Kaip civilizuotame pasaulyje būtų pažabotas verslininkų noras ties įvažiavimu į istorinį nacionalinį parką pastatyti standartinį prekybcentrį? Būtent tokie „vartai“ į paveldą, į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinę siūlomi Trakuose. Pasak architektūrologės Jūratės Markevičienės, būdų yra įvairių.
„Ir gal net verslininkams pelningesnių, – sakė ji. – Pavyzdžiui, už tai, kad jie tik sutvarkytų autobusų stotį, nesikėsindami į senamiesčio teritoriją, galima atiduoti rekultivuoti buvusį karjerą kur nors šalia Trakų, leisti pigiau įsigyti sklypą kitur, statyti ten prekybos centrą ir sumažinti mokesčius. Panašių pavyzdžių pasaulyje yra daug.“
O apsipirkti vietiniams gyventojams juk nieko nereikštų pavažiuoti ir kokį puskilometrį už Trakų. O jei dar kursuotų miesto maršrutinis autobusiukas? Tiesiog, pasak pašnekovės, reikia išsamios galimybių studijos, kuri šiuo atveju nebuvo padaryta.
„Be to, tikėtis, kad visi turistai pirmiausia puls į eilinį prekybos centrą, yra naivu. Tie laikai, kai iš tolimiausių Sovietų Sąjungos rajonų į Lietuvą atvykę turistai pirmiausia apguldavo parduotuves, jau praėjo. Na, taip, tada pas mus daugiau buvo prekių, nei kur Rusijos glūdumoj. Tačiau ko dabar pas mus parduotuvėse nematė koks prancūzas ar vokietis? Jis tikrai ne to atvyksta į Trakus, – sakė J. Markevičienė. – Be to, ne į tokius turistus reikia orientuotis. Dabar vis labiau populiarėja pažintinis turizmas – žmonės vyksta pamatyti ko nors išskirtinio, išsaugoto.“
Be to, žinant, kad jau seniai kalbama apie aplinkkelį (sunkiasvoriams sunkvežimiams tikrai ne vieta sukiotis mažame žiede ties įvažiavimu į Trakų ežeryno gamtinį urbanistinį kompleksą), strategiškai mąstantys verslininkai suvoktų, kad prekybos centrą ten labiau apsimoketų, nei pažeidžiant įstatymus brautis į senamiestį.
Juk pirkėjų iš pravažiuojančio srauto galima tikėtis žymiai daugiau, nei iš Trakų gyventojų, kurių jau nelikę ir 5 tūkstančių.
Prekybos centras pačiame Trakų istoriniame nacionaliniame parke, užrioglintas ant rekonstruotos stoties (tiksliau, pastatytas prisidengiant jos rekonstrukcija), tikrai nėra jau tokia gyvybiškai miestui reikalinga būtinybė.
Nereikia istorinio nacionalinio parko?
Trakų užstatymu dar sovietmečiu piktinosi gamtininkai, paveldo, urbanistikos specialistai. Todėl siekiant išsaugoti šį vieną unikaliausių visoje Rytų Europoje ežeryno gamtinį-urbanistinį kompleksą, Nepriklausomybės pradžioje, 1991 metais buvo įkurtas Trakų istorinis nacionalinis parkas. Įstatymu buvo įtvirtinta Trakų – istorinio Lietuvos centro – kultūrinių kompleksų ir jų autentiškos gamtinės aplinkos apsauga. Todėl pilietiška visuomenė pasipiktino brutaliais verslininkų bandymais apeiti šį įstatymą, keisti jų sumanymui trukdančius teisės aktus. Kilo visuomeninis judėjimas „Gelbėkim Trakus“.
Kultūros paveldo departamento kultūros paveldo vertinimo taryba iš Trakų senamiesčio teritorijos išbraukė tą sklypą, kuriame UAB „Trastas“ ketina statyti prekybos centrą. „O juk parko ribos buvo nustatytos remiantis motyvuotomis analizėmis, jos pagrįstos ir apgalvotos“, – sakė J. Markevičienė.
Numatomas statyti pastatas yra maždaug 5 kartus didesnis nei dabartinė autobusų stotis. Išasfaltuoti planuojama 2 000 kvadratinių metrų plotą, vadinasi, visa teritorija tarp Lukos ir Totoriškių ežerų atsidurs po asfaltu ar pastatais. O ši vieta gamtiškai viena jautriausių, pelkėta, nes kitados šioje vietoje jungėsi minėti ežerai, rastos medinio tilto, kuriuo kadaise Vytautas Didysis keliaudavo į Vilnių, likučiai. Įvažiavimo į istorinį miestą „vartais“ norima padaryti prekybos centrą.
