Lietuvoje vis dažniau nuogąstaujama, kad esama švietimo situacija ir mokytojų rengimas neatitinka visuomenės poreikių. Šių metų Europos Komisijos atliktame vertinime pažymima, kad Lietuvoje išugdytų svarbių jauno žmogaus gebėjimų neužtenka. Ir nors išsilavinimo lygis tam tikrose srityse ir amžiaus grupėse pakilo, kitose ir toliau pasiekimų rodikliai krenta. Dalis mokinių neturi pakankamų pagrindinių gebėjimų ir tai tiesiogiai susiję su mokytojų rengimu.
Lietuvos edukologijos (LEU) ir Vytauto Didžiojo (VDU) universitetų mokslininkų parengta Pedagogų rengimo koncepcija jau prieš kelis mėnesius išsiųsta Švietimo ir mokslo ministerijai. Ja siekiama atstatyti pasitikėjimą mokytoju ir pagarbą sudėtingai ir žmogaus gyvenimo sėkmei reikšmingai pedagogo profesijai. Koncepcijoje ypatingas dėmesys yra skiriamas mokytojus rengiančioms studijoms, kurios turėtų suteikti kokybišką profesionalo išsilavinimą.
Mokslininkai pažymi, kad viena iš priežasčių, kodėl būsimam mokytojui suteikiamas išsilavinimas yra nepakankamas, tai per trumpa pedagoginių studijų trukmė. Trejų (kolegijose) ar ketverių metų neužtenka, norint išugdyti gerą dalyko specialistą ir suteikti jam reikalingų žinių ir gebėjimų. Todėl siūloma įvesti penkerius metus trunkančias vientisąsias studijas, kurių pabaigoje būtų suteikiamas magistro kvalifikacinis laipsnis, o tiems, kurie po bakalauro studijų suvokia, kad norėtų tapti pedagogais, būtina bent dvejus metus studijuoti.
Pasak Pedagogų rengimo koncepcijos projekto bendraautorės LEU doc. dr. Emilijos Sakadolskienės, nors šiuo metu Europoje vyrauja tendencija trumpinti studijų trukmę, ši nuostata visiškai negalioja rengiant pedagogus. „Atvirkščiai – pedagogų pasirengimo laikas yra ilginamas, pedagoginių dalykų kreditų suma yra didinama“, – pažymi mokslininkė, neseniai grįžusi iš Oslo universitete vykusios tarptautinės konferencijos apie pedagogų rengimą.
Šiuo metu 17-oje Europos valstybių, tarp jų Vokietijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Suomijoje ir kitose pažangiai mąstančiose šalyse, iš norinčiųjų tapti mokytojais reikalaujama magistro laipsnio. Dar dvejose valstybėse (Nyderlanduose ir Austrijoje) neturintys magistro laipsnio yra apribojami, kuriose ugdymo įstaigose gali dirbti. „Nuo 2017 m. prie šių valstybių prisijungia ir Norvegija, kuri penkerius metus vykdė tyrimus viename universitete, kad ištirtų, kaip veikia vientisųjų magistro studijų lygiagrečiojo modelio programa, ir nutarė, kad to reikia visai Norvegijai. Nuo kitų metų jie darys tai, ką parengtoje Pedagogų rengimo koncepcijoje mes siūlome diegti ir Lietuvoje“, – pasakoja E. Sakadolskienė.
