Nuo 2017 m. pabaigos Pagalbos Rytų Europai asociacija (Verein für Osteuropahilfe-St. Marien- Rheine-Eschendorf e.V.), atsiradusi prie Reinės, Trakų miesto partnerio, Trakų Švč. Marijos bazilikos, nutraukia savo veiklą. Praeito šimtmečio pabaigoje ši draugija intensyviai teikė humanitarinę pagalbą ir Trakams, pirmiausia internatinei mokyklai (vėliau – vaikų namams), ligoninei, socialinėms įstaigoms, parapijiečiams, o jos nariai susirado ne vieną gerą bičiulį mūsų mieste. Žemiau spausdiname pirmininko Jozefo Kubereko (Josef Kuberek) pranešimą apie asociaciją, jos dabartinę padėtį ir narių atliktą darbą.
„2017 m. pabaigoje mes nutraukėme humanitarinės veiklos vykdymą Rytų Europoje. Tokį mūsų sprendimą lėmė mūsų klubo narių brandus amžius ir, žinoma, su juo susijusi sveikata. 2017 m. sausio 2 d. mirė Jozefas Vulkotas (Josef Wullkotte), kuris taip pat lydėjo daugybę labdaros siuntų. Dėl to mūsų narių skaičius sumažėjo, dar liko 11. Šiuo metu 5 mūsų nariams yra per 80 metų. Aloyzui Papertui (Alois Pappert) sukako 88, Gregorui Giodui (Gregor Gödde), Francui Papė (Franz Pape) – 85, Arnoldui Lencingui (Arnold Lenzing) – 83, Dyteriui Venemeriui (Dieter Wennemer) – 81. Klebonas Giunteris Hilebrandtas (Günter Hillebrandt) ir Hansas Gerdas Hiuskenas (Hans Gerd Hüsken) jau sulaukė 77, man yra 74, ir Bernardui Brirupui (Bernhard Brirup) – 64 metai. Turime du jaunesnius narius – 52 metų amžiaus Klausą Giodę (Klaus Gödde) ir 50-ties Andrių Horstmaną (Andreas Horstmann), tačiau abu jie dirba.
Mes jau kiek daugiau kaip 26 metai labai sėkmingai teikiame humanitarinę pagalbą. Atsiliepdami į prašymus į Lietuvą nugabenome 86 transporto siuntas, į Lenkiją – 27, į Ukrainą – 59, įvykdėme keturis pagalbos projektus, skirtus Rumunijai. Bendras krovinių kiekis – apie 1 800 t aukštos kokybės būtiniausių daiktų, kurių vertė siekė 4,8 mln. EUR. Dar 411 674 EUR perdavėme kaip skubią papildomą finansinę pagalbą, reikalingą atlikti svarbius vietinius projektus; taip pat transporto išlaidomis skyrėme 135 678 EUR, papildomus 39 092 EUR – keltams ir lėktuvams.
Žinoma, mes taip pat teikdavome pagalbą didelių nelaimių atvejais. Rėmėme tuos, kuriems buvo reikalinga skubi pagalba, vienbalsiai priėmus narių sprendimą, nors mūsų įstatai tokių projektų nenumatė. Štai 1997–1998 m. keletą kartų vykome su maisto siuntomis, o kartu su atsargomis iš Bundesvero gabenome ir sulankstomas lovas, čiužinius, antklodes bei pagalves, suteikdami skubią pagalbą Oderio ir Neisės upių potvynio aukoms 1997 m. 2002 m. Lvovo miesto (Ukraina) merui Lubomirui Bunjakui įteikėme spontaniškai surinktą Reinės piliečių 5 186 EUR sumą ir užuojautos knygą su parašais. Taip norėjome išreikšti savo nuoširdžią užuojautą Lvovo miesto gyventojams, kurie liūdėjo, kai 2002 m. liepos 27 d., per karinių lėktuvų oro šou katastrofą Lvovo aerodrome, žuvo ir buvo daug sunkiai sužeista miesto piliečių.
2004 m. gruodžio 25 d. Azijos pakrantėje siautėjo cunamis, po kurio, žuvus ar dingus tėvams, daug liko našlaičių. Spontaniškos, neplanuotos akcijos metu buvo surinkta 21 848 EUR, kuriuos atidavėme vieniems Šri Lankos vaikų globos namams, vadovaujamiems Oblato ordino tėvų. Šių namų vadovai iš karto įsipareigojo visus našlaičius maitinti, suteikti jiems pastogę, auklėjimą ir mokymą, o taip pat teikti reikiamą medicininę pagalbą.
Be to, asociacijos narių specialiu ir vienbalsiu sprendimu materialiai ir finansiškai parėmėme kitas tris atskiras, mums paties likimo siųstas istorijas, nors tai taip pat nebuvo mūsų asociacijos įstatų tikslas.
Šešerių metų berniukas iš Kremenčiuko, dėl Černobylio katastrofos gimęs tik su viena ranka, sulaukė vieno Reinės gyventojo, dėvinčio kojos protezą, kilniaširdišką paramą ir 2006 m. sausio 10 d. gavo Otto Bock firmos, esančios Duderštadte, naujausią, mioelektrinį rankos protezą. „Vis tik yra kūdikėlis Kristaus“! – trumpai šiais žodžiais padėkojo Mykolas, iš karto pajutęs naujo gyvenimo skonį.
2008 m. gegužę sulaukėme pagalbos prašymo iš Baranivkos (Ukraina). Nelaimingo atsitikimo darbe metu vienas miesto gyventojas patyrė 60% odos nudegimų. Jam skubiai reikėjo daug tepalų ir tvarsčių, kurių tuo metu šalyje nebuvo galima gauti. Tie tepalai – 20 tūbelių kelofibrazės, 10 specialių pakuočių, 5 vienetai tvarsčio „Mepiform“, 8 tūbelės tepalo nudegimo žaizdoms gydyti ir daug kt. priemonių, skirtų perrišti žaizdas, buvo nupirkta už draugijos lėšas, iš karto greituoju transportu buvo pristatyta į Ukrainą ir pasiųsta į Baranivką.
2009 m. spalio pabaigoje gavome dar vieną pagalbos skambutį iš Hluškivo, Ivano Frankovsko regiono, esančio Ukrainoje. Čia gyvenančiam Ukrainos stačiatikių bažnyčios šventikui skubiai reikėjo finansinės paramos įsigyti abiejų kojų protezus. Jų kaina siekė apie 4 000 JAV dolerių. Žinoma, klubo nariai taip pat pritarė protezų pirkimui, kurių kaina buvo 1 150 EUR.
Ypatingą padėką tariame mūsų žmonoms, kurioms visada tekdavo jaudintis, kai mes lydėdavome transportą, teikiantį pagalbą. Taip mes skiriamės nuo kitų draugijų, dirbančių vietoje.
Pagal nuvažiuotą nuotolį pirmauja klubo prezidentas Josefas Kuberekas, jis įveikė 258 700 km, antroje vietoje yra viceprezidentas Gregoras Giode – 210 500 km, Gustavas fon Hebelis sukorė 68 800 km, klebonas Giunteris Hilebrandtas nuvažiavo 64 500 km, Dyteris Venemeris – 62 400 km. Visų kitų klubo narių nuvažiuotas atstumas sudaro apie 10 000–50 000 km. Dar reikia turėti omeny papildomus 50% km, kuriuos įveikėme, kai rinkome siūlomą pagalbą iš visos Vokietijos. Visiems draugijos nariams, o ypač didžiuliam būriui savanorių vairuotojų ir padėjėjų tariu nuoširdų „ačiū“ už bendruomeninį darbą, teikiant labdaros paramą, ir už puikų ilgametį bendradarbiavimą.
Kadangi š. m. pabaigoje neatšaukiamai stabdome savo humanitarinę veiklą ir pagalbos teikimą Rytų Europoje dėl minėtų priežasčių (amžius ir daugumos mūsų sveikatos problemos), tai ir mūsų Pagalbos Rytų Europai asociacija daugeliui liks tik kaip prisiminimas. Bet tikimės, kad mūsų asmeninį indėlį padedant Rytų Europai gerais žodžiais prisimins rėmėjai, o taip pat ir žmonės, prašę mūsų pagalbos, bei mūsų draugai Rytuose. Žinoma, mes visada supratome, kad negalime įveikti visų negandų ir skurdo Rytų Europoje. Bet įnešėme ir savo indėlį šalinant skaudžiausias nepriteklių apraiškas ir švelninant skurdą, kada žmonės (ne dėl savo kaltės) patenka į padėtį, nusakoma tokiais žodžiais: „gelbėkis pats, kaip išmanai“.
Dar truputį
Draugijos prezidiumo nariams įteikti ordinai ir garbės ženklai buvo ir lieka kaip Lietuvos Respublikos Prezidento, taip pat Ukrainos kraštų administratorių, merų, Ukrainos ortodoksų bažnyčios aukštųjų vadovų dėkingumo liudijimas. Šie apdovanojimai, kaip pripažinimas ir padėka už suteiktą pagalbą, žinoma, skirti visiems rėmėjams. Mes gi, visi buvome tik humanitarinės ir karitatyvinės labdaros organizacijos nariai iš Reinės bei ambasadoriai Rytų Europoje.
Šiuo pranešimu noriu Jums visiems parodyti mūsų nuveiktą darbą Rytų Europoje.
Su geriausiais linkėjimais iš Reinės visiems mus žinantiems Trakuose, ypač monsinjorui Vytautui Rūkui, mūsų ypatingam bičiuliui.“
Josefas KUBEREKAS
Vertė ir tekstą spaudai paruošė
dr. Vytautas Januškevičius,
Trakai–Reinė partnerystės
komiteto narys
