Fotonovelė apie E. F. Andrė parką šiandien
Europoje gerai žinomas kraštovaizdžio architektas Eduardas Fransua Andrė (Édouard François André) palikęs savo prancūziškos sielos dalelę ir Lentvario parke[1]. Šis jo nepaprastas kūrinys susilieja su grafų Tiškevičių pseudogotikos rūmais, dar vadinamais dvaru, kurio merdėjimą, o ir vandalų vykdomą parko naikybą, vadinama paveldo kontora sykiu su Prezidente (gavusia valstybiškai nusiteikusiųjų šia skausminga tema raštą, kuriame ir Lentvario tremtinių choro „Viltis“ narių parašai) ignoravo. Šių eilučių rinkėjas dažnai tikrino tąją miesto nelaimę, apsirūpinęs foto teisybe – viskas išpildyta liktinai socialiniame tinkle „Facebook“ Jono Davydonio paskyroje.
Šia proga prisiminkime E. F. Andrė veikalą „Sodų menas“. Jame rašoma: „[…] būtų galima sukurti ištisas parko dalis, kur sumažintu masteliu uolų efektas pasiteisina, jei jis inspiruotas geriausių gamtos sukurtų modelių. […] Visų blogybių priežastis – gamtos stebėjimo stoka.“ Taip, kalnai ir uolos žmogaus esybę teigiamai veikia, nes anasai pageidauja nors truputį supanašėti su skystos gamtos sproginėjimais prieš kokius porą milijardų metų. Vadinasi, tai motinos gamtos kantrybės paminklai, kuriuos meniškai suvokė kilnus prancūzas Andrė.
Lentvarietis Jonas POČEPAVIČIUS
2017 03 28
[1] Tiškevičių dvaro parkas yra vienas gražiausių Lietuvos istorinių parkų. Jis peizažinis, banguoto paviršiaus, užima 12,7 ha plotą. Iš pietų puslankiu supa Lentvario ežeras, iš rytų – trys tvenkiniai. Parko vakarinė dalis pereina į mišką. Priešais rūmų pagrindinį rūmų fasadą, pakilioje terasoje, yra erdvus, stačiakampis parteris su dekoratyvinėmis kolonomis (būta skulptūrų, gėlynų). Parką puošia sudėtinga vandenų sistema. Iš tvenkinio, esančio į šiaurę nuo ūkinio sektoriaus, prasideda kaskadinis upokšnis, anksčiau tekėjęs per du tvenkinėlius (dabar išdžiūvę). Vanduo krito nuo stačių dirbtinių uolų (dabar, sumažėjus upokšnyje vandens, kaskados beveik neveikia). Į rytus nuo rūmų, šalia ūk. keliuko, prie pat ežero, yra iš akmenų įrengtas krioklys. Parko pievelės netaisyklingos. Unikali pasivaikščiojimo takų kompozicija. Jie vingiuoja upokšnio šlaitais, kyla ir leidžiasi nuo kalvų, ant kurių stovėjo skulptūra, koplytėlė (neišlikę). Nuo takų atsiveria įvairios perspektyvos. Įkalnėse yra skaldytų arba tašytų akmenų laipteliai, kai kur iš betono padarytos šlaitų atraminės „uolos“. Parko rytinėje pusėje įrengtas viadukas ir grota. Jos skliautai sumūryti iš plytų, iš apačios dengti gelžbetoniu. Per ją nutiestas takas. Parke yra akmeninių suoliukų, tiltų, laiptų, gamtos elementų imitacijų (iš betono padarytų medžio kamienų, kelmų ir kt.). Auga >60 rūšių medžių ir krūmų, daugiausia vietinių: eglės, pušys, liepos, skroblai, klevai, ąžuolai. Yra introdukuotų: melsvųjų pocūgių, europinių maumedžių, vakarinių tujų, kanadinių, balzaminių, pilkųjų tuopų, pilkųjų riešutmedžių, sidabrinių klevų, karpotųjų beržų, karpytlapių didžialapių liepų, pensilvaninių uosių. Krūmai: šeivamedžiai, sausmedžiai, ožekšniais, kalniniai serbentai, sedulos, lanksvos, kauleniai, ligustrai.
Parkas pradėtas kurti XIX a. 7 dešimtmetyje; 1866 dirbo daržininkas Simonas Sabinas su padėjėju Petru Černiuku. Priešais rūmus buvo ovalo formos gėlynas. Iki XIX a. 10 dešimtmečio parteryje sumažėjo geometriškumo, pakito planas. XIX a. pab. Parkas buvo pertvarkytas pagal prancūzų parkų kūrėjo Eduardo Fransua Andrė projektą, sudarytą apie 1898 m. XX a. pr. parke buvo daug skulptūrų, Tado Kosciuškos ir Juozo Tiškevičiaus (buv. Vilniaus vyskupo) biustai. Be šio parko E. F. Andrė suprojektavo Tiškevičių dvarų parkus Trakų Vokėje, Užutrakyje ir Palangoje.
Šaltinis – Kultūros paminklų enciklopedija: Rytų Lietuva II, ats. red. Jonas Varanauskas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 1998.
Projektą „Lentvario miesto kultūros paveldo sankirtos ir perspektyva“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas