Kęstutis Petkūnas daugiau kaip keturis dešimtmečius yra aktyvus Lietuvos periodinės spaudos žurnalistas, reporteris, rašantis apie viską, dažniausiai apie gamtą. „Trakų žemei“ rašo nuo pat jos įsteigimo, aktyviai bendradarbiavo su laikraščiais „Lietuvos rytas“ ir „Voruta“. Jo reportažai „Lietuvos ryte“ buvo skaitomi ir plačiai žinomi. Daug metų praleido dirbdamas Lentvario kilimų fabrike, buvo aktyvus Sąjūdžio ir Baltijos kelio dalyvis bei Trakų rajono tarybos pirmojo šaukimo deputatas. Žemiau spausdiname „Vorutos“ pokalbį su Kęstučiu PETKŪNU apie žurnalistiką.
Nuo ko prasidėjo Jūsų žurnalistika? Kur gimėte ir mokėtės, kokia buvo Jūsų žurnalistinio kelio pradžia?
Gimiau 1945 m. Švenčionių rajone, Aidukų kaime. Mokiausi Šventos septynmetėje mokykloje. Man padėjo dvejais metais vyresnis brolis Feliksas. Jis mane išmokė skaityti vaikams skirtas knygutes dar prieš pradedant lankyti mokyklą. Knygutes atsinešdavau iš tuo metu kaime pradėjusio veikti klubo-skaityklos. Nors knygutes skaičiau, bet rašyti dar nemokėjau. Pamenu, kai klubo vedėjas juokaudamas liepdavo parašyti savo pavardę už paimtą knygą parašyti pavardę būdavo labai sunku.
Į mokyklą tekdavo žingsniuoti trejetą kilometrų, pusiaukelėje dunksojo miškas, pirmokėliui per mišką eiti buvo baugu, bet su broliu buvo drąsiau. Žiemą, kai užšaldavo ežeras, į mokyklą eidavome per ežerą, tad kelias buvo trumpesnis. Žingsniuodamas į mokyklą grožėdavausi mūsų krašto gamta, kasdien vaizdas keisdavosi, tai lavino vaizduotę ir mokė pajausti gamtos grožį, skatino ją mylėti.
Pirmiausia pradėjo žinutes į Švenčionių rajono laikraštį rašinėti mano brolis Feliksas, sekdamas juo ir aš bandžiau rašyti, bet mano rašinių niekas nespausdino. Rašiau eilėraštukus į vaikams skirtą žurnalą „Žvaigždutė“, bet negavau jokio atsakymo. Vieną kartą pamačiau, kaip šuo užpuolė kačiuką ant ežero ledo. Šuo jį puldinėjo, o pastarasis su letena gynėsi. Kova vyko ilgai, nes sniegas prie kačiuko ratu buvo ištryptas. Apgynęs kačiuką parašiau pirmąją savo žinutę „Karingas kačiukas“ ir išsiunčiau į „Valstiečių laikraščio“ redakciją, bet žinutės nespausdino. Atsakyme parašė: „Trūksta faktų.“
Mokydamasis Šventos mokykloje svajojau tapti dailininku, piešdavau gamtos vaizdus, ruošiausi mokslams Dailės institute, bet nebuvo galimybių baigti vidurinės mokyklos, tad vyresniojo brolio Adolfo padedamas atvykau į Vilnių ir įstojau į Vilniaus lengvosios pramonės technikumą. Besimokant technikume lietuvių kalbos mokytoja Ona Pajėdaitė įkūrė literatų būrelį ir aš tapau šio būrelio nariu. Taip prasidėjo mano kūrybinė veikla: rašiau eilėraščius, apsakymus. Mano apsakymui „Ko verkia berniukas“ Vilniaus technikumų literatų kūrybos konkurse buvo skirta pirmoji vieta. Dalyvaujant literatų veikloje teko pabendrauti su poetu Justinu Marcinkevičiumi, literatūros kritiku Valentinu Sventicku ir kitais rašytojais.
Regis, labiausiai reikėjo žurnalistikos, kai dirbote Lentvario kilimų fabrike? Koks tai buvo darbas ir kaip siejosi su žurnalistika?