Šioms statyboms pasipriešinęs Trakų istorinio nacionalinio parko direktorius Gintaras Abaravičius Seimo nario Vytauto Kernagio viešai išvadintas „darnios Trakų plėtros ir progreso stabdžiu“. Užsimota dar daugiau – „neutralizuoti parką“. Tad nejaugi Seimo narys tuo nori pasakyti, kad apskritai istorinis nacionalinis parkas yra blogis, kurį reikia panaikinti?
„Parko direktorius gina įstatymą. Tad kaip galima įstatymą ginantį pareigūną išvadinti progreso stabdžiu? Tai tas pats, kaip policininką, kuris gaudo kontrabandininkus, išvadinti verslo stabdžiu, – ironizavo pašnekovė. – Ir galų gale, kaip suprantamas progresas. Manyčiau, kad pažanga ir yra mūsų supratimas, kad paveldą, kaip ir gamtos išteklius, reikia tausoti. Kito tokio paveldo, kaip Trakai, mes neturime. Naikinti juos dėl eilinio standartinio prekybos centro yra nesuvokiama trumparegystė.“
Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija, nagrinėdama Trakų rajono savivaldybės administracijos ir UAB „Trastas“ direktoriaus Dariaus Nedzinsko vystomo „Trakų autobusų stoties rekonstrukcijos projekto“ projektinius pasiūlymus, nustatė galimus pažeidimus šio proceso metu, todėl kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą, prašydama išsiaiškinti jų teisėtumą.
Reali nauda iš išsaugoto paveldo
„Nesuprantu, kodėl verslas, siekdamas pelno, būtinai nori naikinti paveldą, vietoj to, kad iš paveldo galėtų užsidirbti, – stebėjosi ICOMOS (tarptautinės organizacijos, vienijančios kultūros paveldo apsaugos ir restauravimo specialistus) Lietuvos nacionalinio komiteto narė, ICOMOS tarptautinio mokslinio komiteto mokymui narė ekspertė J.Markevičienė. – Jei verslininkai neišmano, nežino, tai valstybė galėtų jiems padėti, pasiūlyti įvairių variantų. Daugelis šalių jau seniai suvokė, kad paveldas gali atnešti pelno. Tačiau tik tada, kai jis nesunaikintas.“
Kaip pridūrė architektūrologė, turistai šalis, miestus renkasi pagal unikalų gamtinį ir kultūrinį paveldą, o ne pagal prekybos centrą. „ICOMOS yra priėmusi atskirą chartiją dėl kultūrinio turizmo. Įvairių šalių skaičiavimais, išsaugotas paveldas duoda nemažai pelno, ekonominės naudos.
Pavyzdžiui Jungtinėje Karalystėje valstybė tarnybai „Historic England“ yra patikėjusi daug paveldosauginių funkcijų. Ir, kaip rašoma šios tarnybos pernai išleistoje tyrimų apžvalgoje „Paveldas ir ekonomika“, išsaugotas ir sutvarkytas paveldas kasmet atneša ekonominės naudos, kuri sudaro 2 procentus šalies BPV (bendrosios pridėtinės vertės), – pasakojo J. Markevičienė. – Be to, šalyje paveldas sukūrė 300 tūkstančių darbo vietų, neskaitant restauravimo, tvarkymo darbų. Tai reali nauda.“
Kas apsimoka pilies savininkui
„Turbūt lankydamiesi Anglijoje pastebėjote, kad turistai mielai įleidžiami į pilis ar rūmus, kurie šimtmečius priklauso tai pačiai aristokratų giminei. Kartais ir pats lordas ar ledi pavedžioja, papasakoja, aprodo. Bet tai daro ne dėl to, kad labai myli turistus, o todėl, kad už savo privačios nuosavybės atvėrimą visuomenei savininkai gauna daug įvairių finansinių lengvatų ir paramos iš valstybės“, – pasakojo J. Markevičienė.
