Versdama Trakų miesto 1918–1927 m. Kroniką, vis stengiausi išsiaiškinti, kaip istorijos eigoje kito Trakų miesto gyventojų skaičius ir tautinė sudėtis. Pasirodė, kad tai nėra paprasta padaryti.
Ieškodama šaltinių, pasitelkiau solidžiausią ir lig šiol išsamiausią studiją apie Trakus – A. Baliulio, S. Mikulionio ir A. Miškinio 1991 m. Vilniuje „Mokslo“ leidykloje išleistą knygą Trakų miestas ir pilys. Istorija ir architektūra bei archyvinius dokumentus, saugomus Lietuvos Centriniame Valstybiniame archyve. „Ką galima pasakyti apie XIII a. jau galėjusį būti Naujųjų Trakų miestą?“ – klausia minėtos knygos autoriai ir atsako: „Nekyla abejonių, kad šioje vietoje, vėliau apgyventoje ir svetimtaučių rusų bei vokiečių, daugumą gyventojų iš pradžių vis dėlto turėjo sudaryti vietiniai lietuviai. Tačiau yra kai kurių duomenų ir apie gana anksti Trakuose ar jų apylinkėse galėjusius įsikurti dar kitų tautybių žmones. Visų pirma, matyt, tai buvo prūsai“ (psl. 17). Dar autoriai mini bartus, o be jų “Naujuose Trakuose dar XIV a. viduryje galėjo apsigyventi ir pavienių karaimų. Tokia prielaida gali būti grindžiama Kęstučio, Naujųjų Trakų valdovo, ir jo brolio Liubarto, nuo 1340 m. pradėjusio valdyti Lucką (tais metais prijungtą prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės), giminystės ir prekybos ryšiais. Kadangi Volynėje tuo metu gyveno nemažai karaimų, tad kai kurie iš jų prekiaudami galėjo įsikurti ir Trakuose. Dėlto dar XIV a. viduryje Naujieji Trakai galėjo būti daugiatautis miestas“ (psl. 18).
Kaip rodo tolesnė miesto raida, jis toks nuolat ir buvo. Keitėsi tik atskirų tautybių proporcija mieste, o tautinė sudėtis beveik visais laikais kito nedaug. Įdomumo dėlei, pasklaidykime minėtą knygą, kurioje, pažymint, kad „Trakų gyventojų daugiatautiškumas jau iš pradžių buvo savitas šio miesto bruožas, lėmęs išskirtinę jo raidą ir architektūrą“ (psl.43), labai nuosekliai chronologiškai analizuojama miesto ūkinė padėtis, sąlygota ne tik politinės miesto priklausomybės, bet ir karų bei stichinių nelaimių. Šiuo atveju mus domina demografinis miesto kaitos aspektas, kuris taip pat priklausė nuo minėtų veiksnių.
„Dar aptariant Naujųjų Trakų gynybos komplekso kūrimąsi,- rašo autoriai, – paminėti greta vietinių gyventojų lietuvių mieste apsigyvenę ir kitų tautybių žmonės: rusai, pavieniai vokiečiai, o gal ir karaimai; užsiminta ir apie tai, kad turbūt siekdamas apgyvendinti XIV a. pabaigoje sunaikintus ir ištuštėjusius Trakus, Vytautas atkėlė į juos totorius ir karaimus“ (psl. 43). Atkėlus karaimus į Trakus ir juos apgyvendinus tarp pusiasalio ir Salos pilies, kitoje dalyje „daugiausia gyveno lietuviai ir šiek tiek Trakuose įsikūrusių kitataučių katalikų, taip pat rusų stačiatikių. Nors, apie šias gyventojų grupes tikslesnių duomenų iki XV a. pabaigos beveik nėra“ (48). Iki XV a. vidurio, atskiros tautinės grupės Trakuose gyveno ir atskirose teritorijose, kuriose galiojo sava teisėtvarka, ir jos sudarė atskiras jurisdikas, pvz., „karaimų galas“ turėjo savivaldą pagal suteiktą 1441 m. Magdeburgo teisę ir pakluso iš savo tarpo renkamam vaitui, o krikščionių miesto dalis turėjo savo savivaldą. Tačiau, jei XV a. pradžioje „mieste įsikūrusios skirtingų tautybių ir religijų gyventojų grupės buvo dar gana izoliuotos, tai XV a. antrojoje pusėje situacija pasikeitė. Centre, kur buvo turgaus aikštė ir intensyviau vyko ūkinė veikla, (…) gyveno jau įvairių tautybių žmonės. Tikslesnių duomenų apie XV a. Trakų miesto gyventojų skaičių nėra. Tačiau vien tik 383 karaimų šeimos galėjo sudaryti apie 2300 -2700 žmonių grupę. Galimas daiktas, kad nemažai, gal net kita tiek, galėjo būti totorių, lietuvių, rusų ir kitų tautybių gyventojų. Tad mieste, ko gero, buvo per 4000 žmonių“ (psl.49). Beje, autoriai pažymi, kad „karaimų apgyventoje miesto dalyje į šiaurės vakarus nuo pusiasalio pilies buvo gyvenama ne tik rusų, bet ir pavienių totorių bei lenkų, – tuo metu taip buvo vadinami ir lietuviai katalikai“ (psl. 49). Ši pastaba svarbi, nes atkreipiamas dėmesys į faktą, kad ankstesniais laikais žmonės buvo skirstomi ne pagal tautybes, o pagal tikėjimą, todėl kalbant apie nacionalinę Trakų miesto sudėtį anais laikais gali būti paklaidų.
