Viešąją erdvę vėl pradėjo drebinti griausmingi pranešimai apie tai, kad jau trečias teismas leido asmenvardžius rašyti nelietuviškais rašmenimis. Skleidžiama informacija dozuojama: kas patogu skalambijama, o kas netinka teismo sprendime – nutylima.
Sąvokų painiava. Jau nuo pat praeitų metų Vilniaus miesto apylinkės teisėjo G. Seikalio sprendimo, pasirodančiuose komentaruose viskas suplakama į vieną krūvą, sąmoningai neskiriami esminiai dalykai. Visais atvejais teismai ragina įgyvendinti Konstitucinio Teismo valstybinės kalbos konstitucinio statuso doktriną. O komentatoriai gal tyčia visai neskiria paso nuo kito asmens dokumento, pastarojo – nuo kitų oficialiųjų dokumentų, kuriuos išduoda visos valdžios institucijos. Santuokos ar vaiko gimimo liudijimas – tik oficialiųjų asmens dokumentų atvejai. Pasas ar asmens tapatybės kortelė yra asmens tapatybės dokumentai, įtvirtinti atskiru įstatymu. Taigi apie viską nuosekliai.
Socialdemokratų iniciatyvos klystkeliai. Konstitucinis Teismas (1999 m.) nutarime yra paaiškinęs, kad piliečio pasas yra oficialus dokumentas, patvirtinantis asmens ir valstybės nuolatinį teisinį ryšį, t.y. asmens pilietybę. Asmens tapatybės kortelės ir paso įstatyme nustatyta, kad asmens dokumentai patvirtina ir asmens tapatybę, ir asmens pilietybę. Konstitucinis Teismas kelis kartus yra nurodęs, kad esminės asmens vardo ir pavardės rašymo LR piliečio pase taisyklės turi būti įtvirtintos įstatymu. Seime įšaldyta Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projektas, vadinamas socialdemokratų G. Kirkilo ir I. Šiaulienės įstatymu, grindžiamas ne asmens tapatybės dokumento samprata, o oficialaus dokumento apibrėžtimi. Kituose įstatymuose (Gyventojų registro ir Archyvų įstatymuose) šios sąvokos yra aptartos ir įteisinti jų apibrėžimai. G. Kirkilo ir kt. pateikto įstatymo projekto tikslas yra ne nustatyti asmenvardžio rašymo asmens tapatybės dokumente pagrindus, o užtikrinti vardo ir pavardės, kaip pagrindinių asmens tapatybės žymenų, teisinę apsaugą. Toks siekis iš dalies neatitinka nei Konstitucinio Teismo suformuotos LR piliečio paso sampratos, nei kituose įstatymuose įtvirtintų asmens tapatybės dokumento nuostatų. Tokia pozicija diskredituoja asmens tapatybės dokumento teisinę prasmę ir turinį, jo konstitucinį statusą, jį iš esmės prilygina prekės ženklo pažymėjimui. Kitas kelias. Alternatyvusis įstatymo projektas, įregistruotas Seimo narių, atstovaujančių įvairioms frakcijoms, grupės variantas nuosekliai vadovaujasi lietuvių kalbos konstitucinės doktrinos nuostatomis ir siūlo autentišką lotyniško pagrindo rašmenimis asmenvardžių rašymą, esant pirminiam dokumento šaltiniui, įtvirtinti papildomame įrašų skyriuje. „Talkos už valstybinę kalbą“ judėjimas pateikė Paso ir asmens tapatybės kortelės įstatymo penktojo straipsnio pataisą, aiškiai nustatančią prievolę šių dokumentų pagrindinių įrašų skyriuje vartoti tik lietuvių kalbos rašmenis. Tai visiškai atitinka alternatyvaus projekto principus. Svarbios šiame nuolat keliamų diskusijų fone kelios aplinkybės. Pirmiausia, nėra pagrįstų ir vieningų kalbinių bei teisinių argumentų, kodėl reikėtų keisti asmenvardžių rašymo LR piliečio asmens dokumentuose nuostatas. Dėl gyventojų migracijos ir besikeičiančio gyvenimo atskiri patikslinimai asmenvardžių rašymo oficialiuose dokumentuose reikalingi, bet jie neturi pažeisti visos lietuvių kalbos sistemos principų, kad nekeltų grėsmės jos savitumui – tokį sprendimą siūlo ir alternatyvus įstatymo projektas, ir piliečių iniciatyva teikiamas projektas. Teismai savo sprendimuose dažnu atveju tik apeliuoja į Konstitucinio Teismo 2009 metų paaiškinimą, kad įstatymų leidėjas turi asmens vardo ir pavardės rašymą asmens tapatybės dokumentuose įtvirtinti įstatymu, kad turi įteisinti papildomą autentišką įrašą. Šią aplinkybę teismų sprendimų komentatoriai tiesiog nutyli. Konstitucinis Teismas apie pasą ir lietuvių kalbą. Asmenvardžių rašymą asmens tapatybės dokumentuose vienareikšmiškai nustato Konstitucinio Teismo suformuota valstybinės kalbos konstitucinio statuso doktrina. Taigi keli Konstitucinio Teismo postulatai. 