Gerbiama Lietuvos Respublikos Prezidente, gerbiamas Seimo Pirmininke, gerbiamas faktini valstybės vadove lemiamais nepriklausomybės atkūrimo metais Vytautai Landsbergi, gerbiamas Lietuvos Respublikos Prezidente Valdai Adamkau, gerbiami pirmosios Vyriausybės nariai, gerbiami svečiai! Gerbiamas Lechai Valensa! Jūs net neįsivaizduojate, kokį postūmį darėte Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimui. Garbė Jjums! Gerbiami signatarai ir visi susirinkusieji prisiminti Kovo 11-ąją, kuri, mano manymu, yra tiek pat reikšminga kaip ir Vasario 16-oji.
Laisvė nėra tikslas, o sąlyga valstybės kūrybai. Sutelktinė kūryba kyla iš visuomenėje glūdinčio pozityvaus nusiteikimo ir energijos, kuri neatsiranda pakvietus keliolikai, nors ir protingų, žmonių. Tik iš dalies pritariu paplitusiai nuomonei, jog Lietuva atkurdama nepriklausomybę sėkmingai pasinaudojo griūvančios imperijos proga. Daug kas panašiomis progomis istorijoje naudojasi, tačiau ne visais atvejais valstybės klijuojasi. Lietuvos visuomenę dvidešimto amžiaus išvakarėse ištiko energetinis proveržis, apsiforminęs sparčiu modernios valstybės kūrimu, prislopintas, bet iš esmės nesunaikintas okupacijos, ir vėl atsinaujinęs Sąjūdžio laikais. Gal tas proveržis atėjo iš pasionarinio (Levo Gumiliovo terminas ir teorija) postūmio Lietuvos istorijoje tryliktajame amžiuje, gal mokslo dar mažai tyrinėtais kitais kanalais, tačiau akivaizdu, jog dabartinės Lietuvos valstybės kūrimas nėra kaleidoskopinių atsitiktinių aplinkybių ar gerai sukritusių kortų pasekmė. Lietuvos istorija turi savo pradžią, komplikuotą raidą, vidinį gyvybingumo šaltinį, savo prasmę ir misiją. Energijos protrūkis, proveržis ar sąjūdis, nesvarbu kaip pavadinsi, savaime nepasiūlo, kokiu būdu ir keliais kūrybinę potenciją realizuoti, tai priklauso nuo valdžių suvokimo ir gabumų užčiuopti giluminį visuomenės nusiteikimą, nesustoti ties buitine politika, sukurti savos istorijos trajektoriją, nepranykstančią mirgančių interesų žvaigždyne. Deja, neatmestina ir istorijos kelionė į niekur, nemokšiškumu išbarstyta, išsklaidyta ir net išvyta į kitas šalis kūrybinė energija, kai gyvenimas daug kam, ir tiems, kuriems Sąjūdžio metas buvo aušra nerealizuotoms galimybėms, pavirto į pragyvenimą ir išgyvenimą, kai socialinės atskirtybės fone jau nepatogu ne tik fantazuoti, bet ir kalbėti aukštesnėmis temomis, kai intelektualinis projektas bet kurioje srityje paprasčiausiai priklauso nuo palankaus mecenato žvilgsnio. Net ir paviršutiniškai žvelgiant į nueitą atkurtos valstybės kelią, buvo ir tebėra daug pačių mūsų sukurtų barjerų visuomenės kūrybinės energijos sklaidai. Paminėsiu bent tris etapus, reikšmingus praeičiai ir ateičiai.