Kaip rašoma knygoje Trakų miestas ir pilys, XVI – XVII a. dokumentuose „tiesioginių duomenų apie miesto demografiją, ūkinės veiklos dinamiką ir pobūdį nėra“ (psl. 70). Religinė Trakų miesto gyventojų sudėtis netiesiogiai paminėta Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Stepono Batoro 1579 m. rašte Kauno vaitui ir burmistrui, kad šie netrukdytų savo mieste prekiauti atvažiuojantiems Trakų miestiečiams (katalikams, stačiatikiams, karaimams ir totoriams), nes jie be kliūčių ten anksčiau prekiavę (psl. 71). Daugiausia žinių, kaip rašoma aukščiau minėtoje knygoje, yra „likę apie Trakų karaimų jurisdiką ir jos gyventojus, kurie aptariamuoju laikotarpiu tvarkėsi pagal 1507 m. Žygimanto Senojo jiems suteiktą privilegiją“ (psl. 84). Knygoje minimas faktas, kad XVI a. antrojoje pusėje „pagerėjusi karaimų ekonominė būklė (…) paskatino jų kultūrinį pakilimą. Vaivados leidimu karaimai 1576 m. Trakuose pasistatė naują mokyklą“ (psl. 68).
XVII-XVIII a. karai ir stichinės nelaimės (pvz., 1710 m. siautęs maras) smarkiai suniokojo Trakų miestą. „1790 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojų surašymo duomenimis, (…) Trakų mieste gyveno tik apie 600 žmonių (374 krikščionys, 187 karaimai ir keliasdešimt bajorų). Kitais tų pačių metų duomenimis, Trakuose buvo tik 167 karaimai“ (psl. 108). Be to, buvo sujaukta “ir taip sudėtinga Trakų miesto struktūra, kurios pagrindą sudarė tautiniu, religiniu ir administraciniu požiūriu gana vientisos, bet nevienodo dydžio teritorijos bei jurisdikos. Po karų ir kitų negandų bajorai grobė ir supirkinėjo žuvusių ir nuskurdusių miestiečių sklypus įvairiose Trakų miesto vietose. Dėl to maišėsi skirtingų tautybių ir religijų miesto gyventojai, nyko jų pasiskirstymas tautiniu ir religiniu principu“ (psl.109). Šioks toks miesto gyvenimo pagyvėjimas matyti XIX a. pačioje pradžioje. „1804 m. Trakuose nurodoma gyvenus 1267 (psl. 137), 1811 m. – 1487 žmonės. Tarp jų jau minima ir 17 žydų šeimų ( 55 žmonės). Tais pačiais metais tesurašyta 42 karaimų šeimos (169 žmonės), iš jų 19 šeimų buvo neseniai atvykusios iš Upytės apskrities“ (psl. 138). 1833 m. mieste tesurašyta 800 žmonių (matyt, jų sumažėjo po 1831 m. sukilimo numalšinimo (psl. 143).
XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje statistinių duomenų apie miestą daugėja, nes kasmet siunčiamos ataskaitos Rusijos valdžiai apie situaciją mieste. Daugėja ir gyventojų, nors kartais prie miesto gyventojų prirašomi ir valstiečiai. „1897 m. pirmojo visuotinio Rusijos imperijos gyventojų surašymo duomenimis, Trakuose jau buvo 3240 (…) Vėliau lenkų autorius J. Tochtermanas nurodo, kad žydų tame tarpe buvę jau 22,2%; karaimų -10,6; baltarusių – 8; totorių – 2,6; lietuvių -0,9, matyt, tam, kad galima būtų padidinti lenkų – 27,6 %; rusų duoda – 27,2 %.“ (psl. 149). „Nuo XX a. pradžios Trakai gana greit didėjo – 1907 m. nurodyta esant 4588 gyventojus, o 1914 m. – 4915 (2913 katalikai, 1035 stačiatikiai, 1020 žydų, 585 karaimai, 45 mahometonai, 34 sentikiai, 3 evangelikai liuteronai“ (psl.149). „1914m. prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, nemažai Trakų gyventojų, ypač stačiatikių, pasitraukė į Rusiją ir negrįžo. 1915 m. miestą užėmė 10-osios vokiečių armijos dalinys“ (psl. 149). Atkreiptinas dėmesys, kad gyventojai vienuose sąrašuose skirstomi pagal religiją, kitur – pagal tautybę. Todėl, ypač katalikų atveju, labai sunku nustatyti, kokios tautybės tai buvę žmonės.
Karui baigiantis, kaip matyti iš Trakų žemėje spausdintos „Trakų miesto Kronikos nuo 1918 metų gruodžio“, Trakų miesto tautinė mozaika, nors truputį varijuoja, bet iš esmės nesikeičia. Į Trakus pamažu sugrįžta dauguma juose prieš karą gyvenusių karaimų.
XX a. pirmojoje pusėje Trakų miesto raidai neigiamai atsiliepė ir nuolatinis administracinių ribų kaitaliojimasis. Vokiečių okupacinė valdžia 1915 m. apskrities centrą dėl patogumo susisiekti geležinkeliu buvo iškėlusi į Kaišiadoris. Taip susidarė gana paradoksali situacija: Trakų apskrities pavadinimas liko, bet jo centras buvo Kaišiadoryse. 1918-1920 m., „okupantams besikaitaliojant“ (Jeronimas Cicėnas. Vilnius tarp audrų. Vilnius, 1993, psl.22), Trakai pakaitom tai virsdavo apskrities centru, tai vėl netekdavo jo funkcijų. Kiekviena valdžia vis įvesdavo savo tvarką ir rengdavo rinkimus į vietos savivaldą. Lietuvos centriniame valstybiniame archyve yra nemažai medžiagos apie 1919 m. gegužės mėnesį vokiečiams išsikrausčius Trakuose įsitvirtinusios lenkų valdžios tų pačių metų rugpjūčio 17 d. rengtus rinkimus į Trakų miesto tarybą. Rinkimams rengiamuose dokumentuose rašoma, kad iš viso gyventojų mieste yra 2325, tarp jų 1479 – katalikai, 104 – stačiatikiai, 15 – kitų krikščionių, 548 – žydai, 199 – kiti nekrikščionys. Rinkėjų sąraše pateikiama pavardė, vardas, amžius, užsiėmimas ir adresas, todėl atsekti tautybę gana sudėtinga (LCVA, F.55, ap.10, b. 23). Kitame dokumente ryšium su tais pačiais rinkimais pažymėta, kad 1919 m. rinkėjų sąraše yra 7 lietuviai, 76 karaimai (LCVA, F.55, ap.10, b.25). Iš 952 balsavimo teisę turinčių asmenų, surašytų rinkėjų sąraše, balsavo 798, t.y. 91 %. Balsuota už 6 rinkimų sąrašus, kurie sudaryti pagal tautybes. Tautiniu požiūriu 5 sąrašai mišrūs, išskyrus sąrašą Nr. 2, kuriame buvę 8 kandidatai žydai. Keturi karaimai dalyvavo bendrame sąraše su lenkais ir stačiatikiais (LCVA, F.55, ap.10, b.24).
