Turbūt nedaugelis iš klasikinės muzikos koncerto išeina kaip iš roko grupės pasirodymo – gavę gerą energijos „dozę“. Žinoma, juk žymiausi kompozitoriai, tokie kaip Volfgangas Amadėjus Mozartas, Johanas Sabastianas Bachas, Liudvikas van Beethovenas kūrė pakankamai filosofinę muziką – ji nepriverčia klausytojų nesąmoningai šokinėti iš kėdžių. Tačiau yra ir tokių kompozitorių, kurių kuriama muzika taip „užkabina“ klausytoją, jog pastarasis, koncerto metu vietomis net pakyla – apsižvalgyti, ar visi girdi tą patį.
Vienas jų – šių metų pavasarį aštuoniasdešimt ketverių metų gimtadienį švęsiantis lietuvių kompozitorius Vytautas Barkauskas. 1931 metais gimęs kompozitorius būdamas vos 30 metų pradėjo dėstytojauti tuometinėje Lietuvos konservatorijoje (dabartinėje Lietuvių muzikos ir teatro akademijoje). Dar po 30 metų, 1991 metais, tapo akademijos profesoriumi.
Pakeltos uždangos
Kaip teigia pats kompozitorius, jo kūrybos kelias yra išties platus – nuo operos iki muzikos kino filmams kūrimo. O kur dar septynios simfonijos ir gausybė muzikos vaikams. Pasak kompozitoriaus V. Barkausko, jo kūrybos kelias tuo pačiu buvo ir labai nelengvas – tuo metu reikėjo ne tik prasimušti į pasaulį per sovietinę „geležinę uždangą“, bet ir kovoti su tuo laikmečiu įsivyravusia sovietine rutina Lietuvoje. Ir visą tai įvertinta nei daug nei mažai – 2003 metais kompozitorius pelnė Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją, 2004 metais – Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžių. Kaip teigia pats kompozitorius, jam svarbiausia, kad muzika būtų išraiškinga, emocionali ir koncertiška – tai priežastis, kodėl kai kurie V. Barkausko kūrybos siužetai klausytojų vertinami kaip dramatiškais.
Partita pasauliui
Kompozitoriaus vardas ir pavardė yra linksniuojama ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Su jo kūryba pasaulis susipažįsta iš į skirtingas šalis atvykusių studijuoti lietuvių, kurie su malonumu renkasi lietuvių kompozitoriaus kūrinius ir juos atlieka. Po šiai dienai V. Barkauskas tapo vienas iš mėgiamų kompozitorių užsienyje – jo kūriniai vertinami kaip neįprasti, bet labai įdomūs klausytojui. Vienas iš lietuvių studentų, drąsiai atliekančių šio kompozitoriaus kūrinius yra Hamburgo muzikos ir teatro akademijos (vok. Hochschule für Musik und Theater) smuiko specialybės studentas Algirdas Šochas. Šis smuikininkas, Lietuvoje baigęs Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklą, V. Barkausko kūrinį „Partita smuikui solo op. 12“ (parašyta 1967 metais) pasirinko kaip šiuolaikinį kurinį, reikalingą atlikti savo baigiamajame egzamine. V. Barkausko „Partita smuikui solo op. 12“ – retas šiuolaikinio kūrinio intensyvaus ir ilgo gyvavimo scenoje pavyzdys. Kaip sakė pats kompozitorius, tai – XX a. šokių siuita.
Garantija įspūdžiui
Pasak smuikininko, šis kompozitorius labai mėgstamas žmonių: „Klausytojai su nuostaba klausosi V. Barkausko, o ir man pačiam kompozitoriaus muzika yra įdomi, artima širdžiai. Žinoma, atlikimo prasme „Partita smuikui solo op. 12“ yra pakankamai sudėtinga – reikalaujanti daug pastangų ir laiko išmokimui, daug energijos. Tačiau rezultatas – džiugina. Žmonės lieka nustebę, bet patenkinti tuo, ką girdėjo“, – pasakojo A. Šochas. Tokios yra paskutinio koncerto, kuriame smuikininkas atliko V. Barkausko „Partita smuikui solo“ nuotaikos. Koncertas vyko š. m. vasario 21 d. Į Jesteburge (Vokietija). A. Šochas koncertavo drauge su jaunuoju pianistu Fabian Gehring. Į jaunųjų atlikėjų koncertą atvykę klausytojai ilgai linksniavo V. Barkausko pavardę – partita ir kompozitoriaus kūryba jiems išties paliko neišdildomą įspūdį.
Evelina KISLYCH
„Voruta“ žurnalistė