Tas pats britų leidinys išsiaiškino, kas turistus labiausiai traukia atvykti į šalį. Sąrašas neturėtų nieko stebinti. Labiausiai traukia paveldas, išsaugotos pilys, rūmai, namai, miestai. „Tyrimai remiasi turistų apklausa. Tikrai niekas nenurodė, kad į šalį juos traukia prekybos centrai, – pasakojo pašnekovė. – Tad jeigu mes ties įvažiavimu į Trakus pastatysime standartinį plokščiastogį prekybos centrą, kokių visame pasaulyje pilna, iškart sumažinsime tos vietovės paveldo vertę.“
Neužgožiant paveldo
Architektūrologės teigimu, siekiant pritraukti turistus turi būti akcentuojamas, išryškintas paveldas. Jo neturi niekas užgožti. „Pasidairykite, kaip pasaulio senamiesčiuose atrodo garsių kompanijų ženklai, pavyzdžiui „Kodak“, „Fuji“ ar net „Macdonalds’s“. Jų būna senamiesčiuose, bet reklamos kuklios, sumažintos. Ypač atkreipiau dėmesį Lisabonoje. Tik ant lango užklijuoti mažyčiai ženklai. Ne taip, kaip pas mus – matosi iš toli. Tokie apribojimai įvedami saugant senamiesčių autentiškumą, tačiau turistų dėl to nesumažėja. Ir tai nereiškia, jog jie neranda „Macdonald’s“, – sakė J. Markevičienė.
Pasak jos, suprantama, kad verslui norisi būti istorinėse vietose, tačiau kai koks nors prekybinis monstras užgožia tos vietovės išskirtinumą, tai kartu ir sumažina turizmo trauką į tą teritoriją. „Verslininkas pasidaro sau naudos atimdamas vertę iš tos teritorijos. Tokiu atveju už pakeistą saugomą vaizdą – nacionalinį turtą – jis valstybei turėtų mokėti nuolatinę kompensaciją. Aplinkosaugoje žinome principą – teršėjas moka. Pasauly tai jau taikoma ir paveldosaugoje, todėl ten verslas ir elgiasi kitaip, – pasakojo J. Markevičienė. – Pavyzdžiui, Kvebeko, Bergeno senamiesčiuose parduotuvėlės yra mažos, panašiai, kaip Vilniaus Pilies gatvėje. Ir tikrai jos nebankrutuoja.“
Ekonominiai žaidimai
Pasak pašnekovės, galvoti, kad Trakai uždirbs iš prekybos centro, yra nerimta. „Trakai uždirba dėl to, kad turistus domina istorinis nacionalinis parkas. Siekiant išsaugoti tą trauką, galima būtų pritaikyti įvairių pasaulyje jau žinomų ekonominių žaidimų. Lengvatos verslui galėtų apsaugoti paveldą, – sakė J. Markevičienė. – Įdomi Niujorko praktika. Kai miesto centrinė stotis buvo paskelbta paveldo objektu, savivaldybė apribojo aplinkinių namų aukštį aplink tą stotį.
O JAV egzistuoja plėtros teisė – virš savo žemės tu gali statyti kiek nori į aukštį ir į apačią. Tada aplinkinių sklypų savininkai kreipėsi į teismą dėl šios suvaržytos laisvės. Savivaldybė, nujausdama šį nepasitenkinimą, pasielgė gudriai – surengė plėtros teisės aukcioną. Už suvaržytą plėtros teisę aplink centrinę stotį leido tokią teisę įsigyti kitose Niujorko vietose. Ir bylą laimėjo. O apribojimas statyti aukštus pastatus aplink paveldo objektą liko.“
Daugelyje šalių, pasak J. Markevičienės, taikomas ekonominis „pyragėlio ir botagėlio“ žaidimas: vienoje vietoje tau draudžiu, bet kitoje leidžiu, todėl tau išsibalansuoja. „Va, taip miesto plėtra ir suderinama su paveldo apsauga, – sakė ji. – Visose šalyse nacionaliniai parkai turi griežtus režimus. Šios saugomos teritorijos turi specifinį teisinį apsaugomąjį reglamentavimą. Apsaugos reglamentai draudžia pažeisti dominantinius prioritetus, siekiama, kad teritorija neprarastų savybių, dėl kurių yra saugoma. Prekybos centrų nerasite nė viename pasaulio nacionaliniame parke. Jie bus kažkur šalia, bet ne parke.“
Apie mokesčių lengvatas
Kaip pastebėjo J. Markevičienė, nėra gerai, kad mokesčiai Lietuvoje nėra individualizuoti. „Puoselėjantiems paveldą pasaulyje yra numatytos mokesčių lengvatos ar net atleidimas nuo mokesčių. Tai kodėl ir Lietuvoje nepakeitus įstatymų? – klausė ji. – Pavyzdžiui, verslininkui, kuris vietoj autobusų stoties veržiasi statyti prekybos centrą, galima būtų pasakyti: „Mums reikia autobusų stoties, kuri būtų kukli, vos matoma, funkcionali, priderinta prie nacionalinio parko. Tu ją sutvarkai, o už tai mes tau, pavyzdžiui, nesaugomoje teritorijoje pigiau parduosime kitą sklypą, paskui sumažiname mokesčius. Verslininkui finansinė grąža bus analogiška, gal ir didesnė, tačiau paveldas nenukentės.“
Pasak J. Markevičienės, siekiant, kad nacionaliniai parkai ir apskritai visas paveldas tarnautų įvairiems visuomenės kultūriniams ir socialiniams tikslams, jau keletą dešimtmečių pasaulyje kuriami įvairūs ekonominiai mechanizmai, leidžiantys ir skatinantys plėtoti verslą lanksčiau.
„Daugelyje pasaulio šalių verslui, kuris ką nors gero padaro paveldui, taikomos mokesčių lengvatos: mažinami pajamų, pajamų iš kapitalo didėjimo, pelno, pridėtinės vertės, turto, nuomos, teisių pardavimo, palikimo mokesčiai. Pavyzdžiui, daugelyje šalių seną balkoną savo name senamiestyje susiremontavus taikomos PVM lengvatos restauravimo darbams, – pasakojo ICOMOS specialistė. – Pas mus tokių lengvatų nenumatyta. Finansų ministerija jau daug metų kategoriškai nesutinka įvesti mokesčių lengvatų (nors siūlė ir aplinkosaugininkai, ir paveldosaugininkai).
Pas mus galioja tik baudos už kokią nors žalą. Ar nebūtų protingiau įvesti mokesčių lengvatas, kurios yra skirtos prevencijai? Kaip rodo pasaulio praktika, jos taikomos tam, kad paveldas būtų puoselėjamas, o ne naikinamas.“ Kaip yra įsitikinusi J. Markevičienė, kol Finansų ministerija atkakliai priešinsis tokioms lengvatoms, tol paveldą išsaugoti bus sunkiau.
Reikia taisyti įstatymus
„Lietuvoje minėti šiuolaikiniai paveldo išsaugojimo metodai yra mažai žinomi ir nepopuliarinami, – sakė J. Markevičienė. – ICOMOS Lietuvos nacionalinis komitetas išvertė visas ICOMOS chartijas ir padarė jas prieinamas internete. Ten yra aprašyti verslo ir paveldo derinimo būdai, įvairių ekonominių mechanizmų, padedančių išsaugoti paveldą, principai. Reikia tik skaityti ir atitinkamai taisyti Lietuvos įstatymus. Ir tik tada pajusime pokyčius. Siūlyčiau šiems klausimams išnagrinėti surengti rimtą tarptautinę konferenciją. Lietuvai laikas susipažinti su pasaulio praktika.“
Pašnekovės teigimu, suprantama, kad verslininkas, pamatęs sau naudingą teritoriją, į ją veržiasi. „Jis nežiūri strategiškai. Tai ir ne jo funkcija. Viešąjį interesą turi ginti atitinkamos valdžios institucijos. Jos verslininkui turi pasakyti: čia nacionalinis parkas, prekybos centro negali būti“, – sakė ji.
Kaip priminė J. Markevičienė, 2000 metais buvo siūlymų teikti paraišką Trakus įrašyti į UNESCO paveldo sąrašą, tačiau atvykę ekspertai pareiškė, kad jokių šansų jau nėra – paveldas suniokotas sovietmečiu pristačius įvairių blokinių pastatų miesto centre. Kaip žinoma, UNESCO paveldo sąrašo objektai pritraukia turistus. Pritraukia ir nacionaliniai parkai. Tad nejaugi dabar ketinama pradėti niokoti ir parką, kol jo statuso neliks? Kas tada važiuos į Trakus?
Jūratė MIČIULIENĖ
Šaltinis – http://lzinios.lt/lzinios/Gimtasis-krastas/trakai-apynasris-verslui-gali-buti-jam-net-naudingas/241389.
