Dėmesingai perskaičiau dar vieną Valentinos Banuševič knygą apie Lentvarį „Страницы памяти листая: Лентварис в воспоминаниях“, tad mintimis ir grįžtu į pokario laikus. Knygoje buvo paminėtas vinių fabrikas. Iš pradžių jis veikė grafo Vladislovo Tiškevičiaus, dvaro teritorijoje, vėliau įsikūrė pačiame mieste. Minėtoje knygoje lyg ir pakimba klausimas: o kur dingo vinių fabrikas?
1946 m. tėtis Viktoras, nujausdamas, kad prasidės priverstinis „kolchozų“ vajus, paliko savo ūkį ir ieškojo naujos darbininko laimės – su kaimynu Vladu Minkevičiumi atvyko į Lentvarį, kur buvo daug apleistų gyvenamųjų namų. Juose anksčiau gyveno lenkai arba į Sibirą deportuoti turtingi lentvariečiai bei vokiečių sušaudyti žydai. Naujakuriai apsigyveno Pietų gatvės pradžioje buvusioje nužudyto žydo kalvio sodyboje.Tą pačią dieną jie susipažino su vinių fabriko darbininku Kazimieru Mikuta. Kitą rytą jie įžengė į fabriko direktoriaus kabinetą. Man, mažam berniukui, tą atmintį aistrina nuolatinės fabriko sirenos. Sirena darbininkus ragino eiti į darbą, o vidurdienį skelbė pietų pertrauką, vakare pranešdavo, kad jiems galima eiti namo. Paskutinė triukšminga žinia reiškė, kad iš darbo tuoj grįš linksmas tėvelis (gražių pasakų žinovas), todėl namiškių jis buvo laukiamas. Įsiminė ir fabriko pirtis, kur prausdavosi fabriko darbininkai. Bėgo metai. Vieną vakarą tėtis grižo susinervinęs. Supratau, kad fabrikas bus uždarytas. Kitą dieną namus aplankė dar viena naujiena. Pasirodo, fabrikas iškeliamas į Kauno Petrašiūnus. Kaunas tėčiui buvo savas miestas. Ten jis tarnavo Lietuvos kariuomenėje puskarininkiu. Be tėčio ir K. Mikutos dirbti Kaune daugiau niekas nenorėjo. Bet vėliau minėti vyrai dėl prastų darbo sąlygų ir mažo atlyginimo grįžo pas šeimas į Lentvarį.
Po vinių fabriko iškėlimo jo vietą užėmė gamykla „Kaitra“. Bet tai jau kita miesto istorija, kurią papasakosiu vėliau.
Pranas VITKAUSKAS,
buvęs Trakų rajono ir Lentvario sąjūdžio aktyvistas, savanoris
Tekstą užrašė
Jonas POČEPAVIČIUS
„Trakų žemė“, Nr. 14 (960), 2017 m. balandžio 7 d., p. 12.
