Lietuvą sukrėtė septynmečio Gabrieliaus, atimto iš motinos Norvegijos vaikų teisių apsaugos organizacijos “Barnevernet” istorija. Mažasis Lietuvos Respublikos pilietis atimtas prieš metus, kai mama kreipėsi į gydytoją dėl dažno vaiko šlapinimosi. Pareiškus juokingai, jei ne graudžiai skambančius kaltinimus, atiduotas globėjams. Šeima pergyveno jau du teismus, trečiąjį užvilkinus, imtasi kitokių priemonių – vaiką mamos brolis bandęs išvežti į Lietuvą. Norvegai, įvardiję tai grobimu, paskelbė paiešką. Policija, “Raudonasi kryžius” ir vaikų teisių apsaugos specialistai, viso 150 žmonių, puolė į medžioklę.

Daugeliui Lietuvos gyventojų kyla klausimas, KODĖL Švedija perdavė Lietuvos pilietį norvegams, kodėl Norvegija neteikia informacijos apie vaiką, kodėl taip lengva pasiimti imigrantų vaikus, kas per organizacija “Barnevernet”, kurią Čekijos prezidentas, įvykus panašiam vaikų atėmimo atvejui, apibūdino dirbančią nacių metodais. Panašūs atvejai sukrėtė ne tik Lietuvą, Čekiją, bet ir Indiją, Rusiją, Slovakiją, kitas šalis.

Bylos detalės prikaustė medijų dėmesį, Norvegijos lietuviai rengė protestus: vyko protestas prie teismo rūmų Moldėje, tame miestelyje, kur gyveno Gabrielius su mama, taip pat vasario 6 dieną Osle – prie Norvegijos parlamento susirinko apie 300 lietuvių. Bet deja, pasigesta diplomatų reakcijos – nė viename pranešime ar straipsnyje nėra dabartinės ambasadorės Osle atsako ar reakcijos. Pasyvios buvo ir Norvegijos Lietuvių bendrijos sostinėje. Panašu, kad Norvegijos lietuviai pasidalino į dvi stovyklas – asmeniškai susidūrę su “Barnevern” mano, kad tai – labai neteisingais metodais veikianti organizacija, o nesusidūrę mano, kad jų šis reikalas nepalies. Susidūrusieji, be abejonės žino, koks ilgas, neteisingas ir traumuojantis šis procesas.

Mano patirtis

Pati beveik penkerius metus gyvenau, dirbau ir mokiausi šioje šalyje. Pirmą kartą atvykau į Norvegiją, šalia antro pagal dydį miesto Bergeno esančią salą 2002 metais. Susižavėjau norvegiškos gamtos grožiu, turėjau pomėgį kalnams, todėl pasirinkau paprasčiausią būdą ten patekti – au pair (auklių) programos dėka apsigyventi norvegiškoje šeimoje ir auklėti jų atžalas bei laisvalaikiu keliauti po šalį. Patekau į šeimą, auginančią tris vaikus: 1,5 ir 7 metų berniukus bei 5 metų mergaitę. Abu tėvai dirbo policijoje. Kalbos mokėjau nedaug, bet greitai, lankydama kursus ir bendraudama šeimoje, išmokau. Su vaikais puikiai sutariau, tėvai manimi pasitikėjo, pamenu, leisdavo vienai su visais trimis jų atžalomis lankytis baseine. Iki pietų būdavau su jaunėliu. Vyresnė mergaitė ėjo į darželį, o berniukas – į mokyklą. Su mažiuku eidavome į žaidimų aikštelę, kur jis bendraudavo su kitais vaikais ir būdavo lauke. Nepaisant tam kraštui būdingo lietingo oro, vaikai daug laiko praleisdavo lauke, tik reikėjo užmauti neperšlampančius kombinezonus, striukes ir guminius batus. Važinėdami dviratukais turėjo dėvėti šalmą.

Pradžioje stebindavo maitinimo įpročiai, nuolat vaikams siūlomi sumuštiniai: su dešra, tunu, sūrio ar šokolado kremu. Vaikams retai duodavo košės. Pietums pašildydavau pusfabrikačių – kotletų, žuvies ar mėsos, kukulių, padarydavau salotų. Tėvai tai labai vertindavo, nors man tokie greiti pietūs neatrodydavo ypatingi.