1999 m. spalio 21 d.: „LR piliečio pasas yra oficialus dokumentas, patvirtinantis asmens ir valstybės nuolatinį teisinį ryšį, t. y. asmens pilietybę, kad pilietybės santykiai yra viešojo valstybės gyvenimo sritis, asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba. Kitaip būtų paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos statusas.“ „Jeigu teisės normomis būtų nustatyta, kad […] piliečių vardai ir pavardės Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi kitokiais nei lietuviškais rašmenimis, būtų ne tik paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos principas, bet ir sutrikdyta valstybės ir savivaldybių įstaigų, kitų įmonių, įstaigų bei organizacijų veikla.“ „Asmens tautybė taip pat negali būti pagrindas asmeniui reikalauti, kad jam nebūtų taikomos taisyklės, kylančios iš valstybinės kalbos statuso. Kitaip būtų pažeistas Konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas.“ 1999 m. nutarime Konstitucinis Teismas, vertindamas LR AT 1991 m. sausio 31 d. nutarimo dėl asmenvardžių rašymo pase vieną dalį, nustatančią, kad lietuvių ir nelietuvių tautybių Lietuvos piliečių vardai ir pavardės pasuose rašomi lietuviškais rašmenimis, neprieštarauja Konstitucijai. Netenka prasmės išvedžiojimai, kad kažkokioje sutartyje su kažkuo susitarta kažkaip kitaip, nors ir toje sutartyje to kažko tikrai nėra, nors kažkokie socialdemokratai tai aiškina kažkaip savaip. Konstitucinis Teismas 2009 m. lapkričio 6d.: „Taigi įstatymų leidėjas […] turi diskreciją nustatyti ir tai, kad to paties paso kitų įrašų skyriuje asmens vardą ir pavardę galima įrašyti nelietuviškais rašmenimis ir nesugramatinta forma, kai asmuo to pageidauja.“ „Įstatymų leidėjas, nustatydamas asmens vardo ir pavardės rašymo LR piliečio paso kitų įrašų skyriuje nevalstybine kalba pagrindus, turi paisyti ir to, kad, kaip minėta, LR valstybinės kalbos, kaip ir absoliučios daugumos Europos šalių valstybinių (oficialiųjų) kalbų, rašmenų pagrindas yra lotyniški rašmenys.“ 2014 m. vasario 27 d.: „Pagal Konstituciją netoleruotina, kad šios taisyklės (t. y. vardų ir pavardžių rašymo pase taisyklės), inter alia įtvirtinančios nelietuviškų asmenvardžių rašymą LR piliečio pase, būtų nustatytos neįvertinus jų poveikio bendrinei kalbai, lietuvių kalbos savitumui, inter alia asmenvardžių rašymui.“ “… esminės asmens vardo ir pavardės rašymo LR piliečio pase taisyklės turi būti nustatytos įstatymu“. Teismų nutarčių prieštaringumai. 2009 m. Konstitucinis Teismas pripažino (šia nuostata yra grindžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjo G. Seikalio 2015 m. liepos 30 d. nutartis), kad piliečio paso kitų įrašų skyriuje įrašius asmens vardą ir pavardę nelietuviškais rašmenimis ir nesugramatinta forma, kai asmuo to pageidauja ir yra tai įrodantis šaltinis, nebūtų paneigti iš Konstitucijos kylantis lietuvių kalbos vartojimo imperatyvai. Kartu teisėjas G. Seikalis pagrįstai primena, kad įstatymų leidėjas turi pareigą įteisinti tokių įrašų vartojimo asmens tapatybės dokumentuose principus. Svarbu ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nagrinėjęs analogiškas bylas dėl nelietuviškų raidžių vartojimo asmenvardyje ir konstatavęs, kad asmenvardžiai Lietuvos piliečio pase turi būti rašomi lietuviškai, pagal lietuvių kalbos taisykles, lietuviškais rašmenimis. Tiesa, šis Teismas taip pat apeliuoja į Seimą ir jo pareigą reglamentuoti asmenvardžių rašymą paso kitų įrašų skyriuje. Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjo viražai. G. Seikalio nutartyje yra kelios įdomios aplinkybės. Pirmiausia jis visiškai nepaisė nei Vilniaus miesto administracijos, nei Valstybinės kalbos komisijos nuomonės, kad leidimas vartoti nelietuviškus rašmenis ginčijamu atveju prieštarautų Lietuvoje galiojantiems teisės aktams. Teisėjas priima sprendimą, prieštaraujantį įstatymams? Drąsaus teisėjo arba politinės marionetės veiksmas? Yra dar vienas G. Seikalio paskelbto sprendimo akcentas – netikėtai originalus Europos Žmogaus Teisių Teismo 2004 m. bylos (Latvija, Mencenos byla) komentaras. Jis maždaug