J. Sacksas: Geriau pasaulis, sukurtas ant meilės, o ne ant darviniškos kovos pamato

Žodis „credo“ hebrajiškai skamba „ani ma’amin“, o tai reiškia „aš tikiu“. Jis kartais padeda išsakyti tai, kuo mes tikime, kodėl mes darome tai, ką darome, ir kodėl esame tai, kas esame. Trumpai tariant, tai yra mano credo.

Aš tikiu, kad gyvenimas turi prasmę, kad nei mes, nei visata nesame tik grynas atsitiktinumas. Žmogaus būklei esmingas yra prasmės ieškojimas, nes mes esame vienintelė visoje visatoje žinoma gyvybės forma, gebanti užduoti klausimą, „kodėl?“

Iš to kyla kai kas svarbaus. Bet kurios sistemos prasmė glūdi už šios sistemos ribų. Šachmatų prasmė, kodėl žmonės žaidžia šį žaidimą, kodėl kai kurie jam pašvenčia visą savo gyvenimą, neatrandama šachmatų taisyklėse. Jos mums pasako, kaip reikia žaisti šį žaidimą, tačiau neatsako į klausimą, kodėl jis žaidžiamas. Kreditinės kortelės prasmė neatrandama jos fizinėse savybėse – plastike, iš kurio ji pagaminta, ir ženkluose, kurie įspausti ant jos. Vidinis bet kurios sistemos veikimas nepaaiškina vietos, kurią žmonių gyvenime užima ši sistema.

Tokiu atveju, jei sistemos prasmė glūdi už sistemos ribų, tai visatos prasmė glūdi anapus visatos. Tai yra abraomiškojo monoteizmo revoliucija Monoteizmas nėra tik paprasčiausia matematinė daugelio dievų redukcija į vieną Dievą. Tai yra transcendentinis šuolis, kuriuo pirmą kartą yra suvokiama tikrovė anapus visatos. Tik jis vienintelis turi galią išvaduoti pasaulį nuo tragedijos ir beprasmiškumo.

Kadangi mes esame visatos būtybės, tai ši prasmė visada mūsų bus suvokiama netobulai. Geriausiu atveju mes turime užuominas. Tačiau istorija dovanojo mums tas retas sielas, kurių vidinė ausis sugebėjo išgirsti gilesnę muziką: pranašus ir patriarchus, išminčius ir šventuosius, kurie anapusybės kvietimą išgirdo įsiklausydami į Dievo balsą savo širdyje.

Jei visata buvo sukurta To, kuris yra anapus visatos, tuomet ji buvo sukurta esaties, kuri troško suteikti dalykams būtį. Paprasčiausias to paaiškinimas yra toks: Dievas sukūrė visatą iš meilės. Nes būtent meilė siekia į pasaulį atnešti naują gyvybę. Meilė siekia palikti vietos kitam. Dievo meilė paliko vietos visatai ir stulbinamai įvykių sekai, sukūrusiai ir mus.

Jei viskas yra taip, tai kiekvienas iš mūsų esame čia Dievo meilės dėka. Šis faktas perkeičia žmogaus būklę ir gelbsti ją nuo kraštutinės vienatvės. Mes nesame vieni. Mes egzistuojame, nes kažkas norėjo, kad būtume, kažkas, kas tiki mumis net ir tada, kai prarandame tikėjimą savimi, kuris pažįsta mūsų baimes ir girdi mūsų maldas suteikdamas mums stiprybės, kai susvyruojame, ir pakeldamas, kai parkrentame.

Kaip kad Dievas kuria iš meilės, taip ir jis mūsų prašo kurti iš meilės. Abraomiškieji monoteizmai yra vienintelės sistemos, kurios meilei atiduoda kertinę vietą moraliniame gyvenime. Yra ir kitų etikos kodeksų: kiekviena civilizacija juos turi, nesvarbu, ar ji sekuliari, ar religinga. Visos civilizacijos turi kažką panašaus į auksinę taisyklę: elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi. Daugelis jų turi ir teisingumo formas: traktuok lygius lygiai. Tačiau tik vizija, reginti pasaulį kaip Dievo meilės darbą, suteikia meilei aukščiausią vertę. Mylėk Dievą visa savo širdimi, siela ir jėga. Mylėk savo kaimyną kaip save patį. Mylėk svetimąjį, nes pats puikiai žinai, ką tai reiškia būti svetimam.

Taip, yra ir kitas būdas regėti pasaulį ir mūsų vietą jame. Visata atsirado be jokios priežasties ir vieną dieną be jokios priežasties ji išnyks. Nė vienas iš mūsų nesame niekuo ypatingi. Mes gimstame, mes gyvename, mes mirštame ir viskas toliau klostosi taip tarsi mūsų niekada nė nebūtų buvę. Mūsų idealai yra iliuzijos, mūsų viltys yra paprasčiausi sapnai. Mes neturime jokios sielos, tik smegenis; mes neturime laisvės, tik mūsų genų primestą veikimo schemą. O didžiausia iš visų šių iliuzijų yra meilė – dūminė uždanga, sukurta žmonių tam, kad paslėptų faktą, jog esame čia tam, kad daugintumės.

Žinau, kuriai pasaulėžiūrai pritariu. Geresnis yra pasaulis, sukurtas ant meilės, o ne ant darviniškos kovos dėl išlikimo pamato. Didingesnis yra žmogus, kuris sugeba pakelti savo akis anapus regimo horizonto, nei tas, kuris negali patikėti niekuo, kas negali būti pamatuota, sužymėta ir moksliškai paaiškinta.

Parengė Donatas PUSLYS