Incidentų beveik nebuvo, tik kartą, kai vaikai žaidė lauke, staiga kažkur išbėgo. Gyvenvietė – nedidelė, namai arti vienas kito, pagrindinis kelias – toli, tik netoliese uolos, kuriomis vaikai kartais karstydavosi. Ieškojau vaikų apie 10 minučių, nuėjau su mumis dažnai bendravusia kaimyne, ji visuomet elgdavosi draugiškai. Kaimynė mažųjų nematė. Kai grįžau, vaikai jau buvo namuose. Bet atvažiavo ir tėtis (žinoma, su policijos mašina), priekaištavo. Pasirodo, “draugiškoji” kaimynė paskambino ir pranešė jam, kas atsitiko, nors vaikai buvo užsukę pas ją. Užuot man pagelbėjusi, mane paskundė. Todėl išmokau pamoką, kuri vėliau pasitvirtino – tie, kurie yra malonūs ir draugiški, nebūtinai yra nuoširdūs. Laimei, viskas toliau klostėsi gerai, tik tėtis kartą buvo atvažiavęs patikrinti. Aš tuo metu skaičiau laikraščius, vaikas šalimais važinėjo dviratuku. Man buvo priekaištaujama, kodėl skaitau, nekreipiu dėmesio į vaiką.

Kiek pabjuro santykiai žaidimų aikštelėje, kai nusibodo kalbėtis apie orą ir kitomis nuobodžiomis temomis su kitomis mamomis. Gal man, ką tik baigusiai universitetą ir ištroškusiai pasaulio pažinimo, tai pasirodė pernelyg nuobodu. Tuomet mes su mažuoju pradėjome lankytis bibliotekoje – vaikščiojome į pasakos valandėlę, ėjome į tėvų – vaikų susibūrimus parapijos namuose, vasarą – į paplūdimį, jei šviesdavo taip retai pasirodanti saulutė.

Niekada neteko matyti, kad tėvai būtų sudavę vaikui – pliaukštelėję per užpakalį arba per ranką. Vidurinioji, penkerių metų mergaitė buvo labai kaprizinga ir įnoringa, prie jos galėjai tik prisitaikyti, ji dažnai nei tėvų, nei manęs neklausė. Kartą, kai ji ypač spyriojosi, tėvas nuvedė į vonią ir plovė jai veidelį šaltu vandeniu. Tai vienintelė matyta bausmė.

Šeimoje buvo ribojamas saldumynų valgymas, bet neribojami sumuštiniai su šokolado kremu, skatinamas bendravimas su kaimynų vaikais, buvimas gryname ore, ribojami žaidimai kompiuteriu. Manau, pakliuvau į įprastą šeimą, tėvai išmanė taisykles, nes dirbo policijoje. Pačiai kartais kildavo klausimas, kaip norvegai tėvai nebijo palikti vaikų su svetimšalėmis auklėmis? Auklių tame regione buvo nemažai, bendraudavome. Bet, matyt, nulėmė ir taupymo kriterijus – turėti auklę yra pigiau, nei leisti į darželį.

Arčiau šiandienos

Išvykusi iš šeimos, metus studijavau Bergeno universitete, vėliau išvykau tęsti studijų į Šiaurės Airiją.

Mano antrasis sugrįžimas į šią šalį įvyko 2011 metais, kai per dukterinę pensijų ir draudimo įmonę pakliuvau į pagrindinę jos būstinę Osle. Laisvalaikiu teko susipažinti su įvairiais žmonėmis iš įvairių pasaulio kampelių. Anot “Wikipedijos”, Osle 20 proc. gyventojų yra ne norvegai. Prisimenu keletą istorijų, kurios jau artimesnės šios dienos situacijai.

Viena pažįstama gydytoja, pavadinsiu ją Judita J., viena augino penkerių metų sūnų. Mes bičiuliavomės, teko svečiuotis pas ją namuose. Berniukas buvo judrus, nenustygstantis, per metus puikiai išmoko norvegų kalbą ir mėgdavo su visais bendrauti – pažįstamais ir nepažįstamais. Todėl mamai buvo vargo jį sugaudyti – tai pas kaimynus nueina, tai ant scenos renginio metu užlipa. Turėjo ji ir retkarčiais ateinančią auklę.

Kartą visi kartu išėjome į Oslo literatūros namus žiūrėti sekmadieninio filmuko. Sekmadieniais vykdavo renginiai vaikams. Po renginio vaikas bandė kalbinti nepažįstamą dėdę ir jo sūnų ir jau greitai sėdėjo šalia, o paskui zujo aplinkui. Mama pyktelėjusi jį subarė ir timptelėjo už rankos. Pamaniau, kad norvegė mama tokio elgesio viešumoje nerodytų, bet lietuvei – tai gali būti visai įprasta.

