Šis pavadinimas, ko gero, geriausiai apibūdintų Lentvario „Versmės“ gimnazijos bibliotekos vedėjos Valentinos Banuševič knygos „Страницы памяти листая: Лентварис в воспоминаниях“ (liet. „Lentvaris atsiminimuose“) pagrindinę mintį ir leidinio turinį. „Noras giliau pažinti praeitį, atskleisti pagrindinius istorinius įvykius, turėjusius įtakos miesto atsiradimui, nulėmė, kad skaitytojams pristatau jau ketvirtą knygą apie Lentvarį. Tai naujas mano kūrybinės veiklos etapas“, – būtent tokiais žodžiais V. Banuševič pristato naujausią savo leidinį, pasirodžiusį prieš metus, tačiau jau sulaukusį kraštiečių susidomėjimo.
Valentina Banuševič gimė Chabarovske. Ten baigė mokyklą, aukštuosius mokslus ir įgijo bibliotekininkės-bibliografės specialybę. Baigusi mokslą dirbo Magadano srityje, kur susipažino su būsimuoju vyru, gimusiu Lietuvoje. Jiedu atvyko gyventi į Lentvarį. Čia pradėjo dirbti 1-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar „Versmės“ gimnazija) bibliotekininke ir šiam darbui liko ištikima iki šiol. Visą laiką leisdama tarp knygų autorė pradėjo domėtis jos „antrąja“ gimtine tapusio miesto – Lentvario – istorija. Pasirodė, kad leidinių, skirtų Lentvario miesto istorijai, nebuvo. O juk Lentvaris – didžiausias Trakų rajono miestas. Jame yra didelis geležinkelio mazgas – keliai į Vilnių, Kaišiadoris, Trakus, Varėną ir kt. Miestas gali didžiuotis XVI a. dvaro parku ir sodyba, miestą puošia Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia (pastatyta 1926 m.), veikia biblioteka (nuo 1941 m.), sovietmečiu miestas garsėjo kilimų fabriku ir gamykla „Kaitra“. Lentvariečiai turi kuo didžiuotis ir yra tikrai vertų dalykų, apie kuriuos būtų prasminga papasakoti tiek vietiniams, tiek ir visai Lietuvai. Deja, visa medžiaga yra išbarstyta archyvuose. Šios priežastys lėmė, kad Valentinai Banuševič gimė mintis surinkti istorinius duomenis, juos susisteminti ir pristatyti lentvariečiams šio miesto istoriją įvairių amžių vingiuose.
2003 m. pasaulį išvydo pirmoji autorės knyga „Лентварис“ („Lentvaris“), 2005 m. jau galėjome džiaugtis antru leidiniu „Lentvaris. Naujas požiūris į praeitį ir dabartį“ (rus. Лентварис. Новый взгляд на прошлое и современность), kuris buvo jau solidesnis, gražesnis ir pilnesnis turinio prasme, jame nagrinėjama miesto istorija nuo seniausių laikų iki 2004-ųjų. Prireikė dešimtmečio, kol 2015 m. skaitytojus pasiekė trečioji knyga „Лентварис на перекрёстках истории („Lentvaris istorijos kryžkelėje“), kurioje buvo pateikta daug naujos, niekur lig šiol neskelbtos archyvinės medžiagos, daug dokumentų ir nuotraukų. Pasakojimas pradedamas seniausiais laikais ir tęsiamas iki 2014-ųjų. Po dvejų metų, 2016-aisiais, gimė ketvirtoji autorės knyga „Lentvaris atsiminimuose“.
Lentvario istorija amžių vingiuose
Lentvario miestas pasižymi daugiakultūriškumu. Čia susijungia skirtingų epochų, tautų gyvenimai, likimai. Leisdama knygą autorė atsižvelgė į to meto visuomenės aktualijas, priimdama tai kaip istorijos faktą su buvusiais teigiamais ir neigiamais jos virsmais.
Leidinio turinys dėstomos chronologiškai, nuo seniausių laikų iki mūsų dienų. Skaitytojams dar kartą yra primenama Lentvario atsiradimo istorija – 1596-ieji, kai vietovė pirmą kartą buvo paminėta istoriniuose šaltiniuose. Tuometinis jos savininkas buvo valdovo dvaro maršalka Jonas Kmita Sakaitis Kuncevičius. Bėgant metams gyvenvietės savininkai dažnai keitėsi. Lentvaris priklausė ir tokioms didikų giminėms kaip Sapiegos (Povilas Steponas Sapiegas, Ona Katažina Sapiegaitė, Ona Sapiegaitė-Naruševičienė), buvo perėjęs ir į Vilniaus bernardinų vienuolyno rankas, kurie dažnai jį išnuomodavo, 1771 m. gyvenvietę nusipirko LDK Vyriausiojo tribunolo teisėjas Antanas Grinevičius, o 1848 m. dvaro savininkais buvo broliai Bronislovas Liudvikas ir Vladislovas Šachnos. Galiausiai 1850 m. Lentvaris atsidūrė garsiųjų Tiškevičių giminės rankose. Kaip teigia autorė, būtent tėvas ir sūnus – Vasilijus ir Juozapas Tiškevičiai – buvo tie, kurių dėka Lentvaris pamažu pradėjo virsti iš kaimelio, mažos vietovės, į miestą. Miestelis ypač pradėjo augti, kai pro čia 1861–1862 m. buvo nutiesta Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio atšaka į Virbalį ir pastatyta aukščiausios klasės stotis su specialiomis salėmis ir apartamentais carui. Grafo Juzefo Tiškevičiaus iniciatyva buvo pastatytas vinių fabrikas, kurio produkcija turėjo didelę paklausą. Lentvaryje atsirado namai, kuriuose apgyvendinti geležinkelio darbininkai ir konduktoriai. Grafų Tiškevičių palikuonys rūpinosi, kad gyvenvietė taptų miestu su savo pramone bei įstaigomis. 1909 m. grafo Vladislavo Tiškevičiaus lėšomis pastatytas medinis mokyklos pastatas. Pirmojo pasaulinio karo metais dvare įsikūrė ligoninė. Vladislavas Tiškevičius buvo šios ligoninės vyriausias gydytojas. Jo žmona ir dukterys slaugė sužeistuosius, rūpinosi medikamentais, tvarsliava. Ne veltui Valentina Banuševič didelį dėmesį knygoje ir skiria šios giminės atstovams, jų gyvenimui, likimui ir veiklai Lentvaryje. Šiame leidinyje dėmesys yra atkreipiamas ne tik į „sausus“ archyvinius duomenis, bet ir į to laikotarpio amžininkų prisiminimus, kurie yra ypač vertingi ir kartais daug daugiau atskleidžia apie grafų šeimų narių asmenybes, pomėgius, aistrą ir jų meilei šiam miestui.
