Lentvario miestas, esantis Trakų rajone, turbūt labiausiai garsėja neogotikinio stiliaus Tiškevičių rūmais. Tačiau tame pačiame mieste galime rasti ir kitų vertingų paveldo objektų, kurie iliustruoja ir atskleidžia XIX a. pab.–XX a. vid. Lietuvos dailės, architektūros istorijos aspektus. Tai Lentvario Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia. Bažnyčia įdomi tiek įkūrimo, statybų, tiek ir vidaus dekoro istorija. Tik keliose Lietuvos bažnyčiose galėtume rasti XX a. Lietuvos monumentaliosios tapybos pavyzdžių. Vienas ryškiausių ir labiausiai atspindinčių to meto monumentaliąją tapybą yra Lentvario bažnyčios vidaus dekoras. Taip pat tai ir svarbus XX a. Lietuvos bažnytinės dailės pavyzdys.
Lentvario bažnyčios atsiradimo istorija priklauso grafui Vladislovui Tiškevičiui (1865–1936) ir jo žmonai Marijai Kristinai Liubomirskai (1879–1968). Šių Lietuvos didikų dėka Lentvaryje atsirado daug to meto naujovių, kurios pagyvino miestelio gyvenimą ir pramogas.
Lentvaris Tiškevičių šeimai priklausė nuo 1850 metų. Šių žemių valdas įsigijo grafas Juozapas Tiškevičius (1835–1891). Ją 1891 m. paveldėjo jauniausias Juozapo Tiškevičiaus sūnus Vladislovas Tiškevičius. Kai Lentvaryje 1858–1862 m. buvo įrengta Peterburgo–Varšuvos geležinkelio linijos stotis, miestelis išaugo, padaugėjo gyventojų. Tai sąlygojo ir miestelio plėtrą bei naujų poreikių atsiradimą bei jų patenkinimą.
1892 m. Vladislovas Tiškevičius vedė Mariją Kristiną Liubomirską. Jų abiejų dėka miestelis augo ir gražėjo, rekonstruota dvaro rezidencija ir jos parkas. Bet didžiausias jų nuopelnas buvo Lentvario bažnyčios statyba. Dauguma čia gyvenusių katalikų turėjo lankytis aplinkinėse bažnyčiose. Todėl 1897 m. gegužės 31 d. Vladislovas Tiškevičius kreipėsi į Vilniaus vyskupijos konsistoriją ir pasaulietinės valdžios atstovus prašydamas leisti statyti nedidelę šventovę. 1898 m. sausio 29 d. buvo gautas leidimas statyti tik laikiną koplyčią. Nedidelė koplyčia negalėjo patenkinti visų tikinčiųjų poreikių, ji pasidarė per maža. Todėl Vladislovas Tiškevičius kreipėsi su pakartotiniu prašymu ir 1905 m. birželio 18 d. buvo gautas leidimas statyti mūrinę bažnyčią. Vėliau, 1906 m. kovo 25 d., įkurta Lentvario Viešpaties Apreiškimo Švenčiausiajai Mergelei Marijai parapija. Bažnyčia buvo statoma labai permainingu Lietuvai metu. Todėl bažnyčios statyba vyko keliais etapais. Tiesiog stebėtina, kaip nepaisant vykusio karo, pasikeitusių sąlygų galima buvo įgyvendinti tokio masto projektą.
Bažnyčia (archit. Orsino Bongi) yra istorizmo stiliaus, trinavės bazilikos tipo, su varpinės bokštu, sienos sumūrytos iš raudonų plytų, dekoro detalės plytinės ir iš natūralaus akmens. Bažnyčios dekoras atspindi jau XX a. vidurio Lietuvos dailės tendencijas. 1942 m. Klebono Kazimiero Kulako iniciatyva buvo pradėti Lentvario bažnyčios dekoro darbai, kuriuos atliko Jurgio Hopeno (Jerzy Hoppen, 1891–1969) vadovaujama dailininkų grupė; darbų rangovas buvo lietuviška bendrovė „Statyba“. Antrojo pasaulinio karo metais daugelyje Europos šalių dailėje vyravo istorizmas. Lietuva nebuvo išimtis. Tik mūsų šalyje, skirtingai nuo visos Europos, kur istorizmas buvo labiau paženklintas modernumo išraiškų, Lietuvoje buvo labiau priimtinos konservatyvesnės išraiškos priemonės. Nors XX a. vidurio Lietuvoje jau vyravo modernizmas ir funkcionalizmas, kaip pavyzdžius galime matyti kad ir Kauno Prisikėlimo, Šančių, Reformatų bažnyčias, tačiau Lentvario bažnyčioje matome ryškiai išreikštą istorizmo stilių su renesanso ir baroko dailės pavyzdžiais.
Kaip jau minėjau, bažnyčios dekorą atliko Jurgis Hopenas ir jo dailininkų komanda. Jo kūrybai buvo būdingas istorizmo stilius, taigi, ir Lentvario bažnyčios dekoras taip pat buvo įtakotas šio gabaus dailininko pažiūrų. Darbų rangovas buvo lietuviška statybų bendrovė „Statyba“.
