Eruko rūgštis yra natūraliai susidarantis augalinių aliejų teršalas. Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto specialistai pažymi, kad su maistu paprastai suvartojama mažiau nei pusė saugaus leistino eruko rūgšties kiekio, todėl daugumai vartotojų šis teršalas nekelia jokios grėsmės sveikatai. Tačiau, kaip teigiama Europos maisto saugos tarnybos (EFSA) nuomonėje, ilgalaikis gana didelių eruko rūgšties kiekių suvartojimas kartu su kasdieniu maistu vis dėlto gali kelti riziką vaikų iki dešimties metų sveikatai.
Apie eruko rūgštį
Eruko rūgšis – tai mononesočioji omega – 9 riebalų rūgštis, kuri randama aliejingų sėklų Brassicaceae šeimos augaluose, dažniausiai rapsuose ar garstyčiose. Paprastai eruko rūgštis į maisto grandinę patenka pramoninėje maisto gamyboje naudojant rapsų aliejų bei gaminat maistą namuose. Šios medžiagos randama pyragėliuose, pyraguose, tortuose, pradinio ir tolesnio maitinimo kūdikių mišiniuose ir kai kuriuose gyvūnų pašaruose.
Natūraliai rapsų sėklose ir garstyčiose eruko rūgštis sudaro daugiau nei 40 proc. visų juose randamų riebalų rūgščių, tačiau rapsų sėklose, kurios yra išvestos specialiai maisto pramonei, eruko rūgšties kiekis neviršija 0,5 proc. visų jose randamų riebalų rūgščių kiekio (pvz. rapsų sėklų miltuose).
Jau 1976 metais Europoje buvo nustatyti didžiausi leistini eruko rūgšties kiekiai augaliniuose aliejuose ir riebaluose bei maisto produktuose, kurių sudėtyje yra augalinių aliejų ir riebalų. Pažymėtina, jog pradinio ir tolesnio maitinimo mišiniuose kūdikiams buvo nustatyti penkis kartus mažesni didžiausi leistini kiekiai nei kituose maisto produktuose. Šiandien didžiausios leistinos eruko rūgšties koncentracijos aliejuose ir riebaluose, maisto produktuose, į kuriuos yra pridėta aliejų ir riebalų, pradinio ir tolesnio maitinimo kūdikių mišiniuose yra apibrėžtos 2006 m. gruodžio 19 d. Komisijos reglamente (EB) Nr. 1881/2006, nustatančiame didžiausias leistinas tam tikrų teršalų maisto produktuose koncentracijas.
Eruko rūgštis ir širdies ligos
Atlikti tyrimai su gyvūnais atskleidė, jog ilgą laiką vartojant aliejų, kuriame yra didelis eruko rūgšties kiekis, gali atsirasti širdies raumens (miokardo) lipidozė, tačiau ši būklė laikina ir grįžtama. Miokardo lipidozė taip pat yra siejama su sumažėjusia miokardo susitraukimo jėga. Kitas nepageidaujamas šalutinis poveikis, nustatytas gyvūnams duodant didesnes šios rūgšties dozes – pakitusi kepenų, inkstų, skeleto raumenų masė. Remdamasi šiais duomenimis EFSA nustatė didžiausią leistiną eruko rūgšties paros normą – 7 mg/kg kūno svorio.
Daugiau eruko rūgšties galimai suvartoja vaikai
Įvairaus amžiaus žmonės vidutiniškai su maistu gauna nuo 0,3 iki 4,4 mg/kg kūno masės eruko rūgšties, kūdikiai ir vaikai – iki 7,4 mg/kg kūno masės, o tai gali turėti neigiamos įtakos jų sveikatai. Dauguma žmonių, ypač 1–10 metų amžiaus vaikai, daugiausiai eruko rūgšties gauna valgydami pyragaičius, pyragus, tortus, sausainius. Kūdikiams minėtos medžiagos šaltinis – pradinio bei tolesnio maitinimo mišiniai.
Tolesni EFSA tyrimai
Siekiant tiksliau įvertinti galimą eruko rūgšties keliamą riziką žmonių ir gyvūnų sveikatai, EFSA mato būtinybę atlikti tolesnius bei platesnius tyrimus nustatant eruko rūgšties kiekius apdorotuose maisto produktuose, tokiuose kaip kepiniai, kūdikių ir vaikų maistas. Taip pat labai svarbu ištirti eruko rūgšties kiekį mėsoje, piene, kiaušiniuose, į kuriuos ji patenka iš gyvūnų, šeriamų pašarais su eruko rūgštimi.
Tyrimai Nacionaliniame maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institute
Nacionaliniame maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institute (NMVRVI) tiriami aliejų ir riebalų mėginiai dėl eruko rūgšties. Mėginiai atrenkami ir tiriami tiek atliekant valstybinę kontrolę, tiek įmonių savikontrolės tikslais. 2014–2016 m. NMVRVI ištirta 16 augalinio aliejaus mėginių dėl eruko rūgšties kiekio nustatymo, visi tyrimų rezultatai atitiko teisės aktų reikalavimus.
Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto informacija
