Vien paėmęs knygą į rankas, junti, kad knyga rašyta ir išleista su didele nostalgija ir meile viskam, kas teikia peno žmogaus sielai. Nuostabus knygos dizainas, parinktas koloritas ir iliustracijos, autentiškos nuotraukos, gilus ir empatiškas autorės supratimas ir požiūris į grafų Tiškevičių giminės atstovų asmenybes, jų elgesio motyvus, savitumus ir keistenybes, medžiagos išdėstymas lietuvių ir lenkų kalbomis liudija apie p. Lilianos Narkovič nuoširdų požiūrį ir atsakomybę už tai apie ką ir kaip ji rašo. Nenutoldama nuo turinio dėstymo tradicijos, autorė ir Užutrakio Tiškevičius pristato analogišku parašytoms knygoms būdu. Knyga pradedama Tiškevičių giminės protėviais ir genealogija, užimamomis pareigomis ir padėtimi visuomenėje, giminystės saitais su kitomis didikų šeimomis, susiklosčiusiais likimais ir išsaugotomis vertybėmis nepalankių aplinkybių akivaizdoje. Komentuodama Tiškevičių-Lelivos herbo simboliką, autorė akcentuoja, kad herbas „nebuvo vien grafų Tiškevičių nuosavybė. Jį naudojo daugiau kaip 200 bajorų kilmės šeimų. Pagrindinis skirtumas tarp herbų – plunksnos.<…>…grafų Tiškevičių herbe – povo“. Įtaigiai aprašydama dvaro savininkų įpročius, gyvenimo būdą, veiklą ir pramogas, pristatydama dvarvietės pastatus, augmeniją, vaikų auklėjimą, pomėgius, ūkio darbus, tarnų prisiminimus, ir net pridėdama dirbusių tarnų sąrašą, autorė knygą reziumuoja buvusios grafų Tiškevičių kambarinės, vėliau tapusios ekonome Marianos Černiauskaitės žodžiais: „…yra vietos ir žmonės, kurių užmiršti neįmanoma.“
Leidinyje galima rasti daug nežinomų ir įdomių faktų apie Užutrakį ir grafus Tiškevičius. Pvz., Juozapas Tiškevičius (1868-1917) – Peterburge įgijo ekonominį-karinį išsilavinimą, laisvai kalbėjo prancūziškai, išmanė diplomatinį protokolą, perėmė Rusijos aristokratiškos aukštuomenės gyvenimo stilių bei žavėjimąsi viskuo, kas prancūziška. Jis „vienas iš nedaugelio Lietuvoje laikėsi savoir vivre (etiketo, „geras tonas“) taisyklių“, kurios glumino ir stebino atvykusius į svečius jaunuosius giminaičius, tuo sukeldamas jiems šiek tiek įtampos… Taip Užutrakyje atsirado prancūzų guvernantai ir virėjas, ir net sūrininkas bei pagal prancūziškas tradicijas gaminami sūriai, tik Užutrakio dvare esantis fazanų augintojas…
Jadvyga Tiškevičienė (Stefanija Marija Sventopelk (Sviatopelk)-Četvertinska (1878-1939)), Juozapo žmona, be to, kad buvo apsiskaičiusi ir gerai išauklėta, garsėjo sąžiningumu, meile darbui ir tikėjimu, niekada nenuvylė grafo kaip žmona, ir kaip vaikų motina, garsėjo labdaringa veikla, globojo našlaičius prieglaudose, buvo įsteigusi mokyklėlę neišsilavinusių tarnų vaikams, rūpinosi Trakų bažnyčia, o prie Trakų bažnyčioje esančių siuvinėtų užtiesalų, kamžų ir arnotų yra prisilietusi ir jos ranka. Apie meilę savo sutuoktiniui byloja tai, kad be leidimo slapta (tarpukariu tai buvo draudžiama) palaidojo savo vyrą Užutrakio dvaro teritorijoje, ir tik savi žinojo, kad tai „…Ta vieta. Netoliese prie dirbtinės grotos almėjo šaltinėlis ir visuomet žydėjo gėlės. Rudenį ir žiemą degė lempelė…“ Jos testamente palikuonims teigiama: „Gyvenimo audrą įveik, ženk tiesiai. Teaplenkia skausmas ir blogis. Mylėk iš širdies tai, kas veda į šviesą: Tėvynę, ir Dievą, ir žmogų.“
Malonu, kad „Vorutos“ ir „Trakų žemės“ redaktoriaus J. Vercinkevičiaus dėka, TVB artimiau ėmė bendrauti su p. Liliana Narkovič, gavo pakvietimą į anonsuojamos knygos pristatymą Trakų Vokėje, kurio metu buvo sutarta apie Užutrakio Tiškevičiams skirtos knygos pristatymą Trakų viešojoje bibliotekoje, kuris įvyks spalio 26 d. 16 val., o nesant tokiai galimybei – kviečiame su knyga susipažinti ir įsigyti Trakų viešojoje bibliotekoje.
Rasa SELICKAITĖ,
Trakų viešosios bibliotekos vyr. bibliografė