Paskui prasidėjo kitos istorijos. Vaiką atidavė į labai gerame rajone šalia centro esantį darželį. Bet paskyrė į mažesnių vaikų (2 – 4 – mečių ) grupę, nes nebuvo vietos vyresniųjų grupėje. Mama, pastebėjusi, kad atsirado laisva vieta, prašė vaiką perkelti, argumentuodama tuo, kad vaikas, būdamas su mažesniais, pats ėmė elgtis lyg mažiukas, t.y. ėmė regresuoti. Po šio atvejo darželio auklėtoja pasikvietė mamą pasikalbėti. Buvo pasakyta, kad vaikas nenori bendrauti su kitais vaikais, yra rasistas (iš tiesų daug bendravo su juodaodžiu berniuku), piešia žiaurius piešinėlius, sako, kad mama namuose jį labai bara. Mamai rekomenduojama susitikti su “Barnevernet” darbuotoja, t.y. jiems jau yra pranešta. Jaunos merginos, darželio auklėtojas surašytas didžiulis raportas to, kas pastebėta ir ką kalbėjo vaikas. Tarnybos darbuotoja žadėjo apsilankyti jos namuose.

Motina nedelsė. Nors jos nuomojamas butas buvo gražus ir tvarkingas, gerame rajone, vaikas prižiūrėtas, pati turėjo gerą darbą, ji nutarė nerizikuoti ir tą pačią dieną išgabeno vaiką lėktuvu į Lietuvą. “Barnevernet” darbuotoja po kiek laiko paskambino ir klausė, kur vaikas, kodėl jo nėra darželyje, kodėl neatėjo į susitikimą būsimoje mokykloje (nes jau buvo susitarta dėl vietos mokykloje rudeniui). Vaikams atostogauja Lietuvoje, pas tėvą. Toks buvo atsakymas. Niekas nežino, ar Judita J. būtų laimėjusi, jei būtų įsileidusi darbuotoją į namus. Gal durų atidarymas dėvint rytinį chalatą irgi būtų panaudotas kaip nepriežiūros argumentas, kaip tai buvo G. Leščinskienės atveju, o vėliau sektų kiti apsilankymai, vaiko atėmimas ir teismai? Na bet mama prieš tai buvo gavusi informacijos apie šią tarnybą ir sureagavo žaibiškai. Tik paskui sekė negalėjimas susikaupti darbe, ašaros, nemiga, vaikas per “Skype” atstumą…

Juditos draugė Reda irgi skundėsi, kad jos paauglys sūnus sunkiai prisitaiko, nežino, ko griebtis, gera vaistus nuo depresijos. Norėtų gyventi Lietuvoje, bet mama, sukūrusi šeimą su norvegu viename šiauriniame Narviko miestelyje, jau nebegali grįžti.

Kita lietuvė mama, grįžtanti iš Oslo, pasakojo, kad grįžta tik dėl penkiolikmetės dukros, kuriai gydytojai irgi diagnozavo depresiją. Pasakojo, kad mergaitei buvo sunku pritapti, mokykloje bendraklasiai šaipėsi iš jos kilmės, džiūgavo, kad ji išvažiuoja. Trijų vaikų mama, palikusi vyrą ir dešimtį metų Norvegijoje kurtą gyvenimą, keliavo atgal, kad prižiūrėtų dukterį.

Kitame darbe, elektrinių automobilių aptarnavimo dirbtuvėse, kur dirbau kelis mėnesius iki 2015 m., turėjau norvegę kolegę vardu Silja, auginančią penkerių metų berniuką ir ketverių mergaitę. Jos berniukas irgi piešė “žiaurius” piešinėlius ir buvo gana aktyvus. Ji visuomet skubėdavo vaikus atsiimti iš darželio, kartais nepaisydama darbo išeidavo į darželio rengiamus renginius. Į tai buvo žiūrima atlaidžiai, bet kai darbo padaugėjo, pradėjo gauti pastabų. Silje pasakojo, kad neretai vaikams diagnozuojamas hyperaktyvumas, jiems duodama slopinančių vaistų. Koks vaikas yra hyperaktyvus? Norvegijoje apie tai girdžiu nebe pirmą kartą, sakyčiau netgi per dažnai. Tikriausiai mažas, padykęs lietuviukas būtų priskirtas prie hyperaktyvių. Štai, pavyzdžiui, vienam mūsų įmonės norvegui vairuotojui irgi vaikystėje nustatytas hyperaktyvumas, kolegė sakė, kad jis ir dabar nenustygsta vietoje. Man tas žmogus atrodė visai normalus, kur čia išbūsi vietoje, jei vienas po kito lekia

užsakymai.

