Socialinės ir neįgaliųjų socialinės įmonės nuo savo įsikūrimo, 2004 metų, pergyveno daug valdžių pasikeitimų. Po kiekvienos valdžios kaitos naujieji politikai imdavosi socialinių įmonių „klausimo“. Galima suprasti kodėl. Socialinių įmonių įstatymo, kurio rėmuose veikia socialinės ir neįgaliųjų socialinės įmonės, tikslas – spręsti socialiai pažeidžiamiausių žmonių darbo, užimtumo ir bendrai socialinės integracijos klausimus. Šiuo įstatymu valstybė apsisprendė finansiškai remti žmones, kurie turi sunkumų įsitvirtinant darbo rinkoje. Ten, kur kalbama apie socialiai pažeidžiamus žmones, labai gera vieta pasisakyti ir naujiesiems politikams, o čia parama tokius žmones pasiekia per verslo įmones. Geresnės dirvos „gelbėtojams“ politikams savo politiniam startui surasti turbūt būtų sunku. Todėl šių įmonių vadovai ir juos vienijančios asociacijos, galima sakyti, „užsiaugino krokodilo odą“ valdžių kaitos periodui. Tradiciškai žino, kad teks dalyvauti darbo grupėse, pasitarimuose, aiškinti, kas jos tokios yra, ką veikia, kokią paramą gauną ir kur ją padeda, kokius mokesčius moka ir t.t. Dažniausiai naujuosius politikus reikia tik paraginti perskaityti įstatymą, aplankyti keletą tokių įmonių ir „gelbėtojai“ nurimsta.
2012 metais socialinių įmonių įstatymas visgi buvo koreguotas, bet tai buvo padaryta dėl laikmečio aktualijų, o ne dėl to, kad jis blogas iš esmės. Didelių korekcijų neįvyko gal ir dėl to, kad jį rengė tikri šios srities profesionalai, dirbę Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje, išanalizavę tokių šalių kaip Vokietija, Ispanija, Prancūzija, Švedija patirtis.
Taigi, naujosios valdžios atstovų „socialinių įmonių klausimo“ iškėlimas šių įmonių labai nenustebimo. Tačiau dabartinė valdžia pranoko visas buvusiąsias. Ir ypač savo lingvistiniais talentais. Svarstant biudžetą garsioji ekonomistė A. Maldeikienė iš Seimo tribūnos pasisakė ypač vaizdingais žodžiais: „Tai yra tokie verslai, kurie gyvena ir tunka biudžeto sąskaita. Ypatingai ciniška, kai tuo užsiima verslai, kurie turėtų padėti žmonėms, o iš tiesų parazituoja socialinės sferos lėšomis“, „95 proc. kompensuoja darbo užmokestį. Tai tiesiog parazituojantis verslas…“. Akivaizdu, kad politikė prieš rėžiant šią spalvingą kalbą iš Seimo tribūnos įstatymo ne tik neskaitė, bet greičiausiai net nepavartė. Naujasis politikas J. Džiugelis, kurio darbų sąraše yra ir socialinių įmonių reforma, operuoja naujomis sąvokas kaip „atvira darbo rinka“ ir „uždara darbo rinka“. Socialinės ir neįgaliųjų socialinės įmonės jo pasisakymuose kažkodėl priskiriamos pastarajai. Šie terminai jau pasklido politikos padangėje. „Atvira darbo rinka neįgaliesiems“ jau tavo beveik lozungu, kurį nuolat kartoja politikai, pasisakantys šia tema, nelabai suvokdami, ką tai reiškia.
Kas yra tie „uždari parazitai“? Prieš atsakant į šį klausimą, reikėtų atsakyti į kitą, kurį turi sau iškelti ir aiškiai atsakyti valstybė (politikai). Ar ji turi padėti ir finansiškai remti savo piliečius, kurie dėl tam tikrų aplinkybių sunkiai įsitvirtina darbo rinkoje? Tai neįgalieji, vieniši tėvai auginantys neįgalius vaikus, iš įkalinimo įstaigų grįžę kaliniai, ilgalaikiai bedarbiai ir pan.? Ar šie žmonės iš viso turi dirbti? Gal šiems žmonėms tiesiog reikia skirti tam tikras kompensacijas ir nesistengti, kad jie būtų įtraukti į darbo rinką? Jeigu valstybė laikytųsi pastarosios pozicijos, tolimesnė diskusija socialinio įstatymo klausimu neturi prasmės, šį įstatymą galima panaikinti. Tačiau civilizuota valstybė, kuri yra ratifikavusi tarptautines konvencijas, tarp jų ir Neįgaliųjų teisių konvenciją, negali sau to leisti ir turi spręsti klausimą dėl pagalbos socialiai jautrioms žmonių grupėms įsitvirtinant darbo rinkoje.