Visas Lentvario bažnyčios sienų dekoras atliktas keliasluoksnio spalvoto tinko (sgrafito) ir sauso tinko tapybos freskos technikomis. Jis yra išskirtinai vientisas ir prasmingas. Bažnyčios dekoras iliustruoja Kristaus gyvenimą ir Bažnyčios pradžią: vaizduojami pagrindiniai Kristaus gyvenimo įvykiai, taip pat apaštalai šv. Jonas Krikštytojas, šv. Juozapas. Dekore yra įterpta ir lituanistinių motyvų, tokių kaip medalionai su šv. Juozapato Kuncevičiaus ir šv. Kazimiero atvaizdais. Tai yra du iš Lietuvos kilę šventieji. Pagrindinė šventovės vieta – plokštuma virš triumfo arkos, kurioje įkomponuota Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai scena.
Po ja prisikėlęs Jėzus mandorlėje, iš šonų apaštalų šv. Petro ir šv. Pauliaus figūros. Po Jėzaus kojomis įtaisytas kartušas su įrašu „Pax vobis“ – „Ramybė jums“. Tas užrašas turėjo didelės reikšmės, atsižvelgiant į tai, kad bažnyčia buvo tapoma pačiame karo įkarštyje. Taigi, jis teikė žmonėms nusiraminimo ir paguodos. Ties arkos pėda – medalionai su šv. Jono Krikštytojo (kairėje) ir šv. Juozapo (dešinėje) pusfigūrėmis. Visas bažnyčios sienas dengia vientisas, visas sienas užpildantis dekoras. Presbiterijos sienas dengia kristogramos motyvas, pasikartojančių kviečių varpų ir vynuogių kekių motyvai (tai Eucharistijos simbolis). Apsidės skliaute vėlgi kristogramos motyvas ir angelų figūros, kurios šlovina Viešpatį. O pačiame viršuje patalpinta Apvaizdos akis. Centrinės navos šoninėse sienose pavaizduoti apaštalai. Galeriją remia arkos, kurių tarpuose įterpti medalionai su evangelistų pusfigūrėmis. Medalionai su lituanistiniais motyvais – šv. Juozapato Kuncevičiaus ir šv. Kazimiero atvaizdais – yra vargonų tribūną remiančios arkados šonuose.
Ant šoninių navų sienų pavaizduota keturiolika Kryžiaus kelio stočių. Visas sienas ir tarpuarkius taip pat dengia ir stilizuotų akanto lapų ir kviečių varpų motyvai, tarp kurių galime rasti lotynų kalba išrašytas maldas „Tėve mūsų“ ir „Sveika Marija“.
Bažnyčios dekoras stilistiškai atliepia šventovės architektūrą. Kadangi tai istorizmo stilius su romaninės ir renesansinės architektūros pavyzdžiais, tai ir vidus buvo taikomas į Italijos viduramžių ir renesanso bažnyčių sienų tapybą. Bendroji Lentvario bažnyčios tapybos ansamblio kompozicija remiasi viduramžių sienų būdingais tapybos principais: scenos išdėstytos horizontaliais frizais, atskiri siužetai ir personažai taisyklingų geometrinių formų laukeliuose, juos puošia ornamentiniai bordiūrai. Visi augaliniai motyvai – akanto, vynuogių lapai, kviečių varpos – būdingi renesanso dailei. Ji ypač buvo mėgstama dailininko Jurgio Hopeno. Kryžiaus kelio stotys ištapytos jau remiantis XVIII a. pabaigos–XIX a. tapybos principais. Taigi, matome, kad Lentvario šventovės dekore puikiai dera itališkosios renesanso ir viduramžių dailės motyvai su modernios liturgijos reikalavimus atitinkančiomis Kryžiaus kelio stotimis. Jos katalikų parapijų bažnyčiose pradėjo plisti nuo XVIII a. vidurio.
Lentvario bažnyčios dekoras buvo baigtas iki 1942 m. rudens. 1955 m. Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas konsekravo bažnyčią. Taigi, nepaisant tikrai sunkių salygų ir permainingų laikų, Lentvaryje iškilo katalikų bažnyčia, kuri suteikė daug džiaugsmo ir paguodos tikintiems ir pavargusiems nuo karo neramumų gyventojams. Šia bažnyčia ir unikaliu dekoru galime džiaugtis ir šiandien. Tai, be jokių abejonių, yra reikšmingas XX a. vidurio bažnytinės dailės, Lietuvos monumentaliosios tapybos, Antrojo pasaulinio karo Lietuvos dailės ir Jurgio Hopeno bei jo dailininkų komandos darbų pavyzdys.
Jurgita JAKIENĖ, menotyrininkė, Trakai
Projektą „Lentvario miesto kultūros paveldo sankirtos ir perspektyva“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
