Kovo 11-oji kiekvienais metais primena, kad mes, kaip ir paukščiai, turime ir saugome savo pasaulio medžio šaką. Ir nors kartais savo šalį paliekame nusileisdami kitur, visuomet svajojame apie savąją, nuo kurios ir pakilome. Tai diena, kupina meilės Lietuvai, vienybės, skatinanti didžiuotis savo šalimi – maža šalimi su ne tik dideliais užmojais bei norais, bet ir dideliais darbais. 
Dirbant mokykloje Kovo 11-oji primena apie didžiulę atsakomybę, stengiantis ne tik pakreipti mokinius tinkama linkme, padedant jiems atrasti savo gyvenimo sėkmę, bet taip pat ir mokytojo pareigą įskiepyti vaikams suvokimą, kas yra laisvė, ką reiškia gyventi nepriklausomoje Lietuvoje ir kodėl svarbu išsaugoti savo tautinį identitetą. 
Laisvė – ji leidžia būti tiesiog savimi (ir savu). Laisvė suteikia galimybę džiaugtis savo šalimi ir kalba. Būdami laisvi galime puoselėti savąją kultūrą – leisti menui garsiai ir drąsiai kalbėti, būti nevaržomam, o skverbiantis pasaulietiniam gyvenimo būdui didžiuotis bei nepamiršti savo švenčių, tradicijų. 
Galų gale, tik savoje šalyje gali jaustis pilnaverčiu ir gerbiamu piliečiu, o apsidairęs gatvėje suprasti, kad visi mes priklausom ten pat, kalbam viena kalba, dalijamės praeitimi, o savo darbais, mintimis ir vertybėmis kuriame laisvą, gražią ir svarbiausia – savą šalį.
Tai mintys ir akimirkos iš Kovo 11-osios minėjimo Lentvario „Versmės“ gimnazijoje.
Salomėja URBONAITĖ, Lentvario „Versmės“ gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja
Autorės nuotr.
Projektą „Lentvario miesto kultūros paveldo sankirtos ir perspektyva“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
