V GAVĖNIOS SEKMADIENIS
Pasakodamas Lozoriaus prikėlimo iš numirusių istoriją, evangelistas Jonas kaip visada paliečia daug temų. Pirmiausia į akis krinta tai, kad niekas iš šio įvykio liudininkų aprišalais apvynioto, smirdinčio ir gendančio kūno prikėlimo nevadina stebuklu. Kai Jėzus pagydė neregį, emocijos liejosi per kraštus, visi aptarinėjo ir ginčijosi, o kai jis prikėlė mirusįjį, prieš tai graudinęsi ir verkę „daugelis žydų, kurie buvo atėję pas Mariją ir matė, ką Jėzus padarė, įtikėjo jį“ (Jn 11, 45).
Kad ir koks stiprus būtų tikėjimas, mirčiai nė vienas nėra abejingas. Nei kito, nei savo. Jėzus irgi „susigraudinęs atėjo pas kapą“ (Jn 11, 38), nes „mylėjo Mortą, jos seserį ir Lozorių“ (Jn 11, 5). Nuoširdi žmogiška draugystė siejo Jėzų su Betanijos šeima. Prisimindamas arkivyskupo Teofiliaus laidotuves, kanauninkas Petras Rauda pasakoja, kad panašus ryšys siejo tikinčiuosius su vyskupu: „Visi dalyviai – kunigai ir pasauliečiai – susikaupę, giliai išgyvendami atsisveikino su savo vyskupu, kuris tarsi žvaigždė visiems švietė, kartu primindamas – nieko nėra kilnesnio ir vertingesnio, kaip ištverti ištikimybėje Aukščiausiajam, nepaisant aplinkybių.“
Santykis su kitu žmogų daro žmogumi, krikščionio santykis su kitu yra paženklintas meile ir atsidavimu. Štai vienas prisiminimas: „Teklė Juknevičiūtė, kilusi iš Bikavos parapijos, 1913 metais, būdama dar visai jaunutė, atvyko į Petrapilį ieškoti darbo. Šv. Kotrynos bažnyčioje ji eidavo išpažinties pas kun. Teofilių. Šis, matydamas, kokie dideli pavojai gresia neprityrusiai jaunai mergaitei tokiame dideliame, nedorybių pilname jūrininkų mieste, stengėsi įkalbėti, kad tuojau grįžtų į namus. Kai mergina atsisakė, buvo pasirengęs rašyti jos tėvui, kad dukterį pasiimtų. Nenurimo nė tada, kai ji sakėsi gavusi darbą ir žadėjo visai paklusti nuodėmklausiui. Jis reikalavo, kad vengtų gatvėse pasivaikščiojimų, draugautų tik su katalikais, kad nuoširdžiai darbuotųsi, visada su savimi nešiotų škaplierius, kuriuos turėjusi gauti prie statomos bažnyčios už Nevos Vartų. Kai mergina visa tai įvykdė ir atliko išpažintį, priėmė ją su tikru nuoširdumu ir davė tris rublius kelionei. Ir vėliau, kiek kartų pas jį apsilankydavo, visada patirdavo kunigo nuostabų gerumą, nors gerai žinojo, kad jam pakanka kitokių rūpesčių ir darbų. […] Mergaitė prisipažįsta, kad kun. Teofiliaus vadovaujama, nors ir didmiestyje gyvendama, išlaikiusi tikėjimą ir neiškrypusi iš doros kelio.“
Ne šiaip buvimas, o gebėjimas būti arti, padėti ir palaikyti įsirėžia žmonių širdyse. Arkivyskupo Teofiliaus, uoliai vykdančio Jėzaus meilės įsakymą, pavyzdys tepaskatina ir mus šalia esantį pakelti, pagydyti, pastiprinti, suteikti vilties.
Daugiau informacijos – www.teofilius.lt
Šaltinis – http://www.vilnensis.lt/sekmadienio-pasisnekejimai-apie-arkivyskupa-teofiliu-matulioni-5/.