Praėjusiais metais atsisveikinome su garsiu fotografu, fotomenininku Alfredu Girdziušu (1948–2015). Jis su šeima daugiau kaip dvidešimt metų gyveno Lentvaryje, todėl trakiškiams buvo gerai žinomas, pažįstamas. Juo labiau kad jis buvo iš tų menininkų, kurie aktyviai dalyvaudavo renginiuose, rašė straipsnius. Galima paminėti jo įspūdingą nuotrauką iš 1991 m. sausio 13-osios minėjimo prie Trakų kultūros rūmų. Lentvaryje gyvena jo žmona trakietė Aušra Girdziušienė, lietuvių kalbos mokytoja, dirbanti Lentvario Henriko Senkevičiaus gimnazijoje. Aušra aktyviai reiškiasi spaudoje, rašo „Trakų žemei“, „Vorutai“, yra išleidusi savo mokinių knygeles „Vienos raidės pasakėlės“ ir „Raidė raidę randa“. Dukra Ūla šiemet baigė Vilniaus M. K. Čiurlionio menų mokyklą, sūnus Pijus jau gyvena savarankiškai. Atvykę į jų namus Lentvaryje, į gražiame sode stovintį labai kuklų Aušros Gruzdzevičiūtės-Girdziušienės senelių namelį, pradedame pokalbį.
Kur sutikote Alfredą? Kaip prasidėjo Jūsų pažintis?
Susitikome Trakuose. Sovietmečiu Trakai garsėjo irklavimo sportu, čia dažnai vykdavo varžybos. Man ir mano draugėms, pasipuošusioms tautiniais drabužiais, tekdavo vasarą per varžybas čempionams atnešti medalius, įteikti gėlių. O Alfredas atvažiuodavo tų pačių čempionų fotografuoti. Kartu su irkluotojais jis fotografuodavo ir mus, lietuvaites. Taip prasidėjo pažintis, vėliau pamatėme, kad turime panašių pomėgių, požiūrių į daugelį dalykų.
Gal pasakytumėte ką nors apie Alfredo vaikystę ir mokslo metus? Yra žinoma, kad jis mokėsi Molėtų internatinėje mokykloje.
Jo vaikystė buvo labai sunki, teko patirti ir alkio, ir vargo, nes jis – pokario vaikas. Alfredo tėvas buvo Lietuvos antisovietinio pasipriešinimo dalyvis, partizanas, todėl Alfredo motinai teko ne tik vienai auginti vaikus, bet ir iškęsti tardymus, kankinimus, patyčias. Tėvas žuvo, kai Alfredui nebuvo nė vienerių metukų… Motina liko viena su penkiais mažais vaikais, todėl baigęs pradinę mokyklą jis išvyko mokytis į Molėtų internatinę mokyklą. Internate buvo maisto, šilta lova, tačiau čia niekas nelepino ir neglostė, vaikai patys turėjo atlikti daugumą buities darbų. Paskaityti knygą buvo galima tik naktį po antklode, pasišviečiant prožektoriumi… Galbūt todėl visą savo gyvenimą jis jautė knygoms nuolatinį alkį ir ypatingą pagarbą, kurią, matyt, bus gavęs iš savo mamos.
Tačiau sunkumai užgrūdino, išmokė nepasiduoti ir nesiskųsti, nuo pat vaikystės Alfredas išmoko gyventi savarankiškai, dirbti daugybę darbų, kurie gyvenime labai praverčia – virėjo, siuvėjo, staliaus, baldžiaus, šaltkalvio, mechaniko, santechniko, elektriko… Buvo gabus viskam – net mokykloje jį priėmė iškart į antrą klasę, nes jau mokėjo ir skaityti, ir rašyti, ir skaičiuoti.
Nors tėvo neteko labai anksti, tačiau visuomet laikė jį pavyzdžiu ir tęsė jo žygį, todėl jau mokykliniais metais įvyko pirmieji Alfredo ir sovietinės sistemos „susidūrimai“ – dėl tėvo, žuvusio už Lietuvos laisvę, dėl atplėštos šeimos, dėl kvailų sistemos taisyklių.
