Lentvario kultūros rūmuose atidaryta jaunos tapytojos Kristinos Kurilionok tapybos darbų paroda „Vaizdo tapatybė“. Ekspozicija padalinta į dvi dalis. Pirmoji Bažnyčios g. 3 – kamerinė, eklektiška, antroji – įkurdinta geležinkelio stotyje, Geležinkelio g. 13, antrajame aukšte. Didelės drobės čia tobulai infiltruojasi tarp tapybiškai „apibrozdintų“ salių sienų. Paveiksluose atrandami interjerai įkvepia šioms užmirštoms erdvėms gyvybės.
Kristina neatsitiktinai rengia parodą Lentvaryje, nes čia yra gimusi ir užaugusi. Parodos atidarymo metu svečiai noriai dalinosi prisiminimais apie Kristinos mamą Leokadiją Kurilionok, gerbiamą mokytoją ir miesto aktyvistę.Jos kūrybiniuose ieškojimuose ryškūs autobiografinių motyvų pėdsakai. Tai išlikusių atmintyje namų detalės, siužetai, galintys padėti nuspėti prisiminimų nuotaikas. Dažniausiai sutinkamas personažas, tyrinėjant Kristinos paveikslus, tai jos pačios atvaizdas. Save ji apgyvendina susapnuotuose ir tikruose peizažuose arba neretai prieblandos ir dulkių persmelktuose interjeruose. Kovoja su nerimu, slapstosi, provokuoja, paleidžia aplink save šunis, vilioja, kelia sau iššūkius ir kuria sudėtingas emocijų perkrovas. Skvarbus žvilgsnis neapleidžia žiūrovo nė vienoje drobėje, paveikslų herojai tapatinasi su kūrėjos išoriniu/vidiniu portretu, perima jos manieras, žiūri jos akimis. Tai – metodai, padedantys jaunam žmogui susipažinti su savimi. Tapatinimasis ir metodiškas grįžimas į būkles, šiuo atveju per tapybinę raišką K. Kurilionok kūryboje turi ir dar vieną diskursą, ryškų moters būsenų analizavimą, moteriškumo sąvokos referavimo užuominų. Vangiai pakėlusi galvą moteris klausiamai žiūri iš stipriomis lempomis apšviesto kambario, animuotas lingavimas pabrėžia jos neveiksnumą, aukos pavidalą.
Toks būdas „persikūnyti“ galioja ir naudojant kitas medijas. Pirmojoje parodos dalyje Bažnyčios g. 3 eksponuojami ir Kristinos kurti fotokoliažai. Juose itin svarbus simbolizmo akcentavimas, juoda katė lydi šeimininkę jos būties momentuose. Bohemiškame kambaryje mėtosi ragai, o sau ant nugaros pasitupdžiusi balandį, gaivališkai pati Kristina žiūri į objektyvą. Šios kompozicijos – etiudai buvo dėliojami būsimiems tapybos darbams. Kolekcijoje savo plastika itin išsiskiria ciklas, dedikuotas tapytojos mamai, šviesiam jos atminimui. Tai lengvi, atrodo, vos palytėti portretai iš dukros mylimų nuotraukų, prisiminimų. Ką menininkui duoda grįžimas į teritorijas, kur galimai ir užgimė temos, lydinčios kūrėją jo kelyje, ryškiau ar blyškiau lendančios ant drobių, grafikos darbų, video menų, garsų ar fotografijų? Kūriniai aidi motyvais ir nuotaika užklumpančiais mus Lentvario kiemuose ir medinių namų interjeruose. Antrojoje parodos dalyje Geležinkelio g. 13 įsitaisiusi palmė vaidenasi drobėse, o povandeninio laivo burbuliavimo garsas leidžia mums įsliuogti į Kristinos pasaulį per pojūčius. Ši ekspozicija visiškai priešinga pirmajai, erdvūs kambariai suteikia galimybę patyrinėti paveikslus kiek atsitraukus, pajusti dydžius ir drąsius mostus.
Stiprios ir savitos tapytojos K. Kurilionok darbus galite apžiūrėti iki lapkričio 5 dienos, paskambinę telefonu 8 655 36775.
Milda DAINOVSKYTĖ,
grafikė,
Lentvario kultūros rūmų renginių organizatorė