Konferencijoje Osle dalyvavo 29 šalių atstovai, tarp jų Australijos, Šiaurės ir Pietų Amerikos, Skandinavijos, Europos mokslininkai, kurie dalijosi savo patirtimi. E. Sakadolskienė parsivežė įdomių įžvalgų ir papasakojo, kokios tendencijos vyrauja pasaulyje rengiant pedagogus. Konferencijoje didžiausias dėmesys buvo skiriamas mokslu grįstam pedagogų rengimui. Pristatyta daug tyrimų, kurie buvo atlikti 3–5 metus. „Dauguma mokslininkų savo pranešimuose minėjo žodį „sukibimas“, kalbėdami apie pedagogų rengimą, akcentuodami, jog dalyko žinių negali būti mokomasi atskirai nuo pedagoginio turinio žinių. Nėra taip, kad pirma išmokstama dalyko, o tik po to įgyjama pedagoginio, didaktinio turinio žinių. Viskas yra susipynę kaip gija, todėl būsimą mokytoją nuo pat pirmųjų studijų metų mokoma tiek paties dalyko, tiek tyrimų metodologijos, didaktikos, bendrakultūrinių ir kitų dalykų. Švietimas turi būti grįstas mokslu, o užsienio moksliniai tyrimai rodo, kad toks pedagogų rengimas yra efektyviausias, – aiškina E. Sakadolskienė. – Todėl labai keista, kad mūsų žurnalistai, politikai, net kai kurie akademinio sluoksnio atstovai (bet ne edukologai) sau leidžia aiškinti, kad dabar pasaulyje vyrauja nuoseklusis pedagogų rengimo modelis, pagal kurį mokytojai rengiami pabaigus dalyko bakalauro studijas. Tai netiesa.“
Sakadolskienė pasakoja, kad pasaulio mokslininkai daug diskutuoja, kaip to pasiekti, ir vis labiau atkreipia dėmesį, jog pedagogo mokymosi procesas turėtų būti panašus į mediko, kuris daug praktikuojasi su mentoriumi, atlieka savo darbo analizę. Tai sėkmingiausiai vykdoma lygiagrečiai su mokomojo dalyko studijomis.
Lietuvoje apsilankę Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) ekspertai pateikė labai panašias išvadas. Parengtoje ataskaitoje jie pažymėjo, jog mūsų šalyje rengiantis būti mokytojais daugiausia dėmesio skiriama dalyko žinioms įgyti, taip pat mokomųjų programų turiniui. Ataskaitos autorių, tarptautinių švietimo ekspertų, nuomone, Lietuvos pedagogikos studijose stinga dėmesio pačiam mokymosi procesui ir dalyko didaktikai, t. y. būsimi mokytojai negauna pakankamai žinių apie mokymo tikslus, organizavimą, metodiką, viską, kas labai reikalinga nuolat besikeičiančiam mokyklų kontekstui. Šis stygius akcentuojamas ir LEU su VDU parengtame projekte.
Mokytojai turi turėti platesnį išsilavinimą, tačiau mūsų šalies pedagogams trūksta ne dalykinių žinių, o bendrųjų pedagogo profesinių kompetencijų. „Būdami tik dalyko mokytojais mes nesusitvarkome su patyčiomis, socialine atskirtimi ir kitomis visuomenės problemomis“, – pažymi E. Sakadolskienė. Norint įgyvendinti aukštus pedagogų rengimo reikalavimus, to per tris metus padaryti neįmanoma. Šalys, kurios džiaugiasi aukštais mokinių pasiekimais, jau seniai pamatė, kad norint gerų pasiekimų reikia aukšto lygio profesionalų, daug daugiau investuoti į pedagogų rengimą. „Suomiai sutartinai teigia, kad sėkmingos jų reformas priežastis yra tai, kad jie ėmė reikalauti, jog visi pedagogai būtų įgiję magistro laipsnį. Tad norėdami suomiško rezultato, mes turime ryžtis suomiškiems sprendimams ir investicijoms rengiant pedagogus. Norisi paklausti, kuo Lietuvos studentai yra išskirtiniai, kad reikiamą informaciją ir žinias gali įsisavinti per tris metus? Visa tai kitos Europos ar Azijos šalys išmoksta per šešerius. Visi turime suprasti, kad atėjo laikas drąsiems sprendimams“, – sako ji.
