Vasario 8 d. minima Maldų prieš prekybą žmonėmis diena. Kviečiame skaityti Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ atstovės Dalios Sakalauskaitės – Babravičės parengtą tekstą apie šiuolaikinę prekybą žmonėmis.
Penkiasdešimtmetis Povilas visą gyvenimą gyveno sėsliai ir gana ramiai, dirbo įvairiose gamyklose, su žmona augino vaikus, rūpinosi šeimos namais. „Auksarankis“ apie jį sakydavo žmonės, viską galėjo sutaisyti, išardyti, pakeisti. Vaikai užaugo, žmona anksti mirė, paskutinė darbovietė po krizės bankrutavo… ir nenoromis atklydo mintys apie tai, kaip dabar gyventi? Juk dar yra sveikatos, darbo patirties ir gabumų, noro padėti suaugusiems vaikams. Gal verta išbandyti darbą užsienyje?
Užsienyje Povilas nebuvo buvęs, kalbos nemokėjo, tačiau atsirado pažįstamas, kuris siūlė įsitraukti į verslą: atidaryti elektronikos detalių parduotuvę. Povilas galėtų ardyti sugedusius daiktus, buitinę techniką, geras detales parduoti, blogas priduoti į supirktuvę, kai ką taisyti ir taip verstis.
Nuvykus į Airiją paaiškėjo, kad Povilas ir gyvens ir dirbs tame pačiame garaže. Ant veido pro stogą varvėdavo vanduo, čiužinys buvo senas ir purvinas, naktimis po kūną laipiodavo tarakonai, bet jam tai nebuvo labai svarbu. Atrodė verta pakentėti ir pataupyti, kad daugiau užsidirbtų, daugiau liktų. Išeiti iš garažo nebūdavo kur, nemokant kalbos ir neturint su savimi pinigų nėra reikalo niekur eiti. Makaronų ir bulvių, kuriuos čia pat virdavosi, atveždavo kartą per savaitę lankantys „darbdaviai“.
Taip praėjo pusę metų. Nuo darbe naudojamos rūgšties susitraukė vieno delno oda ir pirštai nebeatsitiesdavo, ardant ant kojos užkritusi stambi detalė smarkiai ją sužeidė, paprašius pagalbos gavo binto ir tepalo… Kantrybė trūko, kai garaže vyras dvi dienas neturėjo jokio maisto, nes nebuvo laiko jo atvežti. Ėmęs griežtai reikalauti savojo darbo užmokesčio, sakydamas, kad daugiau taip nebedirbs susilaukė tik pašaipų. „Kur tu eisi, nemokėdamas kalbos? Juk esi vidury Airijos laukų“, – retoriškai klausinėjo jo „darbdaviai“.
Povilui užteko išdidumo ir užsispyrimo: naktį jis susidėjo savo kuklią mantą ir išėjo. Kryptį pasirinko atsitiktinai ir dvi paras ėjo pėsčiomis, neturėdamas jokio maisto, kol priėjo artimiausią miestelį. Sustodavo pailsėti parkuose, miegodavo miškeliuose, bijodamas, kad jo nepamatytų, neatkreiptų dėmesio, nepaklaustų, kur jo dokumentai. Pasiekęs policijos nuovadą užėjo ir, kaip gebėjo, paprašė rusų kalbos vertėjo…
Vasario 8 dieną popiežius Pranciškus paskelbė Pasauline maldų ir apmąstymų prieš prekybą žmonėmis diena. Prekyba žmonėmis – šiuolaikinė vergovės forma, kurios aukomis tampa moterys, vyrai ir vaikai. Skaičiuojama, kad šiandien tarp prekybos žmonėmis aukų yra daugiau vyrų nei moterų, 70 procentų jų išnaudojami vergiškam darbui be jokio atlygio. Manoma, kad ši vergovės forma nusikaltėliams kasmet atneša 117 milijardų eurų pelno.