Dokumentai rodo, kad rinkimams buvo kruopščiai ir atsakingai ruošiamasi. Pvz., Trakų apskrities komisaras Vaclavas Adomovičius 1919 liepos 14 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos viršininką, klausdamas, ar gali skirti rinkiminės komisijos pirmininku dr. Vaclavą Zajončkovskį, taip pat prašo atsiųsti 500 egz. informacinių dokumentų apie artėjančius rinkimus ir ranka prirašo: “Pageidautini spaudiniai ir lietuvių kalba” (Požądane są druki i w języku litewskim”. (LCVA, F.55, ap.10, b.23). Apie rinkimų rezultatus tas pats Trakų komisaras Vaclavas Adomovičius atskirais laiškais informuoja lenkų spaudos agentūrą ir laikraščius: balsavo 91 % visų turinčių balso teisę, išrinkti 7 lenkai, 4 žydai ir vienas karaimas (LCVA, F.55, ap.10, b.24), t.y. į Trakų miesto tarybą 1919 m. rugpjūčio 17 d. buvo išrinkta 12 asmenų. Juodraštiniame pieštuku ant languoto popieriaus surašytame išrinktųjų į Tarybą sąraše ties Marjos Rajevskos pavarde pažymėta – litvinka (lietuvė), Novicki Šymon – karaim (LCVA, F.55, ap.10, b.24, psl.63). Detalių žinių apie išrinktus tarybos narius nėra. Ši taryba veikė Trakuose nepilnus metus, nes jau 1920 m. liepos mėn. vėl, kad ir trumpam, užėjo bolševikai, atgaivinę savo Revkomą.
Po 1920 m. spalio mėn., kai, Lenkijai užgrobus Vilniaus kraštą, buvo sudaryta Vilniaus – Trakų apskritis su administraciniu centru Vilniuje, pateikiamas ir šios apskrities gyventojų skaičius pagal tautybes. Pvz.,1921 m. Vilniaus apskrityje buvę 172 610 gyventojų, tarp kurių: 137 837 lenkai, 12 335 lietuviai, 17 154 baltarusiai, 5 152 žydai, 130 karaimai (LCVA, F.51, ap.15, b.350, psl.52). „Netekusio apskrities centro reikšmės Trakų miesto gyvenimas pasidarė visai provincialus ir monotoniškas: nebebuvo administracinių įstaigų valdininkų, visai sumenkėjo prekyba, kurią iš dalies užgožė taip pat smunkančio vaivadijos ir apskrities centro Vilniaus ūkinė veikla. Trakus smukdė ir komunikaciniu požiūriu tinkamesnėje vietoje įsikūręs ir augantis Lentvaris. Nors 1923 m. mieste nurodoma buvus 3160 gyventojų, tačiau vėliau jų vėl truputį sumažėjo – 1931 m. surašyti 2805 žmonės.” (A.Baliulis, S.Mikulionis ir A.Miškinis.Trakų miestas ir pilys. Vilnius, 1991, 208 psl.) Tame skaičiuje buvę 72,3 % lenkų, 14,65 % žydų, 7,65% karaimų, 4,3% rusų, 0,8 totorių, 0,2% lietuvių (U. Wróblewska. Działalność kulturalno-oświatowa karaimów w Drugiej Rzeczypospolitej. Bialystok, 2015, psl. 33-34; U.Vrublevska. Kultūrinė-švietėjiška karaimų veikla Antrojoje Respublikoje). Daugiausia žinių archyvuose yra medžiagos apie kultūrinę karaimų bendruomenės veiklą tarpukariu Vilniuje ir Trakuose, ir apie tai jau ne kartą buvo rašyta.
1939 m. Trakai su didesne Vilniaus krašto dalimi buvo sugrąžinti Lietuvos Respublikai, ir jie vėl tapo apskrities centru. Iš Kaišiadorių į Trakus buvo perkeltos visos apskrities įstaigos. Kaip rašo monografijos Trakų miestas ir pilys autoriai, remdamiesi kitais istoriniais šaltiniais, prieš 1939 m. Trakuose buvę 2600 gyventojų, bet jų tautinė sudėtis nenurodoma (psl.210). Trakų miesto ūkinė bei kultūrinė raida po Antrojo pasaulinio karo išsamiai aprašoma minėtoje monografijoje (psl.221-279).
Kadangi karaimai nuo XIV a. pabaigos buvo pastoviausi Trakų gyventojai, iš jų kalboje esančių lietuviškų skolinių galima spręsti, kad Trakuose ir apylinkėse nuo senų senovės turėjo gyventi daug lietuvių. Kitaip negalėtume paaiškinti, kodėl karaimai iki šiol vartoja tokius lietuviškus žodžius: varškia – varškė; skritulka – specialus prietaisas velykiniams paplotėliams gaminti; šukia – šukė; kupra – kupra; lupa – lūpa; tikri – tikras; rutuliś – rutulys; pypliuk – mažam agurkui apibūdinti; ližia – lyžė pyragui į krosnį pašauti ir kt. Tai rodo, kad norint kuo tiksliau nustatyti Trakų ir apylinkių tautinę gyventojų sudėtį, kitusią įvairiais istorijos laiko tarpais, reikia labai išsamių ir įvairiapusiškų studijų.
Dr. Halina KOBECKAITĖ
