Gegužės 4–ąją – Šventojo Florijono dieną, 17 val., Trakų salos pilyje atidaroma paroda ,,Šventasis Florijonas – ugniagesių globėjas“, kurią rengia Trakų istorijos muziejus. Parodoje eksponuojamos 62 skulptūros, 7 tapybos darbai, 36 graviūros ir šventųjų paveikslėliai, 46 medaliai, banknotai, fotonuotraukos, atvirukai ir kiti taikomosios dailės eksponatai, kuriuose pavaizduotas šventasis Florijonas.
„Parodoje pristatome unikalių XVIII–XXI a. kūrinių, – sako Virgilijus Poviliūnas, Trakų istorijos muziejaus direktorius. – Greta senųjų meistrų skulptūrėlių ir graviūrų – mūsų muziejaus menininkų Kazimiero Barišausko ir Virginijaus Stančiko specialiai šiai parodai sukurti darbai, dailininko prof. Giedriaus Kazimierėno tapytas paveikslas, Antano Vaičekausko sukurtas proginis medalis…“.
Eksponatų parodai paskolino Kretingos, nacionalinio M. K. Čiurliono dailės ir Šiaulių ,,Aušros“ muziejai, kolekcininkai Gediminas Petraitis, Ramutis Petniūnas, Viktoras Raševskis, Rolandas Valiūnas.
Florijonas (lot. florianus – „žydintis, švytintis“, 250–304 m.) – šventasis kankinys, į krikščionių tikėjimą atsivertęs romėnų karys. Gelbėdamas įkalintus krikščionis, Enso mieste (Austrija) jis buvo suimtas, kankintas, galop nustumtas nuo tilto ir su pririšta ant kaklo girnapuse paskandintas to paties pavadinimo upėje. Legendos pasakoja, kad Florijonas stebuklingai vienu kibiru vandens užgesinęs degantį namą ar net visą miestą. Todėl jis paprastai vaizduojamas kaip romėnų ar viduramžių karys, vienoje rankoje laikantis vėliavą su kryžiumi ir girnapuse, arba su kibiru, kubilu ar ąsočiu gesinantis degantį namą ar bažnyčią. Šventasis Florijonas paskelbtas Aukštutinės Austrijos (gimtinės), Lenkijos Karalystės (kur atsidūrė jo palaikai) ir Lichtenšteino globėju.
Seniausia žinia apie Florijoną yra išlikusi viename VIII a. žemės dovanojimo akte, kuriame presbiteris (katalikų dvasininkas) Reginolfas dovanoja bažnyčiai valdas „vietoje, kurioje ilsisi kankinio Florijono palaikai“. Šventasis Florijonas laikomas su ugnimi susijusių profesijų – ugniagesių, kepėjų, kalvių, metalurgų, kaminkrėčių – globėju. Bėgant amžiams, į šventąjį užtarimo ėmė kreiptis aludariai, krosnininkai, pirtininkai, puodžiai, kubilų gamintojai. Žmonės jį laikė ir lengvos mirties globėju. Lietuvoje jis dar vadinamas Flioreliu, Fliureliu, Flurijonu, Pliurijonu.
Šio šventojo kultas atgijo XIX–XX a. ieškant globos per gaisrus, katastrofas ir epidemijas. Florijono atvaizdas atsirado herbuose, ant miestų vartų, bažnyčių bokštų. Jo statulos puošė miestų ir kaimų aikštes. Daugelyje Europos šalių Šventojo Florijono dienos proga buvo rengiamos šventės, organizuojami ugniagesių pasirodymai.
Šventojo statulėlės statomos aukštai, dažniausiai ant stulpo, taip pat prie trobų koplytstulpiuose. Tikėta, kad jis saugo namus nuo gaisro, todėl vaizduojamas gesinantis bažnyčią ar namą. Jo skulptūrų galima sutikti visoje Lietuvoje, tame tarpe ir Trakuose – ties ugniagesių būstine medinė šv. Florijono skulptūra pastatyta 2000 m.
Trakų Salos pilyje paroda bus eksponuojama iki 2017 m. liepos 31 d.
Pranešimą parengė:
Brigita Balčytienė, Trakų istorijos muziejus Ryšių su visuomene ir edukacijos skyriaus vedėja,