Šiuo metu Lietuvos darbo birža įgyvendina ne vieną priemonę, siekiant integruoti neįgaliuosius ir kitus socialiai pažeidžiamus asmenis į darbo rinką. Profesinis mokymas, įdarbinimas subsidijuojant, darbo įgūdžių rėmimas, viešieji darbai, darbo rotacija, darbo vietų steigimo subsidijavimas ir kt. Tarp šių priemonių yra ir parama socialinėms ir neįgaliųjų socialinėms įmonėms. Kas yra socialinės ir neįgaliųjų socialinės įmonės, naujųjų politikų įvardintos kaip „uždari parazitai“, galima būtų suprasti perskaičius įstatymą. Tačiau įstatymų skaityti nenori net politikai, todėl trumpai kas tai yra. Tai yra tokios pačios įmonės kaip ir visos kitos verslu užsiimančios įmonės. Tiesiog jos yra prisiėmusios įsipareigojimus į savo įmones priimti tam tikrą procentą žmonių iš vadinamų tikslinių grupių. Sukurti jiems darbo vietas, mokyti, jei to reikia, sukurti ir vykdyti šių žmonių socialinės integracijos planus. Kiekvienos tokios įmonės įstatuose yra įrašyta, kad įmonė komercinius tikslus derina su socialiniais tikslais. Socialinėje įmonėje tokių darbuotojų turi būti ne mažiau kaip 40 proc., neįgaliųjų socialinėje įmonėje – ne mažiau kaip 50 proc. Šių įmonių gaminamos prekės ir teikiamos paslaugos atvirai konkuruoja rinkoje, jos kuria pridėtinę vertę, moka mokesčius. Išmokamų subsidijų dydis priklauso nuo dirbančiojo statuso. Neterminuotai remiami neįgalieji (priklausomai nuo neįgalumo lygio nuo septyniasdešimt iki penkiasdešimt proc. darbo užmokesčio), kitos grupės remiamos terminuotai. Yra paskaičiuota, kad šios įmonės sumoka kelis kartus daugiau mokesčių negu jų darbuotojams, kaip tikslinėms grupėms, skiriama subsidijų atlyginimams, darbo vietoms kurti, mokyti (yra įmonių, kurios sumoka ir keliasdešimt kartų daugiau, kadangi moka daugiau rūšių mokesčių kaip, pavyzdžiui, akcizas ir pan.). Todėl šias įmones vadinti „uždaromis“ ar „parazituojančiomis“ mažų mažiausiai yra nelogiška.
Tradiciškai nauja valdžia – nauja darbo grupė socialinių įmonių įstatymo klausimu. Šiuo metu tokia yra sukurta Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje. Seimo socialinių reikalų komitetas taip pat pradėjo gilintis į šio įstatymo tobulinimo, o gal panaikinimo, galimybes. Pasigirsta tokių minčių, kad čia minimos įmonės neturėtų būti pelno siekiančios, gal jos gali būti net valstybinės. Kitaip tariant, šimtu procentų išlaikomos valstybės, tokios kaip buvo sovietmečiu. Gal dar vyresnės kartos žmonės pamena legendinius neįgaliųjų kombinatus, kuriuose darbo duodavo valstybė, atlyginimus ir visą kitą išlaikymą finansuodavo taip pat valstybė, kuriose nebuvo jokios darbo vietų įvairovės. Galimas ir toks scenarijus, viskas juk priklauso nuo politinės valios. Verslas prisitaikys ir priims atitinkamus sprendimus. Tačiau verslo bendruomenė, kuri ryžosi prisiimti įsipareigojimus dirbti su socialiai pažeidžiamais mūsų valstybės piliečiais, tikisi, kad sveikas protas nugalės. Kadangi gyvename visuomenėje, kur įžeidinėjimai, patyčios jau tapo norma net ir kalbantiems iš svarbiausių šalies tribūnų, todėl socialinės įmonės atsiprašymo už įžeidimus greičiausiai nesulauks.
Ilona TARVYDIENĖ