Baigęs Lengvosios pramonės technikumą 1965 m. pradėjau dirbti Lentvario kilimų fabrike Technikos skyriaus inžinieriumi racionalizaciniams reikalams. Darbas buvo kūrybinis ir įdomus, juolab, ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse lietuviškais kilimais garsėjančiame fabrike. Rašyti į laikraštį paskatino iš „Spartuolio“ redakcijos atvykęs žurnalistas Antanas Burda. Tai ir buvo žurnalistinio darbo pradžia. Įkvėpimo pagautas parašiau lyrišką pasakojimą apie kilimų audėjas. Manau, rašinys patiko redakcijai, tad skatinamas pradėjau rašyti dažniau, o naujienų kilimų fabrike netrūko: tai rekordiniai kiekiai išaustų kilimų, apdovanojimai kolektyvui ir atskiriems darbuotojams, daug žinučių parašydavau apie racionalizatorių sukurtas naujoves. Mano rašinius spausdindavo ir respublikiniai laikraščiai. Po dešimties metų darbo kilimų fabrike, po konflikto su pasikeitusia kilimų fabriko valdžia pakeičiau darbovietę, įsidarbinau Lietuvos maisto pramonės ministerijos projektavimo-konstravimo biure, po metų perėjau į Lietuvos aklųjų draugijos eksperimentinę įmonę, kurioje dirbau inžinieriumi-konstruktoriumi racionalizaciniam darbui.
Ar galėtumėte įvardyti tų laikų leidinius, su kuriais bendradarbiavote, kaip tada buvo bendraujama, kokia buvo tvarka?
Dirbdamas Lietuvos aklųjų draugijos eksperimentinėje įmonėje pradėjau bendradarbiauti su daugeliu redakcijų: „Vakaro naujienų“, „Komjaunimo tiesos“, „Mokslo ir technikos“, „Vorutos“, publikavau rašinius Aklųjų draugijos žurnale „Mūsų žodis“. Daugiausia bendradarbiavau su „Lietuvos pionieriaus“ redakcija, rašiau straipsnius moksleiviams apie išradybą, mokiau juos techninės kūrybos, net rengiau išradingųjų konkursus. Mano visus straipsnius redakcijos be sunkumų priimdavo ir spausdindavo. Keletą kartų dėl savo rašinių turėjau problemų. Kai „Komjaunimo tiesa“ išspausdino mano parengtą rašinį apie išradėjo sukurtus vaistus nuo akmenligės „Urolesan“, man redakcijoje pasakė, kad yra skundas iš Vaistų kontrolės tarnybos, tad nuėjau aiškintis. Teko bendrauti su tuometiniu Vaistų kontrolės tarnybos vadovu Sakalausku. Jis išbarė mane, nes tais laikais vaistų reklama buvo draudžiama. Sakalauskas besibardamas manęs piktai paklausė: „Ar žinai, koks skausmas būna, kai prasideda šlapimo takų akmenligės priepuolis?“ „Ne“, – sulemenau išsigandęs ir galvodamas, kas dabar bus. „Kur tokiems ligoniams gauti laikraščio išreklamuotų vaistų?“ – pakeltu tonu klausė Sakalauskas. Žinojau išradėjo darbovietę, tai ir nurodžiau. Sakalauskas liepė pas jį ateiti po poros savaičių, kai nuėjau, jis pakilo nuo kėdės, ištiesė man ranką, nusišypsojo ir pasakė, kad susisiekė su šio vaisto gamintojais Ukrainoje ir pirmoji pramoniniu būdu pagamintų vaistų siunta bus skirta Lietuvai. Netrukus šie efektyvūs vaistai pasiekė mūsų šalį.