Dažnai šio išnaudojimo aukos kaltina save, mano, kad tai jie kvailai ar neatsakingai pasirinko, kad patys yra atsakingi, todėl nori kuo greičiau pamiršti šią savo patirtį ir su niekuo ja nesidalija. Būtent toks požiūris leidžia nusikaltėliams surasti vis naujas aukas, jas išnaudoti ir likti nenubaustais.
„Net ir girdėdami tokias istorijas žmonės dažniausiai galvoja, kad jiems taip nenutiks, kad jų atveju viskas yra kitaip“, – sako Angelė Lazauskienė, Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ pagalbos smurto ir prekybos žmonėmis aukoms programos vadovė. „Žmonės, kurie išvyksta uždarbiauti į užsienį nemokėdami tos šalies kalbos, nežinodami įstatymų, labai rizikuoja. Jų nepatyrimu naudojasi nusikaltėliai, kurie siūlosi „tarpininkauti“ ieškant darbo, gyvenamosios vietos, tvarkant dokumentus. Po šio „tarpininkavimo“ žmonės dažnai net nežino, kurioje tiksliai šalies vietoje jie atsidūrė, „tvarkymui“ paimti dokumentai lieka pas nusikaltėlius, apsunkinamas ryšys su namie likusiais artimaisiais, žmogui skaičiuojamos „skolos“, už kurias jis turi atidirbti“, – pasakojo „Carito“ darbuotoja.
Įrodyti prekybos žmonėmis faktą yra sudėtinga, ypač, jei auka vengia apie tai kalbėti, prisiima kaltę, nenori kreiptis į teisėsaugą. „Žmonės išgyvena kaltę ir gėdą, nors nepadarė nieko blogo, tik pasitikėjo ne tais žmonėmis. Suprantu, kad nesinori šių išgyvenimų prisiminti, tačiau tai būtina padaryti, jei ne dėl savęs, tai dėl visų tų, kurie gali tapti šių nusikaltėlių aukomis, jeigu jie nebus sustabdyti“, – sako A. Lazauskienė.
Darbo su šiais žmonėmis patirtis rodo, jog jie dažnai nežino, kad Lietuvos piliečiai turi teisę laisvai keliauti ir dirbti visose Europos Sąjungos šalyse, kad jie visuomet gali rinktis legalų darbą ir gauti garantijas. Šis nežinojimas taip pat palankus nusikaltėliams, nes leidžia bauginti auką, kai ji nusprendžia nebedirbti tokiomis sąlygomis, prašo sumokėti ar reikalauja leisti važiuoti namo. Dėl nežinojimo bijoma kreiptis pagalbos.
„Visuomet sakome, kad policijos nereikia bijoti, ja galima pasitikėti“, – akcentuoja A. Lazauskienė. „Nusikaltėliai žmones paprastai įbaugina taip, jog jie bijo bėgti, ieškoti pagalbos. Jiems sakoma, kad juos suims ar pasodins į kalėjimą, tačiau tai netiesa. Visose šalyse pareigūnai žino apie šį reiškinį ir su juo kovoja. Policija gali padėti susisiekti su artimaisiais, gauti pagalbą, grįžti namo. Ne jie yra priešas, kad ir ką kalbėtų išnaudotojai“, – sako „Carito“ atstovė.
Ši diena skirta iš arčiau pažvelgti į reiškinį, kuris nėra malonus, į temą, kurios norisi vengti. Visuomenės susvetimėjimas ir silpni socialiniai ryšiai prisideda prie žmonių išnaudojimo, prie šiuolaikinės vergovės, tad ši diena yra proga įsileisti mintis ir svarstymus, tapti artimesniais tiems, kurie susiduria su išnaudojimu, nesąžiningumu ir prievarta.
Šaltinis – Vilniaus arkivyskupija http://www.vilnensis.lt/ar-vergove-tikrai-isnyko/.
