Buvęs „Vilniaus prekybos“ akcininkas Darius Nedzinskas ieško, kur investuoti dalį neteisėtai iš valstybinės įmonės „Vakarų skirstomieji tinklai“ išplukdytų dividendų. Labai apibendrinant taikyta tokia schema: įmonė išnuomojama „Vilniaus prekybai“, perkainojamas turtas, nors tai turėjo būti padaryta prieš išnuomojant, tada dėl perkainojimo susidaręs perviršis paverstas dividendais ir išmokėtas VP-os akcininkams. Dabartiniam „Vilniaus vandenų“ valdybos pirmininkui D. Nedzinskui šios valstybės apgavimo schemos neužtenka – sugalvojo naują. Tam pasitelkė Liberalų sąjūdžio Trakų rajono savivaldybės merę Editą Rudelienę – sugalvojo tipinę valstybės apkraustymo machinaciją – Trakų autobusų stoties žemė mainais į D. Nedzinsko prekybcentrį „TrakoGeits“ (nuomą D. Nedzinskui mokėtų RIMI). XIX a. pabaigoje šis įvažiavimas nuo Vilniaus pusės buvo vadinamas Trakų vartais. Dabar ten – Trakų autobusų stotis. Trakuose, Klaipėdoje, Kaune, Alytuje, kitose savivaldybės, kur autobusų stočių žemė buvo padovanota koncernų prekybcentriams, valstybė buvo brutaliai apvogta, nes ji iš tokio pseudosandorio tegauna tik apgailėtinas sumas už žemės nuomą, o mainais dovanoja milijonų vertės teisę statyti ant valstybės žemės. Nekilnojamojo turto mokestis negali būti vertinamas kaip koncerno investicija, nes visais atvejais bet kam ir bet kur pastačius negyvenamos paskirties pastatą tas mokestis atsiranda automatiškai. Tokiose savivaldybėse tiek pozicija, tiek opozicija dėl aukščiau minėtų apgaulingų sandorių, kuriais apvaginėjama valstybė, nesikreipdavo į prokuratūrą ar teismus, o ministerijos, Seimai ir Vyriausybės apsimesdavo, kad čia „vsio zakonno“. Jei kas netyčia ir kreipdavosi, tai teisėsaugininkai numuilindavo patys visi žinome, kodėl ir už kiek. Tokių žemės sklypų dovanojimo ar teisės į užstatymą dovanojimo niekur pasaulyje ir pačioje Lietuvoje nėra – pabandykite ant privačios žemės nemokamai pasistatyti prekybcentrį – savininkas paprašys arba už dešimtis milijonus nupirkti žemę, arba sumokėti milijonus už teisę statyti. Apgailėtinų dydžių žemės nuomos ir nekilnojamojo turto išmaldėlės į valstybės bei savivaldybių sąskaitas tūkstančius kartų mažesnės, nei koncernų politikams ir valstybės tarnautojams dovanojami briliantiniai laikrodžiai (Kurlianskis buv. VMI vadovui Bradauskui: „čia va, gimtadienio proga. Čia Lietuvoj yra kokį 30 žmonių, kurie tokį turi“). Visas šis statybų planas yra neteisėtas, nes galimybė statyti prekybos centrą autobusų stočiai suformuotame sklype Vytauto g. 90 atsirado po to, kai D. Nedzinsko įmonė mainų sutartimi išmainė sklypą, esantį Vytauto g. 88, į Trakų r. savivaldybės įmonei UAB „Trakų autobusai“ priklausiusio autobusų stoties pastato dalį, nors tokie mainai įstatymais yra seniai uždrausti. Taip pat nesuprantama, kodėl neskelbiamas konkursas tarp prekybos centrų – gal kiti pasiūlytų statyti prekybos centrą tinkamesnėje vietoje, nežalojant istorinio kraštovaizdžio, o vietoje „Rimi“, mokančio savo darbuotojams vienas mažiausių algų tarp prekybos centrų, atsirastų kitas, mokantis žymiai daugiau, pvz. prieš savaitę viešai buvo skelbta, kad LIDL-as moka vidutinę algą dviem šimtais eurų per mėnesį didesnę nei RIMI. Be to, panašiai kaip verslininko Arvydo Avulio planuojamos statybos Žalgirio stadiono vietoje atveju, Trakų r. savivaldybė su Nacionaline žemės tarnyba ruošiasi D. Nedzinskui už 0 eurų padovanoti teisę statyti valstybei priklausančiame sklype, nors bet kurioje kitoje Europos Sąjungos valstybėje verslininkai sumokėtų valstybei didžiulius pinigus už teisę statyti tokius objektus, o Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse tokia verslininkų pareiga – nusipirkti iš valstybės teisę statyti nuomojamame sklype – taip pat yra numatyta. Taigi, verslininkas D. Nedzinskas ir Trakų r. savivaldybė šioje istorijoje bando pažeisti ne tik paminklosauginius įstatymus, bet ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso reikalavimus, o neskelbdami konkurso, neorganizuodami valstybinės žemės sklypų aukciono, dovanodami užstatymo teisę iškraipo rinką necivilizuoto verslo naudai, valstybės biudžetas dėl tokių schemų taikymo dešimtmečiais negauna milijardų eurų į biudžetą. Štai kodėl Lietuvos BVP vienam gyventojui yra toks pats, kaip ir Estijoje, Latvijoje ir Lenkijoje, bet paties BVP perskirstymas per biudžetą yra žymiai mažesnis, dėl ko algos ir pensijos Lietuvoje trečdaliu mažesnės, nei minėtose šalyse. Dėl tokios situacijos yra kalti godžių koncernų korumpuoti politikai ir teisėsaugininkai, leidžiantys tęstis tokiam valstybės apiplėšinėjimui, kuris sukelia didžiausią ES-e emigraciją ir tautos nykimą.
Naglis PUTEIKIS,
LR Seimo narys