O kada, kur ir kaip jis susidomėjo fotografija?
Paauglystėje gavo dovanų pirmąjį fotoaparatą. Iš pradžių fotografuoti buvo smalsu ir įdomu, o vėliau tai tapo sielos dalimi ir kasdiene duona, ir su fotografijos aparatūra Alfredas jau nebesiskyrė nei dieną, nei naktį.
Išvardykite jo kūrybos periodus, tarpsnius. Tai buvo darbas ar pomėgis?
Yra sakoma, kad žmogus turi daryti tai, kas patinka, tuomet jam niekada nereikės dirbti. Alfredo atveju taip ir buvo – fotografija ne tik teikė jam malonumą, bet ir maitino jo šeimą. Kažkokių konkrečių periodų negalėčiau išskirti. Ieškojimai, tobulinimas, vėl bandymai, vėl tobulinimas. Jis fiksavo gyvenimą. O kas yra gyvenimas? Tai žmogus, tai įvykis, gamta, pastatas, detalė, akimirka, nuotaika, emocija… Viskas kartu.
Alfredas buvo pripažintas fotomenininkas. Kaip jis pasiekė šį pripažinimą, kokius kelius nuėjo?
Jis buvo drąsus ir ėjo savo keliu – nieko nemėgdžiojo, niekam nesistengė įtikti, nesigriebdavo „madingų“ temų ar pelningų užsakymų. Kartais dėl svarbaus kadro rizikuodavo savo gyvybe, nebijojo tankų – už Lietuvos laisvės siekių fiksavimą Alfredas apdovanotas Sausio 13-osios medaliu. Niekada nefotografuodavo tų žmonių, kurių „vibracijos“ jam buvo nepriimtinos – įžūlių, pasipūtusių, veidmainių, garbėtroškų ir pan. Niekada nesiekė jokių įvertinimų ar apdovanojimų, netroško garbės, nesigirdavo ir nesinaudojo pažintimis. Viską, ką darė, darė todėl, kad jam tai buvo svarbu ir įdomu. Jo menas sąžiningas. Be to, savo darbams jis kėlė labai aukštus reikalavimus – kartais prie vienos nuotraukos sugaišdavo savaites, daug kadrų nukeliavo į šiukšlių dėžę, nes kažkuo neįtiko… Vienas iš pirmųjų jis pradėjo kurti fotografiką, vėliau pamėgtą daugelio menininkų. Ko gero, tai ir yra pagrindinės pripažinimo sąlygos – būti savimi, būti drąsiam, parodyti kažką nauja, dirbti profesionaliai.
Anais laikais buvo sunku ir sudėtinga įsigyti gerus fotoaparatus, buvo būtina turėti fotolaboratoriją. Prisiminkite, kaip jam visa tai pavyko – pvz., įstoti į Lietuvos fotomenininkų sąjungą?
Gerą fotoaparatą įsigyti iš tiesų nebuvo lengva, ir kainavo jis oi kaip nemažai… Taip pat ir fotojuostos „surydavo“ daug pinigų. Alfredas ieškodavo fotoaparatų Rusijoje, vėliau dirbo įmonėje, prekiaujančioje kokybiška, profesionalia fotografijos įranga ir fotomedžiagomis, tuomet jau galėjo įsigyti tai, ko pageidavo. O fotolaboratoriją, kol dirbo su juostiniu fotoaparatu, kaip ir daugelis kitų, sugebėdavo įsirengti ir vonioje, ir rūsyje.
Į Fotomenininkų sąjungą jam nebuvo sunku įstoti, nes, kaip jau sakiau, jis turėjo savitą stilių, darbai buvo nuoširdūs, įdomūs ir kokybiški.
