Apie Lentvario dvaro teatro spektaklio „Nuvalius laiko dulkes“ premjerą ir gyvenimą pasakoja režisierius Jonas Vaitiekaitis
Baigiantis sausiui, kai bene visos kultūros įstaigos, draugijos ar kitokios santalkos buvo panirusios Valstybės atkūrimo šimtmečio šventės programos derinimo ir kartojimosi rūpesčiuose, Trakų rajono spaudoje sumirgėjo Lentvario kultūros rūmų sukurtos ir išplatintos afišos, skelbiančios, kad sausio 27 d. įvyks Lentvario dvaro teatro spektaklio „Nuvalius laiko dulkes“ premjera. Spektaklis ilgesingu, romantiniu pavadinimu – tarsi prieštara šimtmečio minėjimo renginių, kuriais vargu, ar benustebinsi, maratonui, o drauge ir dingstis susimąstyti apie tai, kaip nuo Pirmosios Respublikos laikų pakito visuomenė, jos vertybės, idealai, ar išsižadėjome ydų, ar esame pranašesni už buvusias kartas. Šiandien nebekelia nuostabos ir tai, kad dažnai garsias progines papliauškas nustelbia kelios taiklios įtikinamai ištartos frazės. Panašiai nutiko ir šįkart – satyros ženklu pažymėtas Pirmosios Respublikos laikotarpio realijų, kilnių pilietinių idėjų prisodrintas siužetas, šmaikšti, kandi replika ne vieną atvykusįjį į premjerą paragino pasitikrinti.
Po premjeros prabėgus savaitei, jos aptarti, pasidalyti įspūdžiais susitikome su režisieriumi Jonu Vaitiekaičiu, o Lentvario kultūros rūmuose mus maloniai priėmė direktorė Ieva Skaistytė ir kolektyvas. Turėdami neeilinę progą kalbėtis su pačiu spektaklio idėjos kūrėju ir įgyvendintoju, ja pasinaudojome, tad bėrėme režisieriui klausimus.
Kokia yra šio spektaklio priešistorė? Afišoje nurodoma, kad spektaklis pastatytas pagal Balio Sruogos ir JAV lietuvių teatrinio sambūrio „Antras kaimas“ kūrybines idėjas.
Jeigu pavartytumėte Balio Sruogos dramaturgiją, pamatytumėte, kad spektaklio pagrindas – jo komedijos „Dobilėlis penkialapis“ ir „Uošvienė“. Pirmajame kūrinyje rastume dainuojančius vyrus – viengungius, „Dobilėlio penkialapio“ draugijos narius. Šįkart pakeičiau viengungius viengungėmis, nes trupėje daugiau moterų, – juk gali būti ir viengungės, kurias reikia apmokestinti. Kai kurios spektaklio vietos, replikos paimtos iš „Antro kaimo“ programos. Tai puikus lietuvių teatras Čikagoje, džiaugiuosi, kad teko nuvykti į Ameriką ir susitikti su „Antro kaimo“ aktoriais, tebeturiu ir nuolat dirbdamas remiuosi vieno iš jų režisierių padovanota knyga, pagal ją su III ir IV gimnazijos klasėmis vaidiname satyrines miniatiūras. Nedaug satyrų autorių turime Lietuvoje – Vytautę Žilinskaitę ir dar vieną kitą, o čia juk vien satyra. Pati spektaklio situacija man labai patinka, patinka tos piršlybos, tačiau kaip pagrindą vis vien reikia kažką turėti, parašyti pjesę – tai ne kavos puodelį išgerti, tai begalinis darbas.
Kodėl pasirinktas būtent toks spektaklio žanras, kodėl komedija? Kur slypi juokas, kas jį kelia?
51-erius metus būdamas profesinėje scenoje, visada dirbau ir su meno saviveiklos kolektyvais. Kai Lentvaryje turėjau Liaudies teatrą, įkūriau ir kurčiųjų teatrą „Mimika“. Tuo metu profesionaliems aktoriams buvo leidžiama dirbti tik viename mėgėjų teatre, taigi aš pasirinkau kurčiuosius. Vėliau dar prie Lentvario liaudies teatro prisijungs Algirdas Latėnas, Česlovas Stonys… Bet kai iš kolektyvo išeina idėja, labai sunku kitiems ją prikelti. 27-erius metus aktoriaudamas teatre, sukūriau apie septyniasdešimt vaidmenų, vėliau keturiolika metų direktoriavau. Turbūt apie septyniasdešimt spektaklių esu surežisavęs – ir vaikiškų, ir įvairiausių pjesių suaugusiesiems. Ir vis dėlto šis veikalas – man pirma satyrinė komedija, tad labai jaudinausi, man buvo sudėtinga. Galiu pasižiūrėti iš šalies, pasijuokti, o čia juk pačiam reikėjo viską sugalvoti – tuos pliaukštelėjimus, kandis ir visus kitus dalykus. Spektaklį ruošiau beveik devynis mėnesius, visą laiką buvau išsitempęs, tad labai palengvėjo, kai šeima ir draugai po premjeros sakė, kad publika visą laiką nuo pat spektaklio pradžios šypsojosi, kad be reikalo taip jaudinausi, kad saviveiklos jie matė labai mažai.