Mokslininkė itin neigiamai vertina tai, jog šiuo metu kolegijoms yra leista per trejus metus paruošti pradinių klasių mokytojus. „Man norėtųsi paklausti, ar medicinos mokyklose pediatrai irgi turėtų trumpiau mokytis, nes gydo „trumpesnį“ žmogų? – retoriškai klausia mokslininkė ir pažymi, jog toks sprendimas nelogiškas, mat dirbant su vaikais ankstyvoje jų vaikystėje reikia dar daugiau pedagoginių žinių. – Mes matome, kad tokio išsilavinimo mokytojai nenustato mokymosi problemų, nežino mokslo klystkelių, ko reikia, kad galėtų suvaldyti atskirtį ir padėti mokiniui.“ Šiandien mokytojas turi gebėti sukurti sėkmingo mokymosi aplinką kiekvienam mokiniui atpažindamas individualius mokinio ugdymosi poreikius ir užbėgti galimai nesėkmei už akių. Daugybės mokslinių tyrimų išvados rodo, kad mokytojas profesionalas pirmiausia kuria ugdymosi veiklai palankią pedagoginę sąveiką ir tik tada lydi vaiką žinių labirintais.
Sakadolskienė pabrėžia, kad per paskutinius dešimtmečius pasikeitė ir mokytojo profesionalo apibrėžimas – dabar jis ne tik žinių perteikėjas, tačiau ir tyrėjas-diagnostikas, o pažangiausios šalys moko mokytojus, kaip daryti tyrimus savo aplinkoje, aiškintis, kodėl mokinys pradeda atsilikti, kaip jam padėti. „O mūsų mokytojai pagal esamą programą išklauso vieną tyrimo dalyką, kuris dažniausiai orientuotas į baigiamojo darbo rašymą, o ne pedagogo tyrėjo ugdymą kaip, tarkim, Suomijoje, kur 70 ECTS kreditų skiriama tyrimų temai. Mūsų šalyje – trys kreditai teorijai ir baigiamojo darbo kreditai“, – komentuoja ji.
JAV tyrimai taip pat rodo, kad mokinių pasiekimai yra geresni, jei jų mokytojas yra įgijęs magistro laipsnį. Todėl remdamiesi pasauline mokslinių tyrimų patirtimi VDU ir LEU mokslininkai siūlo ne tik vientisųjų, t. y. penkerių metų, studijų modelį, bet ir skatina tobulinti alternatyvų nuoseklųjį modelį, kai mokytojo kvalifikacija įgyjama po bakalauro studijų. Šiandien nuosekliųjų studijų trukmė yra vieneri metai, studijas sudaro 60 kreditų, iš kurių pusė skirta praktikai, o likusiems pedagogikos, psichologijos, didaktikos, specialiojo ugdymo, pedagoginių tyrimų dalykams ir baigiamajam darbui lieka vos 30 kreditų. Ekspertų nuomone, nuosekliojo modelio pedagoginės studijos turėtų būti dvejų metų trukmės, 120 kreditų apimties – tokie sprendimai jau priimti ne vienoje Europos šalyje. Nepasiteisinus trumposioms pedagogų rengimo studijoms, Airijoje, Prancūzijoje, Islandijoje toks žingsnis jau žengtas – ten profesinių pedagoginių studijų apimtis padidinta iki 120 kreditų.
Reikia pripažinti, jog atkūrus nepriklausomybę valstybė nėra rimtai investavusi į tyrimus Lietuvos švietimo iššūkiams spręsti. Šalies švietimo politika yra priklausoma nuo tuo metu valdančių politikų sprendimų, nėra vykdoma ilgalaikė švietimo politikos strategija. Kiekviena po rinkimų besikeičianti politinė valdančiųjų dauguma iki šiol buvo linkusi nepaisyti švietimo reformos darbų tęstinumo logikos, paneigdavo būtinybę išlaikyti pradėtų darbų vyksmo nuoseklumą. Palyginti su kitomis mokslo sritimis, švietimas nėra sulaukęs rimtų valstybės investicijų šiai svarbiai sričiai tirti. Tai viena svarbiausių priežasčių, kodėl neturime nuoseklesnės švietimo raidos sampratos, kuri būtų tvari nepaisant besikeičiančių valdančiųjų daugumų. Todėl, siekdami aukštų rezultatų švietimo srityje, mokslininkai skatina imtis ryžtingų sprendimų.
Milena PUCHOVA,
Lietuvos edukologijos universiteto Ryšių su visuomene specialistė
