Nusibodo. Kaip man viskas nusibodo! Lyg taukai keptuvėje spragsėjo mintys, o už lango kaip išprotėjusi svilino saulė, tarsi sukirtusi lažybų, kad Lentvaryje gegužę gali būti kaip Adis Abeboje (ištrauka iš J. Herlyn knygos, p. 9).
Taip prasideda tarp skaitomiausių knygų autorių atsiduriančios ir skaitytojų itin pamėgtos rašytojos Jolitos Herlyn romanas „Mano vyrai ir jų žmonos“. Lentvaryje gyvena šiuo metu Hamburge reziduojančios autorės herojė. Kodėl būtent Lentvaryje? Todėl, kad ir pačios Jolitos Herlyn vaikystės vasaros prabėgo būtent čia, mažame mediniame namelyje šalia senosios duoninės tuometinėje Gegužės 1-osios gatvėje.
Paklausta apie savo vaikystę ir joje figūravusį Trakų rajoną, žymi rašytoja, kuri kaip tik neseniai pristatė savo naująją knygą „Angelai neverkia“, pasakoja: „Mano mama užaugo Lentvaryje, Gegužės 1-osios gatvėje, ten, kur gyveno mano bobutė Janina Markevičienė.“
Tuometinis Gegužės 1-osios gatvės pavadinimas jau seniai pamirštas, o jaunosios kartos net nepažintas. Dabar ši gatvė pavadinta Bažnyčios gatve, nes kaip tik šioje gatvėje stūgso ypatingo ir reto grožio neoromaninės architektūros Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia.
Tame mažame namelyje Gegužės 1-osios gatvėje užaugo J. Herlyn mama Irena. Vėliau būsimos rašytojos močiutė persikėlė gyventi į Trakus, kur iki šiol gyvena jos teta ir pusbroliai. Visa rašytojos giminė iš motinos pusės yra kilusi iš Trakų rajono. Pati J. Markevičienė aukštadvarietė, kilusi iš dvarininkų šeimos. Visi šios giminės atstovai save kildina iš Gediminaičių.
„Mane visada stebino ir žavėjo bobutės išmintis ir šviesus protas – ji visą gyvenimą be galo daug skaitė, turėjo išskirtinę atmintį, iki paskutinių dienų citavo romėnų filosofą Marką Tulijų Ciceroną, mokėjo lotynų kalbą, deklamavo eiles, buvo labai stipri asmenybė“, – taip močiutę apibūdina Jolita Herlyn.
„Vaikystėje dažnai viešėdavau pas močiutę Lentvaryje. Kaip dabar pamenu, kad man buvo griežtai uždrausta užeiti už penkiaaukščio, kad niekur nepasimesčiau. Ir pietų miegas ant sudedamos lovelės namo verandoje buvo privalomas, nors man daug labiau norėjosi traukti pas vaikus… Močiutė buvo valdinga ir labai griežta. Aš jos prisibijojau…“, – prisiminimais dalijosi rašytoja J. Herlyn.
Dar įdomesnis šią istoriją lydintis faktas yra tai, kad rašytojos močiutė J. Markevičienė buvo signataro Donato Malinausko pusseserė. Jo užsidegimas ir aistra kovojant už lietuvių teises, jo asmeninės pastangos surasti Vytauto Didžiojo palaikus tikrai verti pagarbos…“
Kaip žinoma, Nepriklausomybės Akto signataras D. Malinauskas buvo ypatingas kovotojas už lietuvybę, patriotas, draudžiamos lietuviškos spaudos platintojas, ištremtas į Altajaus kraštą, Rusiją, kur ir mirė 1942 m. 1993 m. jo palaikai buvo parvežti į Lietuvą ir palaidoti Onuškyje (Trakų r.).
Kalbino Evelina KISLYCH-ŠOCHIENĖ
Sauliaus Jokužio, „Žmonės“ nuotr.
Šaltinis – Trakų žemė, Nr. 52 (998), 2017 m. gruodžio 29 d., p. 8.