toks: Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, asmens ir šeimos gyvenimo privatumo neliečiamumas turi būti prioritetinis prieš valstybės pageidavimą (oho!) saugoti kultūrinį identitetą, nes nebeliko sienų, o laisvas piliečių judėjimas yra ES privalumas ir t.t. Bet tiek pastarasis Teismas, tiek ES Teisingumo Teismas nuolat pabrėžia panašaus pobūdžio bylose, kad būtina užtikrinti asmens ir šeimos teisių bei valstybinės kalbos ir jos tradicijų apsaugos pusiausvyrą, kad normos turi būti patogios daugumai žmonių, kad valstybės atsisakymas vartoti papildomus rašmenis nepažeidžia ES garantuojamų teisių. Teisėjo aiškinimas visiškai kitoks, nes pusiausvyrą keičia prioritetiškumas. Politinis proceso pamušalas. Šio abejotino sprendimo neskundžia nei Vilniaus m. savivaldybė, nei Teisingumo ministerija, kuri valdo visas civilinių aktų sudarymo įstaigas. Vienur vadovauja liberalas R. Šimašius, buvęs Teisingumo ministras, praeitoje kadencijoje teikęs prieštaringą asmenvardžių rašymo dokumentuose įstatymo projektą, kuriam Seimas tąkart nepritarė, o šiandieninei ministerijai vadovauja socialdemokratas J. Bernatonis, nepailstantis autentiškos rašybos ir kitų naujovių ginklanešys. O kuo G. Seikalis skiriasi nuo pastarųjų? Taigi formuojasi labai aiški permainų iniciatorių grandinėlė. Joje įsikomponuoja ir Konstitucinis Teismas, 2014 m. savo atsakyme socialdemokratui ministrui J. Bernatoniui pamiršęs paminėti paso kitų įrašų skyrių ir taip sukūręs politinių manipuliacijų galimybę dėl asmenvardžių rašymo, padėtį sujaukė ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pozicija, kad galimos ir išimtys, o jos iš esmės sukuria asmenų diskriminavimo situaciją ir nenuspėjamas politines pasekmes. Lietuvių kalba – konstitucinė vertybė. 14 Konstitucijos straipsnis vienareikšmiškai nustato, kad valstybinė kalba – lietuvių kalba. Jis yra visos Konstitucinio Teismo išplėtotos lietuvių kalbos konstitucinio statuso doktrinos branduolys. O Konstitucijos preambulėje iškilmingai skelbiama, kad lietuvių Tauta šimtmečiais gynė savo laisvę ir nepriklausomybę, kad išsaugojo savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius, kad kuria atvirą, teisingą, darnią pilietinę visuomenę ir teisinę valstybę. O ir Europos Sąjungos vienybės pamatas yra įvairovės neginčijamas pripažinimas, jos stiprybės šaltinis. Nacionalinės teisės viršenybė šiuo klausimu taip pat nuosekliai neginčijama. Tariamos modernybės, prekių ženklų apologetai jau visiškai beviltiškai atrodo šiandienos Europos valstybių egzistencinių procesų kontekste – vis dar gyvename savo Lietuvoje, o ne kokiame Europos federaciniame darinyje ar globaliame kaime. Teisinis chaosas? O teisine prasme dabar sukurta situacija paradoksali, nes žemesnės instancijos teismas nusprendė visiškai kitaip, nei yra konstatavęs aukštesnės pakopos teismas. Konstitucinis Teismas, apskritai, atsisakė veikti nuosekliai ir sprendimo priėmimą paliko Seimui, kuris privalo įvertinti jo patvirtintos Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nuomonę ir argumentus. Jos nuomonę išgirdome, bet argumentų, deja, ji neįstengė pateikti, nes jie akivaizdžiai prieštarautų socialdemokratų politinio liokajiškumo siekiams. Taigi sukurta visiško teisinio neapibrėžtumo asmenvardžių rašymo pase situacija, nes nežinia, ar Konstitucinis Teismas keičia savo suformuotą valstybinės kalbos konstitucinio statuso doktriną, nežinia, kas ir kada pasirinks vadovautis G. Seikalio ar Aukščiausiojo Teismo išvada. Piliečių talkos iniciatyva šią problemą išsprendžia, bet viskas turi įvykti Seime, draskomame rinkimų kampanijos lenktynių. Konstitucijos 148 straipsnis nustato, kad tik referendumu gali būti keičiamos pirmojo skirsnio „Lietuvos valstybė“ bei keturioliktojo skirsnio „Konstitucijos keitimas“ nuostatos. Pirmajame skirsnyje yra įtvirtinti pamatiniai mūsų valstybės gyvenimo principai – septyniolika nuostatų, taip pat ir valstybinės kalbos konstitucinis statusas. Jokiems teismams ir teisėjams, seimams ir politikams nesuteikta galia jas keisti, priešingai, privalu jas ginti ir įgyvendinti.
www.delfi.lt
