Skirta neabejingiems gerbiamiems lentvariečiams ir didžiausio istorinio Trakų pavieto miesto piliečiams.
Lentvaryje jau buvo penki sniegai, o dar žiema neįpusėjo. Pernai jų nutirpo išvis tik keturi, todėl mieste mažiau siautėjo įžūlus gripas. Keista, kad išradome galingą internetą, atominę bombą,vandeniliu varomą vidaus degimo variklį ir dar tik Dievas težino ką, o gripo ir vėžio neįstengiame likviduoti. Juk marą pastatėme prie sienos. Prie to paties: ko vis neįstengiame ir savo plačiai besivystančio abejingumo.
Taip samprotaudamas, pirmąją šių metų dieną ryte su savo ištikimu automobiliu važiavau Lentvario gatvėmis. Buvo Naujieji metai. Vilniuje ilsėjosi gerokai atsijauninęs Seimas, o netoliese – gerbiama Trakų r. savivaldybės taryba, visos veikiančios partijos. Tądien buvo ir Lietuvos valstybės diena – miestiečiai, o ir įmonės, parduotuvės privalėjo ją prisiminti ir iškelti ant paradinių sienų. Šių eilučių autoriaus pasąmonėje kunkuliavo įvairūs jausmai. Pykčio nebuvo, bet logika „ėdė“ sveikatą, nes Lentvaris dažniausiai blokuoja (ir tąsyk) Vėliavų iškėlimo įstatymą. Galima pateikti šimtus klausimų, kodėl tai vyksta, ir šimtus atsakymų. Galime diskutuoti, kodėl taip negerbiame savo laisvos valstybės vėliavos kaip ir savęs?
Plačiau apie tai rasite socialiniame tinkle Facebook, Jono Davydonio paskyroje.
Jonas POČEPAVIČIUS
Trakų žemė, Nr. 1 (947), 2017 m. sausio 6 d., p. 7.