Vaikų atėmimo programos žingsniai

Peržiūrėjusi keletą laidų (“Valanda su Rūta”, “LNK” 2015.02.12, taip pat prieš metus filmuotą laidą, kurioje dalyvavo Gabrieliaus mama G. Leščinskienė; laidą “Emigrantai, “LRT” 2015 02 10), lenkų dokumentinį filmą “Barnevernet – vaikų medžioklė” ir pasiskaičiusi norvegų blog’ą knut.com, kuriame šia tarnyba skundžasi patys norvegai bei pasitelkdama pažįstamos lietuvės pavyzdį, bandau trumpai pateikti “Barnevernet” darbuotojų veikimo būdus. Pirmiausia į tarnybą patenka skundas iš darželio, mokyklos, kaimynų. Jis gali būti anoniminis. Tarnyba apklausia vaiką. Gali pasiimti vaiką iš darželio ar mokyklos. Dažnai pasitelkiama policija. Visa tai vyksta be teisminių sankcijų. Į apklausą kviečiami tėvai arba vienas jų. Bandoma ištraukti “tiesą”. Vaikas atimamas ir atiduodamas globėjams. Vaikas nebūtinai turės vieną globėjų šeimą, gali būti, kad pakeis keletą jų. Ne paslaptis, kad globėjų šeima gali būti homoseksualūs asmenys. Po atėmimo tėvai vaiką gali matyti tik keletą kartų per metus su “Barnevernet” darbuotojų priežiūra. Padavę į teismą, gali bylinėtis dėl vaiko atsiėmimo. Ši procedūra užima metus ar keletą metų. Jei vis dėlto vaikas į šeimą sugrįžta, tuomet dar kelis metus lankosi darbuotojai ir stebi šeimą. Oficialiai pateikta 10 atimtų lietuvių vaikų, susigrąžintų 7 atvejai, bet tikiu, kad ne visi yra žinomi.

Kaltinimai, pateikiami šeimai, gali stebinti savo absurdiškumu: seksualiniu išnaudojimu traktuojamas bučinys į žandą, pliaukštelėjimas per užpakalį traktuojamas kaip smurtas, viena mama buvo apkaltinta mušanti savo vyrą, kita, išėjusi su rytiniu chalatu, apkaltinta netvarka ir nepriežiūra. Žodžiu, ieškoma priekabių, bandant sukurpti bylą.

Vaikai – pasipelnymo šaltinis

Neliečiamoji ir informaciją sauganti, emigrantų bei vietos gyventojų šeimas traumuojanti “Barnevernet” yra gerai finansuojama valstybės, be to, į jos veiklą yra įaugęs ir privatusis sektorius. Pagrindiniame Norvegijos dienraštyje “Aftenposten” straipsnyje “Privačios įmonės užsidirbo 550 milijonų kronų iš “Barnevernet” (2014 11 03) nurodytas sąrašas įmonių skirtingais pavadinimais, kurios yra “Barnevernet” dalis ir jų gaunami pelnai. Dalis jų yra dideli užsienio konsernai.  Pasak teismuose dirbusios vertėjos N. Ozolinos (“Lietuvos rytas”, sausio 31 d.) bei lenkės Oslo universiteto profesorės Ninos Witoszek (filme “Barnevernet” – vaikų medžioklė”, kurį galima pasižiūrėti Youtube), ši institucija tapo “šventąja karve” – turinčią gausų finansavimą ir niekam neatsiskaitanti. “Barnevernet” įstaigose dirba nauja karta ne itin profesionalių specialistų, kurie orientuoti pasidaryti karjerą, bet neturi nei empatijos, nei gyvenimiškos išminties, anot profesorės. Šiųmetiniame jų biudžete – beveik 10 milijardų kronų. Nuo bylų skaičiaus priklauso ir užmokestis. Kuo daugiau bylų, tuo daugiau pinigų sistemai, globėjams, teisėjams, advokatams, psichologams, ekspertams, teigia ilgametė teismo vertėja N. Ozolina, dirbusi prie daugelio bylų ir prisipažinusi, kad jau nebegali tylėti. Tuo pat metu tai sulaužyti likimai, kelis metus vilkinamos bylos, reti pasimatymai, vaikų mėtymas iš vienos globėjų šeimos į kitą, nutautinimas. Tokiu būdu “denacionalizuojami” vaikai, paverčiami norvegais. O žurnalistė Laima Lavaste, parašiusi išsamų straipsnį apie šią tarnybą “Lietuvos ryte”, įspėjo, kad važiuodami į šią šalį turėtume žinoti, kur važiuojame.

Rūta Suchodolskytė

Nuotr. autorės