Žinoma, Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai paliko savo pėdsaką miesto istorijoje – gyventojų žudymas, namų griovimas.
Geresni laikai miestui prasidėjo jau po 1949 m., kai Lentvariui oficialiai buvo suteiktas miesto statusas. Penkiasdešimtųjų metų pabaigoje didėjo gyventojų skaičius, atsirado naujų įmonių, didžiausios iš jų – kilimų fabrikas ir „Kaitra“. 1956 m. Lentvario vidurinę mokyklą baigė pirmoji abiturientų laida. Šiemet ši mokykla – dabar jau Lentvario „Versmės“ gimnazija – paminėjo net 120-ies metų jubiliejų. Tai buvo pirmoji mokykla Lentvaryje, įkurta Vladislovo Tiškevičiaus.
Nors Lentvaris rašytojus mažai domino / domina, tačiau daugelis nustebs sužinoję, kad kino kūrėjai vis dėlto yra atkreipę į jį dėmesį. 1968 m. garsus sovietų režisierius, kultinės juostos „Žmogus-amfibija“ kūrėjas Vladimiras Čebotariovas čia filmavo istorinę kino juostą „Avarija“ (rus. Крах). Šiuolaikinė Vakarų kino industrija irgi įvertino šį miestą. 2008 m. garsus Didžiosios Britanijos režisierius Ričardas Deilas filmuodamas filmą „Tikslas – mėnulis (ang. Moonshoot), kosmoso dekoracijoms pasirinko ne Holivudą, kaip įprasta, o Lentvarį. Taip pat čia vyko baltarusių ir lietuvių kūrėjų filmavimo darbai kino juostoje „Oras turi svorį“ (rus. Воздух имеет вес, 2012), ir ispanų dramoje „Tyla sniege“ (isp. Silencio en la nieve).
Visi svarbiausi ir įdomiausi Lentvario miesto ir su juo susijusių asmenybių pasakojimai atsivers ketvirtoje Valentinos Banuševič knygoje. Apskritai rašydama ketvirtą knygą, skirtą Lentvariui, autorė išsikėlė tikslą – pristatyti įdomiausias asmenybes, palikusias ryškų pėdsaką miesto istorijoje arba tapusais šios istorijos dalimi.
Todėl nenuostabu, kad leidinyje yra surinkta daug naujos ir įdomios medžiagos. Pateikdama buvusių ir esamų miesto gyventojų ir kolekcionierių nuotraukas, taip pat vertingus amžininkų pasakojamus apie Lentvariui svarbius įvykius, meninių darbų fragmentus, memuarų ištraukas, kuriose yra vaizduojamas to meto Lentvario miestas, autorė sugebėjo perteikti skirtingų laikotarpių Lentvario gyvenimą ir praėjusių metų atmosferą.
Jeigu leidžiant pirmą knygą buvo siekta, kad ji taptų tarsi trumpu gidu siekiantiems pažinti savo gimtąjį miestą Lentvarį, tai su kiekviena nauja knyga autorė siekia surasti kuo daugiau naujos medžiagos ir pateikti Lentvario miesto istoriją iš naujų atskaitos taškų. Ypač autorė dėkinga vietos gyventojams, kurie mielai dalijasi prisiminimais ir taip prisideda prie šios idėjos įgyvendinimo. Visas knygas autorė rašo gimtąja rusų kalba, todėl pasigirsta netiesioginių priekaištų, kodėl nėra vertimo į lietuvių kalbą, kad kuo daugiau rajono gyventojų galėtų ją perskaityti. Deja, lėšų trūkumas lemia ir mažą leidinių tiražą, jis siekia 100 egz., tačiau kiekvienas skaitytojas gali knygas rasti Trakų rajono viešosios bibliotekos filialuose.
Norėtųsi palinkėti, kad Valentina Banuševič ir toliau tęstų tyrinėjimus, nes kartais aplink esantys dalykai yra daug įdomesni, negu jie atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Jolanta ZAKAREVIČIŪTĖ, medievistikos magistrė, Trakai
Projektą „Lentvario miesto kultūros paveldo sankirtos ir perspektyva“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