Sovietinės cenzūros ranką pajutau ir televizijoje. Kadangi keletą metų rašydamas straipsnius mokiau moksleivius išradybos, mane su jaunaisiais novatoriais pakvietė į Valstybinę televiziją, bet parengtas reportažas nebuvo parodytas žiūrovams, nes kalbėdamas apie vaikų sumanymus pasakiau, kad bulvių kasimas Lietuvoje nemechanizuotas…
Atgimimo laikais aktyvesni Sąjūdžio veikėjai lengvai pateko į politiką. Ir Jūs, regis, tapote Trakų rajono savivaldybės tarybos nariu, ar tai buvo sunku? Regis, Trakų rajono savivaldybės tarybos nariu buvote tik vieną kadenciją…
Atgimimo metu darbavausi Sąjunginiame eksperimentiniame šiaudų ir šieno mašinų konstravimo institute Vilniuje, Aukštųjų Panerių pramoniniame rajone. Kadangi gyvenau Lentvario mieste, sužinojau, kad „Kaitros“ gamykloje ketinama įkurti toksinių atliekų deginimo įmonę. Lentvarietė, aktyvi visuomenininkė Ona Staniulionienė surinko aktyvistus, kurie priešinosi šiam sumanymui ir įsteigė Lentvario gyventojų komitetą. Aišku, ir aš, pasipiktinęs tokiais planais, įsijungiau į šio komiteto veiklą. Po galingo lentvariečių pasipriešinimo šio projekto buvo atsisakyta.
Tuo metu buvo rengiami savivaldos rinkimai. Lentvario komiteto nariai nusprendė šiuose rinkimuose dalyvauti. Rinkimuose mums sekėsi, aš taip pat buvau išrinktas į Lentvario miesto tarybą, o vėliau ir Trakų rajono tarybos deputatu.
Trakų rajono tarybos nariu buvau tik vieną kadenciją, tuo metu tai buvo labai svarbi ir atsakinga pareiga, gyventojai kreipdavosi butų privatizavimo, žemės grąžinimo ir kitais klausimais. Kai baigėsi pirmosios tarybos kadencija, kituose rinkimuose nedalyvavau dėl darbų krūvio. Vis dėlto 2002 m. dalyvavau rinkimuose į Trakų rajono tarybą, buvau socialdemokratų partijos sąraše, bet į Tarybą nebuvau išrinktas.
Nesėkmingas bandymas buvo dalyvauti rinkimuose į Trakų rajono tarybą 2010 m., kaip nepriklausomam kandidatui, taip pat ir į Trakų rajono tarybą 2015 m., Lietuvos laisvės sąjungos (Liberalų) sąraše.
Kai prasidėjo Atgimimas, tapote Trakų rajono laikraščio „Trakiečių rūpesčiai“ redaktoriumi, kaip tai nutiko?
Kai buvau Trakų rajono tarybos deputatas, į posėdžius turėdavau atvykti iš darbovietės Vilniuje. Vieną kartą po tarybos posėdžio sutikau fotografą Alfredą Girdziušą, su kuriuo susipažinau dirbdamas Lietuvos aklųjų įmonėje. Kadangi jis darbavosi Trakų rajono valdytojo Algirdo Sadkausko iniciatyva įkurtoje laikraščio „Trakiečių rūpesčiai“ redakcijoje, pakvietė mane užsukti į redakciją ir kartu su redaktoriumi Česlovu Skaržinsku pasiūlė žurnalisto darbą. Tąkart nesutikau, bet kai antrą kartą pakalbino, sutikau. Tai buvo lemtingas žingsnis, nes patekau į nesibaigiančių rūpesčių ir įvairių problemų sūkurį. Netrukus redakcija pigiai nusipirko gamykloje „Kaitra“ gaminamą vagonėlį ir ketino pradėti prekiauti laikraščiais ir knygomis, bet toks pirkinys turėjo būti suderintas su Trakų rajono valdyba. Kilus skandalui valdytojas A. Sadkauskas iškvietė Č. Skaržinską, A. Girdziušą ir mane į savo kabinetą ir be užuolankų pareiškė, kad Č. Skaržinskas atleidžiamas iš redaktoriaus pareigų ir dirbs eiliniu žurnalistu, o aš skiriamas redaktoriumi.
Nors apie redaktoriaus darbą nieko neišmaniau, bet prieštarauti valdytojui nebuvo prasmės ir taip mano pečius užgulė visos redakcijos rūpesčiai. Vadovauti „Trakiečių rūpesčių“ redakcijai buvo labai sunku. Netrukus redakciją paliko Č. Skaržinskas, trūko korespondentų, didelę dalį laikraščio tekdavo užpildyti savo straipsniais ir savivaldybės pateikiama informacija. Skaudžiausia, kad tuo metu savivaldybėje vyko kova tarp valdytojo A. Sadkausko šalininkų ir Tarybos pirmininką Šarūną Linkų palaikančių deputatų. Dėl šių politinių batalijų kentėjo „Trakiečių rūpesčių“ redakcija, nes ji buvo išlaikoma savivaldybės lėšomis, o kai taryboje buvo svarstomas lėšų skyrimo projektas, A. Sadkausko priešininkai balsuodavo prieš. Tas nervų karas tęsėsi keletą metų, kol galop deputatai tarybos posėdyje nusprendė redakcijos finansavimą nutraukti, o steigėjo ir leidėjo teises perduoti „Trakiečių rūpesčių“ redakcijai. Likę be finansinės paramos, nusprendėme redakciją privatizuoti. Aš parengiau naujos redakcijos steigimo dokumentus, sugalvojau naują laikraščio pavadinimą – „Senoji sostinė“.
Tuo metu redakciją perimti sumanė įsikūręs „Trakų verslininkų klubas“. Maloniai sutikome, jau pirmojo posėdžio metu naujojo laikraščio redaktoriumi verslininkai paskyrė ne mane, o Joaną Katinienę, bet jos parengtas laikraštis neatitiko verslininkų lūkesčių, tad redakcijai ėmė vadovauti nauja redaktorė, bet neilgam. Ją pakeitė žurnalistas Vytautas Leščinskas. Verslininkams leisti laikraštį pasirodė nenaudinga, tad vieną dieną redakcijos darbuotojams buvo pareikšta, kad redakcija uždaroma. Tai buvo atlikta be darbuotojų įspėjimo, be išeitinių išmokų.
Kai kuriuose šaltiniuose esančiuose Jūsų biografiniuose duomenyse nurodoma, kad Trakų rajono savivaldybėje ekologu dirbote septyniolika metų, ar tai tiesa?
Mane ekologu pavertė Trakų rajono savivaldybės Architektūros skyriaus vyriausiasis architektas Jonas Jakaitis. Kai dekretinių atostogų išėjo puse etato dirbusi ekologė, mane pasikvietė J. Jakaitis ir pasiūlė laikinai padirbėti ekologu puse etato. Tuo metu buvau „Trakiečių rūpesčių“ redaktorius ir nuolat lankiausi savivaldybėje, tad ilgai nesvarstęs sutikau.
Kai verslininkai uždarė redakciją, paprašiau savivaldybės merą Kęstutį Vaitukaitį, kad priimtų mane dirbti ekologu pilnu etatu. Meras mano prašymą patenkino, nes tuo metu ekologo darbų apimtys didėjo. Laikinas ekologo darbas tęsėsi net septyniolika metų, nes buvusi ekologė išvyko gyventi į Šiaulius.
Ar buvo sunku suderinti ekologo ir „Lietuvos ryto“ reporterio darbą? Žinoma, kad buvo atvejų, kai Jus ketino atleisti…
Pradėjęs dirbti ekologu, dar vadovavau „Trakiečių rūpesčių“ redakcijai. Buvau pakviestas į Semeliškių poliklinikos atidarymą. Ši naujiena man taip patiko, kad atspausdinau reportažą ne tik laikraštyje „Trakiečių rūpesčiai“, bet sumaniau žinutę pasiūlyti ir „Lietuvos ryto“ redakcijai. Nuvykęs į redakciją patekau pas vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoją Zeferiną Jonutį. Jis perskaitęs tekstą pažadėjo atspausdinti ir pasiūlė parašyti apie naujienas Trakų rajone dažniau. Tuomet ir prasidėjo ilgametis mano bendradarbiavimas su „Lietuvos ryto“ redakcija.
Z. Jonutis buvo kartu ir mano, kaip neetatinio korespondento, mokytojas. Jis pasiūlydavo temų, o aš niekada neatsisakydavau. Vėliau pradėjau rašyti ne tik naujienas, bet ir platesnius reportažus. Visiems savo reportažams pats fotografuodavau, nereikėdavo į pagalbą kviestis fotografo. Tuo metu rungtyniaudavau su „Respublikos“ laikraščio korespondentu trakiškiu Edmundu Juodviršiu – kuris pirmas paskelbs laikraštyje įdomiausias naujienas iš Trakų rajono. Kadangi jis buvo labiau patyręs, mane dažniausiai aplenkdavo. Aš stebėdavausi, kaip Edmundas apie įvykius taip greitai sužinodavo. Tiesa, tuo metu apie kriminalinius įvykius, autoavarijas informaciją korespondentams kiekvieną rytą teikdavo policijos komisariato pareigūnai. Dabar informaciją gali gauti tik iš parengtos įvykių suvestinės, deja, naujienų agentūros ir portalai šias naujienas jau būna paskelbę.
