę netyčia išgirdau rusišką-kremlišką „Baltijos radiją“. Rinkimų proga kursto: „niekas mums neuždraus juos atmesti, kalbėti ką norim, dainuoti tik savo dainas“, pavyzdžiui, apie didįjį vadą, „jo meilę ir valią“, „jesli zavtra voina“ ir „Moskva – Pekin“.
Iš esmės tai vietinis „boko haram“. Niekas mums neuždraus, taip supraskit, nekęsti Vakarų, demokratijos, Ukrainos ir Lietuvos! Atmeskit juos, narsūs klausytojai, ir tegyvuoja pacientų kiselvizija!
Todėl dabar aš sakau jums: visi lietuviai, pabuskit, eikit balsuoti! – ir visi dar nesuzombinti rusai ir lenkai, eikit balsuoti už europiečių solidarumą, ne už „Georgijaus juosteles“.
Ukraina dar ginasi nuo jų ir gina Europą, gina mus visus. Ten tikrai ne putinovcų karas prieš banderovcus. Žvelkim esmingiau, juk stebi ne Obama, bet Apvaizda.
Kai mes buvom puolami Vilniuje, gavau dovanų puikią plačią juostą su moterų įaustais žodžiais „Palaimink, Viešpatie galingas, lietuvių pastangas teisingas“. Užtiesiau savo kabinete išilgai didelio stalo, prie kurio posėdžiaudavom Laikinasis gynybos komitetas. Gal ir dabar tokį jau reikėtų įsteigti. Tada tikėjom ir laimėjom.
Dabar vėl atėjo lemties metas – koks toliau bus pasaulis, jeigu nori pratempti ilgiau, negu ligi pirmadienio. Nepratemps, jeigu remsis neapykanta. Arba žmoniškumas, arba nežmoniškumas.
Nepamirškim šios dienos Evangelijos ir Arkivyskupo homilijos: kam nerūpi žudomas brolis, tas talkina Kainui.
Apsidairykime aplink save ir savyje, nes visi esame naujojo pasaulinio išmėginimo dalyviai. Tegul Lietuva dar sykį atlieka savo pareigą.
Prof. Vytautas LANDSBERGIS