Fotografijos parodos visada žymi tam tikrus fotografo kūrybinius žingsnius, kūrybinę brandą. Aš prisimenu jo fotografijos parodą, keliavusią po Lietuvą, apie Ūlą…
Ateina laikas, kai supranti, kad tai, kas kasdieniška, kas šalia tavęs – iš tikrųjų yra labai svarbu, kai pamatai grožį ir prasmę paprastume. Paroda apie Ūlą – jo mylimiausia paroda, labai asmeniška, jai ruošėsi daugiau kaip septynerius metus. Tai jo dovana dukrai.
Fotografui be galo svarbu kaupti archyvą. Koks jo fotografijų archyvo likimas, kur jis saugomas?
Archyvą, Alfredo valia, tvarkome, juo rūpinamės aš ir sūnus Pijus. Dalis archyvo – keliolika tūkstančių kadrų su istoriniais ir politiniais Lietuvos įvykiais – yra saugoma Lietuvos Respublikos Seimo archyve. Dauguma šių kadrų laisvai prieinami visuomenei ir gali būti naudojami faktų įrodymui, pažintiniais ar kitais nekomerciniais tikslais. Alfredas visada norėjo, kad jo darbai būtų žmonėms ne tik gražūs, bet ir naudingi. Laikas eina, daug kas pasimiršta, iškreipiama, o tai, kas užfiksuota kadre, lieka kaip neginčijamas įrodymas – kirviu neiškaposi, kaip jis sakydavo. Parodoms, knygoms ar kitoms publikacijoms Alfredo fotografijas, be abejo, galima naudoti tik su šeimos žinia ir pritarimu.
Regis, nevengdavote keliauti kartu – kur ir kaip? Ar vykdavote fotografuoti su vaikais?
Alfredas labai mėgo keliauti, labai mylėjo Sibirą, Pamyrą, važinėjo po Europą, taip pat daug keliavo ir po Lietuvą. Man ne visada tekdavo vykti kartu. Sūnus taip pat fotografuoja, o dukra labiau mėgo „dirbti“ tėčio fotomodeliu.
Vis dėlto jis mėgo ir rašyti – ne vien eilėraščius, bet ir publicistiką… Dalis jo Alfredo Paliesiaus slapyvardžiu pasirašytų tekstų buvo spausdinti „Vorutoje“.
Paliesiaus slapyvardis buvo jo mylimiausias, nors pasirašinėdavo ir kitais vardais. Paliesius – jo gimtasis kaimas Ignalinos rajone. Alfredas studijavo žurnalistiką, jam visada rūpėjo visuomenės problemos, politiniai klausimai, istoriniai įvykiai. Rūpėjo pakalbinti vyresnio amžiaus žmones, užfiksuoti jų ir savo prisiminimus, išsaugoti tai ateities kartoms. Rašė jis ir apsakymus, humoreskas. Rašymas buvo antroji jo aistra, po fotografijos. Viskam neužteko laiko.
Alfredas išėjo. Kas liko jam išėjus?
Svarbiausias jo palikimas, manyčiau, yra pusę šimtmečio kauptas fotografijos archyvas. Taip pat jo nuotraukų ir tekstų galima rasti daugelyje knygų, žurnalų, laikraščių – taigi jis paliko ir nemažą indėlį į Lietuvos kultūrą.
Alfredas palaidotas Lentvario kapinėse…
Taip, pačiame Lentvario kapinių centre, šalia tremtinių atminimui skirto kryžiaus. Šią vietą, lyg nujausdamas, jis nusifotografavo dar prieš 10 metų. Apie šitą nuotrauką nieko nežinojau ir tik po laidotuvių ją radau… Alfredo kapą puošia labai graži, šviesi granito skulptūra, kurią sukūrė jo bičiulis, žinomas Trakų krašto menininkas Ričardas Žalpys. Jie bendravo kone ketvirtį amžiaus, juos vienijo fotografija, idėjos, jie kartu stovėjo prie barikadų per 1991-ųjų sausio įvykius… Ričardas į šį kūrinį įdėjo nepaprastai daug širdies šilumos. Dabar Alfredo ramybę saugo angelai.
Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Juozas VERCINKEVIČIUS
Voruta, Nr. 11 (829), 2016 m. lapkričio 26 d., p. 15.