Dėl savo straipsnių kentėjau kaip disidentas. Daug kartų buvo grasinta mane atleisti iš ekologo pareigų. Labiausiai nukentėjau parašęs straipsnį apie kertamas šimtametes tuopas Trakuose, Mažojoje Vilniaus gatvėje. Nors tuo metu dirbau vyriausiuoju ekologu, apie sprendimą iškirsti tuopas sužinojau, kai jos jau buvo kertamos. Nors tuopos buvo šimtametės ir, galbūt, reikėjo jas iškirsti, bet jos dvelkė senove ir sudarė tarsi žalią tunelį, kuriuo įžengdavai į istorinį miestą. Iškirstų medžių vaizdas taip stipriai mane sukrėtė, kad savo straipsnį pasikarščiavęs pavadinau „Kas nupraus supurvintą Trakų veidą?“.
Trakų valdžios reakcija buvo žaibiška ir skaudi. Tuo metu savivaldybei vadovavo meras Vytautas Mikalauskas. Praradau vyriausiojo ekologo pareigas ir vėl tapau ekologu, o mano vadovas Jonas Kriaučiūnas prarado vyriausiojo architekto pavaduotojo pareigas ir turėjo tenkintis vyriausiojo ekologo alga, nors dėl šio rašinio buvo visiškai nekaltas. Tad tokia buvo žodžio laisvė. Manau, kad bausmė buvo pernelyg griežta. Skyrimas į žemesnes pareigas vėliau man smarkiai atsiliepė nustatant pensijos dydį, bet nepykstu ir nesigailiu, nes visą laiką kovojau ir kovoju už žalesnį pasaulį, už natūralios gamtos išsaugojimą. Kai rašau šias eilutes, žinau apie savivaldybės planus kirsti Trakų miesto centre augančias šimtametes liepas. Kai sužinojau apie tokius planus, su siaubu pagalvojau, kas liks iš istorinio Trakų miesto, kai senamiesčio nepuoš kuplios liepos? Ar įdomu bus turistams vaikščioti modernizuotu senamiesčiu?
Mane atleisti iš ekologo pareigų už rašinius buvo grasinta ne kartą. Dar ir dabar stebiuosi, kodėl mažytė žinutė „Lietuvos ryto“ dienraščio priede „Sostinė“ apie tai, kad Kalėdų eglė daugelį metų buvo statoma miesto stadione, o 2001-ųjų išvakarėse buvo įrengta aikštėje prie Trakų kultūros rūmų, sukėlė tokią pasipiktinimo audrą, kad net buvo pagrasinta mane atleisti iš darbo. Tuo metu buvau koneveikiamas, o dabar būtų sunku įsivaizduoti, kad Kalėdų eglutė stovėtų ne prie Trakų kultūros rūmų.
Vienu metu savivaldybėje buvo sumanyta, kad aš kaip tarnautojas, gaunantis algą, neturiu teisės gauti honoraro už savo straipsnius, tik tuomet, kai pasiūliau kreiptis į LR Seimą ir išsiaiškinti, nusiramino.
Kai Trakų rajono meru tapo Saulius Raščiauskas, buvo pateiktas savivaldybės valdybai sprendimo projektas panaikinti ekologo pareigybę. Tuo metu sunkiai sirgo mano motina, ji buvo gydoma Švenčionių rajono ligoninėje, o aš budėjau prie motinos. Kai geraširdžiai bendradarbiai telefonu man pranešė apie bandymą panaikinti ekologo pareigas, skubiai grįžau į Trakus. Sužinojau, kad svarstant šį projektą valdybos narė, tuometė Lentvario M. Šimelionio vidurinės mokyklos direktorė Romutė Nargelienė pirmoji ryžtingai pasipriešino tokiam sumanymui, jai pritarė Trakų ligoninės vyriausiasis gydytojas Virmantas Petras Mockus, o jais pasekė dar keli valdybos nariai ir aš palikau dirbti savivaldybėje, bet be mano priežiūros likusi motina žiauriai nukentėjo, išrašyta iš ligoninės vaikščioti jau nebegalėjo.