Pirmiausias ir svarbiausias veiksmas kokybiškai naujam postūmiui į ateitį buvo santykis su artimiausia praeitimi, tada dar vadinta Tarybų Lietuva. Pradėjusi milžiniškos apimties darbą dar Nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse Juzeliūno komisijoje, Lietuva, tirdama buvusios santvarkos nusikaltimus, padarė daugiausia iš visų sovietų terorizuotų valstybių. Deja, antroji atsisveikinimo su praeitimi dalis, pavadinta liustracija, neatnešė visuomenei nei vidinės satisfakcijos, nei atvėrė kelią į praeities šešėlių nepersekiojamą valstybės kūrybą. Sąjūdžio laikais pasikvietėme „buvusius“, tiesiogiai su teroru nesusijusius, kurti kitokią Lietuvą ir tuo pačiu, vos ne iki šiandien, norėjosi ir norisi pasikviestuosius demaskuoti, remti prie sienos. Labai keistas vienyti visuomenę bendram ir dar kūrybiškam darbui metodas.
Antras ryžtingų ir reikalingų sprendimų etapas, tačiau labai greitai nukreipęs susikaupusią energiją anaiptol ne dėl tos Lietuvos, buvo iš visų blogų pasirinktas pats blogiausias privatizavimo modelis. Grubus, mechaniškas, agresyvus be „atsiprašau“ trumpu laiku Sąjūdžio programinius idealistinius ketinimus pavertė į kovą už būvį. Įvyko vos ne pagal marksizmą: kas valdė gamybos priemones, tas ir laimėjo. Kas mokslo vagą arė, ravėjo, prie staklių ar prieš mokinius klasėje stovėjo, tas iki šios dienos gyvena linkėjimais iš vyriausybių ir Seimo. Į pomidorų auginimą reikia žiūrėti kūrybiškai, – kartodavo plantacijos savininkas Almerijoje jauniems filologams iš Lietuvos. Daug talentų persiviliojo gudresnės ir turtingesnės valstybės. Galima tik pritarti generaliniam komisarui Linui Pernavui – su socialine atskirtimi užderėjo ir žiaurių nusikaltimų serijos.
Dar vieni spąstai valstybės kūrimui kyla ne tiek iš blogų sprendimų, kiek iš klaidingo savo vietos suvokimo pasaulyje. Vis dar gyvas įsitikinimas, jog narystė ES ir NATO yra ir Lietuvos istorijos pabaiga, nebesą ko siekti, išskyrus finansinės ar kitokios ES paramos, tvirtesnių saugumo garantijų ir pasivyti kurią nors Skandinavijos valstybę. Kas yra Lietuva, koks jos vaidmuo, kad ir toje pačioje ES, kokia Lietuvos misija, pagaliau, kuo mūsų valstybė, kultūra įdomi, o gal ir naudinga, kitoms kultūroms ir valstybėms – klausimai, kurie, nenorint įžeisti klausėjo, laikomi romantine atgyvena. Nemanau, jog Lietuvos istorijos trajektorija turi pradingti globaliame pasaulyje. Praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje intelektualai kėlė diskusijas apie Lietuvos vaidmenį tarp savo kaimynių. Vienas iš variantų buvo naujiems laikams pritaikyta tilto tarp Vakarų ir Rytų idėja. Teisinga ar ne, bet tai skatino giliau ir atidžiau tyrinėti savo istoriją. Lietuvai tapus NATO nare, ėmė plisti kitoks savo vaidmens suvokimas, vaizdžiai tariant, vos ne Vakarų Europos pasienio tvirtovė, fortas. Šiuo pamatu daug samprotavimų ir žodžiu ir raštu apie įvairias priešų sulaikymo formas. Taip, Lietuvos istorijoje būta labai karingų laikotarpių. Ir vis dėlto, mano manymu Lietuva artimesnė yra dialogo kultūrų tipui, su unikalia tolerancijos nuo viduramžių tradicija. Įsivaizduočiau Lietuvą kaip tvirtovę su nuleidžiamais, ne bet kada, dialogo tiltais. Savu būdu atgrasyti gali ir diplomatija, o visų svarbiausia, kad mes patys, o ne kas nors iš šalies, kad ir protingų žmonių kompanija, kurtume savo valstybės ateities variantus.
Šaltinis – http://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=119&p_k=1&p_t=170240&data_nuo=2017-03-11&data_iki=2017-03-11.
