Ne taip seniai mūsų trečioje klasėje besimokantis sūnus Dovydas gavo užduotį – sukurti šeimos herbą. Išvydau minimalistinį, grafišką piešinį. Jame užrašyti mūsų visų vardai, centre – pirmoji pavardės raidė ir keturi mūsų šeimą apibūdinantys žodžiai: groti, dainuoti, solfedžiuoti, piešti. Ir jis teisus.
Šiandien mūsų namuose dažnai skamba muzika – nuo klasikinės iki roko ir džiazo, kurį mėgsta klausytis mano vyras Kęstutis. Antrus metus Trakų meno mokykloje Dovydas lanko fortepijono pamokas. Vyresnėlis Vytautas jau devintus metus stengiasi perprasti grojimo gitara subtilybes. Yra kuo pasidžiaugti, ką prisiminti. Prieš keletą metų Vilniaus mokytojų namai organizavo renginį Vytautui Kernagiui atminti. Tą dieną mūsų Gedimino prospekte (ten 2011 m. atidengtas V. Kernagio atminimo suoliukas) Vytautas atliko „Baltą paukštį“.
O kaip su daile? Aš mokydamasi Šiaulių 13-toje vidurinėje mokykloje trečioje klasėje piešiau natiurmortus, kūriau lino raižinius ir tikrai nežinojau (niekas tada nežinojo), kad šeima gali turėti savo herbą. Net neįsivaizduoju, ką būčiau nupiešusi aš, būdama devynerių. Šiandien piešiančių mūsų namuose yra du –aš ir Dovydas. Vytautas ir Kęstutis atlieka tik kritikų vaidmenis.
Mano 13-toji vidurinė mokykla buvo unikali – vienintelė Šiauliuose turėjo sustiprintą dailės paruošimo programą. Jūs tik įsivaizduokite – šešios savaitinės dailės pamokos, nuostabūs pedagogai, piešimo, tapybos, kompozicijos, skulptūros ir darbų pamokos. Paraleliai nuo pirmos klasės septynerius metus mokiausi groti fortepijonu Šiaulių muzikos mokykloje.
Atėjus laikui rinktis studijas į Telšių dailės technikumą (dabar VDA fakultetas) neįstojau. Prisiminiau, kad moku groti ir Panevėžio konservatorijoje (dabar V. Mikalausko menų gimnazija) atradau bendraminčių, puikius pedagogus: dirigavimo – Adelę Piragytę, fortepijono – Loretą Mažulytę. Su gerbiama Adele bendraujame ir šiandien.
Į Vilnių atvažiavau 1996 m. Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje pradėjau studijuoti chorinį dirigavimą a. a. prof. Algimanto Lopo klasėje. Ir šiandien palaikau ryšius su fortepijono dėstytoja Inesa Leonavičiūte, dainavimo pedagoge, doc. Zita Grigiene.
Buvau studentė iš mažo miestelio, auginta ir išauginta tik mamos, tad Vilniuje turėjau kaip reikiant kabintis, kad pragyvenčiau. Į bendrabutį atsivežiau siuvimo mašiną, todėl galėjau kam ir naują rūbą pasiūti. Siuvu ir šiandien, tai dar vienas mano pomėgis ir galimybė puoštis vienetiniais, savo siūtais drabužiais.
Visus studijų metus dainavau Vilniaus karininkų ramovės kapeloje. Koncertuodavome sostinės ir kariuomenės šventėse, vykome į folkloro festivalį Belgijoje. Dar ir šiandien jaučiu tą euforiją, kuomet aplankėme pasakišką Briugės miestą.
O Lentvaryje gyvenu jau 17-tus metus. Kai Vilniuje sutikau savo vyrą Kęstutį, teko keisti gyvenamą vietą, keistis pačiai ir jaukintis šį keistą miestelį. Per tuos metus susipažinau ir atradau daug bendraminčių, kūrybingų ir šviesių žmonių, bet jų per mažai šiam miestui. Tie, kas gali, šviesos, kultūros ar pramogų važiuoja į sostinę, vežasi savo vaikus. Važiuoju ir aš, kad turėčiau kuo dalytis su savo vaikais lopšelyje-darželyje „Svajonėlė“. Kai 2013 m. gavau pasiūlymą dirbti meninio ugdymo pedagoge, net nesitikėjau, kad visus savo gebėjimus su kaupu galėsiu realizuoti šiame darbe. Vaikai tikri optimistai, negaliu jų nuvilti. Esu gavusi neįkainuojamą patarimą iš kolegės: „Svarbiausia nepakenkti. Jei negali išmokyti, tiesiog leisk vaikui būti savimi ir eiti savo keliu. Jis sutiks savo mokytoją, kada bus pasiruošęs…“
Būti mokytoju yra laimė. Jei tai supranti, vadinasi, esi savo vietoje.
Kristina GLINEVIČIENĖ,
Lentvario lopšelio-darželio „Svajonėlė“ meno ugdymo pedagogė
Šaltinis – Trakų žemė, Nr. 52 (998), 2017 m. gruodžio 29 d., p. 6.