Nors likau dirbti savivaldybėje, mano žurnalistinė veikla vis atsiliepdavo. 2000 m., pasikeitus darbo teisės įstatymams, buvo perrašomos darbo sutartys. Pamenu, kaip mane pakvietė laikinai savivaldybės administracijos direktoriaus pareigas einanti Regina Bologovienė ir pasiūlė susipažinti su nauja darbo sutartimi. Mano pareigos sutartyje jau buvo ne ekologo, o tik specialisto. Pasakiau, kad buvo žadėta skirti vyresniojo specialisto pareigas, tada R. Bologovienė pareiškė: jei nesutiksi, būsi atleistas iš darbo. Beliko sutartį pasirašyti. Tapus specialistu mano tarnybinis atlyginimas sumažėjo, nors tuo metu be ekologo pareigų dar buvau „Sveiko miesto“ projekto Trakų rajone, taip pat „Sveikos gyvensenos programos“ mokyklose ir ikimokyklinėse įstaigose koordinatorius bei projekto „Vietinė darbotvarkė – 21“ koordinatorius.
Nors dėl savo rašinių ne kartą nukentėjau, dirbdamas savivaldybėje sulaukiau pensijos. Nors ne kartą buvo iškilęs pavojus netekti pareigų, bet kartais savivaldybės vadovų pagrūmojimai būdavo tik kaip perspėjimas. Pamenu, kai merui V. Mikalauskui renginio Trakų kultūros rūmuose metu padovanojo ėriuką, apie tai parašiau žinutę į „Lietuvos rytą“. Tuo metu buvo išspausdintas ir kitas mano kritinis straipsnis. Kitą dieną V. Mikalauskas už žinutę su ėriuku tarė: „Ačiū“, o už kritinį straipsnį šypsodamasis pagrūmojo kumščiu.
Buvo atvejų, kai jau atrodė, kad neteksiu darbo, bet tarsi kažkokia mistinė jėga išblokšdavo iš šiltų kėdžių tuos, kurie ketino manimi atsikratyti. Visi žino apie Trakų valdžios dažnus ir netikėtus pasikeitimus.
Gyvenime yra du keliai: tūnoti patogiai įsitaisius ramiame kampelyje į nieką nekreipiant dėmesio ir eiti su iškeltu deglu rankoje, kad gyvenimas kitiems būtų šviesesnis ir laimingesnis.
Jūs jau daug metų gyvenate tarp Lentvario, Aukštadvario ir tėviškės – Aidukų kaimo, ar galite apie tai papasakoti? Kiek žinome, turite brolį bitininką?
Mano gimtinė – Aidukų kaimas – yra ežeringame krašte, pusiaukelėje, tarp Švenčionių ir Ignalinos. Tad likimas lėmė visą gyvenimą praleisti prie ežerų: Švenčionių, Trakų, Aukštadvario ir Lentvario. Galbūt todėl tapau gamtos mylėtoju ir saugotoju.
Tėviškėje pro mano gimtųjų namų langą matyti tyvuliuojantis Ilgio ežeras. Vaikystėje ežeras buvo ne tik maudynių, bet ir kitų pramogų vieta. Ežere išmokau žvejoti, visada turėdavome žuvies. Mūsų šeimoje buvome trys broliai, turėjau dvi seseris. Jaunesnioji sesuo ir brolis Feliksas mirė. Vyresnis brolis Adolfas – bitininkas. Bitininkystės mokėsi iš tėvo. Mano tėvas Kazimieras buvo ne tik bitininkas, bet ir garsėjo mūsų apylinkėje kaip nagingas mūrininkas. Tėvas buvo daugelio amatų meistras, net kartais kurdavo eilėraščius, mokėjo rusų, lenkų, vokiečių ir, aišku, lietuvių kalbas. Pats pastatė gyvenamąjį namą, kluoną. Pamatams reikalingų akmenų atsiveždavo iš laukų, buvo įvaldęs stambių akmenų skaldymo metodą.
Tėvas Pirmojo pasaulinio karo metu pateko į vokiečių nelaisvę ir buvo išvežtas į Vokietiją. Iš nelaisvės grįžo po šešerių metų. Kadangi Vokietijoje išmoko kalbėti vokiškai, tai jam išgelbėjo gyvybę, kai Antrojo pasaulinio karo metu į kaimą atvykę vokiečiai iš mūsų šeimos atiminėjo auginamą kiaulę. Kai tėvas pasipriešino, vokietis, išsitraukęs revolverį, ketino tėvą nušauti, bet vokiškai kalbantis tėvas paaiškino, kad reikia išmaitinti didelę šeimą. Tėvo nenušovė, bet kiaulę vokiečiai išsivežė.
Anksčiau mūsų krašto kaimuose gyveno daug jaunimo. Jie rengdavo ne tik šokius, vakarones, bet ir burdavosi į draugijas. Mano tėvas buvo Kazimiero draugijos pirmininkas, todėl ir mūsų kaime rinkdavosi jaunimas, vaidindavo, diskutuodavo, kartu šventė įvairias šventes.
Tiek daug esate parašęs, bet į mūsų siūlymą parengti knygą neatsiliepėte, kodėl? Juk galėtumėte sudaryti labai gražią reportažų knygą.
Geras ir viliojantis pasiūlymas, bet knygai paruošti reikia daug laiko, o aš visą gyvenimą einu su didelių rūpesčių našta ir ne tik susidedančia iš žurnalistinės veiklos.
Gyvenate ir dirbate Lentvaryje? Tai apleistas miestas, valdžia juo nesirūpina, o gal manote kitaip?
Daug metų rašau apie Lentvarį, daugiausia apie miesto problemas. Turiu daugelio savo rašinių iškarpas, kartais pavartau ir pagalvoju, kiek daug pastangų ir laiko reikėjo parašyti tokiam dideliam kiekiui straipsnių, žinučių, reportažų.
Liūdniausia, kad į daugelį straipsnių vietos valdžia nereaguoja, o jeigu reaguoja, tai dažniausiai pykdami ir laikydami mane priešu, drumsčiančiu ramų valdininkų gyvenimą. Vis dėlto, kai peržvelgiu rašinius, kurie padėjo lentvariečiams pagerinti gyvenimo sąlygas arba pasitarnavo ginčuose su įvairiomis tarnybomis ir įstaigomis, jaučiu džiugesį.
Šit džiaugiuosi parašęs straipsnį „Kelionė nevažiuojančiu traukiniu“ apie lentvariečius, daugelį metų gyvenusius seno traukinio vagonuose. Taip pat straipsnį apie lentvariečius, vargstančius barakuose. Po mano rašinių šiems lentvariečiams buvo skirti butai.
Kai atvykau dirbti į Lentvarį, mane stebino dažnai nuo Gaidiškių pusės kylantys dūmai. Pasidomėjęs sužinojau, kad į Lentvarį iš Vilniaus vežamos buitinės bei statybinės atliekos ir deginamos. Kai apie tai parašiau žinutę į „Spartuolio“ laikraštį, nelegalus sąvartynas buvo uždarytas.
Gaila, kad mano rašiniai nepadėjo apsaugoti medžių Bažnyčios gatvėje ir prie bažnyčios. Po rekonstrukcijos be medžių nykiai atrodo didelė dalis Geležinkelio gatvės. Daug rašiau apie Lentvario Tiškevičiaus dvaro sodybą, apie ten Eduardo Andrė sukurtą parką. Deja, parke buvo suniokota istorinė unikali grota ir niekas net neieškojo kaltų.
Prieš 26-erius metus parašiau straipsnį „Svajonės apie Lentvario ateitį“. Svajonės buvo kur kas gražesnės, negu tai, ką dabar matome Lentvaryje. Daug atliekama darbų, daug įgyvendinama projektų, bet tai atliekama ne visada įsiklausant į gyventojų nuomonę arba net ją ignoruojant. Man skaudžiausia, kad nuolatos naikinami miesto želdiniai, o naujų pasodinama labai mažai.
Dėkojame už pokalbį.
Kalbėjosi Irma STADALNYKAITĖ ir
Juozas VERCINKEVIČIUS
Voruta, Nr. 11 (829), 2016 m. lapkričio 26 d., p. 1, 4, 6.