Komedija siekiama pasišaipyti įvairių nesėkmingų susivienijimų, draugijų, išsiskirstančių vos tik susiduria su pirmais sunkumais. Ir ko gero Lietuvoje taip pat yra daug tokių atvejų. Regis, susiburia vienminčiai, tačiau pirmi sunkumai – ir nebereikia nieko. O štai ir parodomos piršlybos, ar tai nėra pasityčiojimas iš žmonių? O Dūmelio personažas? Pasirodo, meilės nereikia, meilės čia išvis nėra. Yra dalykiniai santykiai, materialūs daiktai, kurie už žmogiškumą, jausmą spektaklio personažams aukščiau – jei ko reikia, tuojau nusipirksiu. Tik ar dabar ne taip yra? Retas kuris turbūt meilę tyrai, nuoširdžiai jaučia… Perka. Šia pjese atsargiai prisilietėme prie viso to ir paklausėme: pasižiūrėkite, žmonės, kas vyksta šitoje mūsų meilėje?!. Niekis, spektaklyje juk nieko nėra, belieka, kad sukalbamesnę tarnaitę pasirinktų. O tarnaitė kitą dieną bus kita, trečią – dar kita.
B. Sruogos veikalas parašytas maždaug 1930 m., kas pasikeitė iki šios dienos? Niekas… Miesčionizmas kaip ir buvo, taip ir liko. Meilę galime pirkti ir perkame, ir taip toliau, ir taip toliau. Tik susidurę su sunkumais, iškart atsitraukiam. Kas gi yra brangu visame kame? Tas paprastas dalykas – žmogiškumas, meilė vienas kitam.
Kurgi spektaklio konfliktas?
Tad ir konfliktas kyla iš to paties – spektakliu parodome, kad jokios žmogiškosios meilės, tikrų jausmų nėra, o tai disonuoja su mūsų prigimtimi. Spektaklyje viską perka – Dūmelis perka savo Paryžių, parduotuves. O jeigu prisimintume dabar rodomas televizijos laidas apie gyvenimą? Paliktos šeimos, emigracija, lietuvių išsivaikščiojimas, prarastas lietuviškasis mentalitetas… Juk pirmiausia mes, lietuviai, mylime Dievą, Tėvynę ir Šeimą. Štai tokie tikrieji žmogiškieji klodai ir neramu, kad daug ką praradom, o pirmiausia – per žmogiškumą meilę vienas kitam. Gal mes ir netobuli tie lietuviai vyrai, bet jeigu prisirišame prie savo žmonų, nebenorime keisti pasaulio, griauti jo tvarkos ir vertybių. Aš 51-erius metus gyvenu su savo puikia žmona Vanda ir net negalvoju ko nors keisti – gink, Dieve! Tik visą laiką meldžiu Dievulio, kad turėtume sveikatos, kad ryte atsikėlę maldoj galėtume dėkoti už tą dieną, kurią mūsų akys mato. Išsižadėjusieji tų pamatinių klodų daug ką praranda.
Juokiamės, tai juokiamės it spektaklio metu, bet štai kaip vienas kolega po spektaklio man pasakė: „Žinai, aš išsišiepęs stoviu ir galvoju: bet tu rupūže, juk iš tikrųjų mes šitaip visi gyvenam.“ Dauguma gyvena ir nesusimąsto. O tų brangiausių vertybių turi laikytis kiekvienas žmogus – meilės šeimai, tėvynei, darbui, aplinkai, gamtai… Yra ir kitokių pavyzdžių. Dirbdamas Grigiškių „Šviesos“ gimnazijoje, nugirstu, kaip apie ateitį, darbą, profesiją kalbasi II–IV gimnazinių klasių mokiniai. Jie puikūs, nuostabūs, protingi, tik man neramu, kad ši proto jėga gali palikti Lietuvą. Tai būtų tikrai baisu, taigi „sustok, akimirka žavinga“. Tikiu, kad žiūrovai po spektaklio susimąstė, ypač tie, kuriems gyvenime irgi yra panašiai buvę.
Gal papasakotumėte apie scenografiją ir kostiumus? Ką atskleidžia sẽnos Lentvario dvaro fotografijos?
Scenografiją kūrėme drauge su dailininke Jurgita Jankute-Mirinavičiene, o kostiumus – su kelis dešimtmečius pastatymo dalies vedėja Jaunimo teatre, taip pat Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre dirbusia Galina Kevličiene. Man buvo visai paprasta, aš tik pasakiau temą, o Galina iškart suprato, kokie kostiumai turėtų būti – būtent Pirmosios Respublikos laikotarpio, 1926–1935 m. Kauno mada.
Dekoracijas turėjome rinktis, atsižvelgdami į savo biudžetą, o jis mažas. Pasisekė, kad mums padėjo mano kolega, UAB „Etmonai“ direktorius Audrius Žydelis ir UAB „Statybų bazė“ vadovas Vaicekas Daunaravičius. Dabar dekoracijos brangios, tad džiugu, kad radome rėmėjų.
Taip jau yra, kad paprastai spektakliams turiu mažą biudžetą, kartais atrodo, kad spektaklį reikia iš nieko paruošti – dekoraciją iš lazdos padaryti. Jei prisimintumėme praėjusiais metais pristatytą spektaklį, tai jo dekoracijos taip pat buvo minimalistinės – keliomis detalėmis atkartojome Varnikuose matytą griūvantį namuką. Vaikščiodamas po Varnikus, tebematau, kaip namukas griūva, laukiu, gal kai sugrius, kokia nors vizija naujam spektakliui šaus. Dekoracijos visą laiką atsitiktinai ateina, bet manau, kad dekoracija turi būti minimalistinė ir orientuota į spektaklio idėją, šerdį, nereikia apkrauti scenos.
Kadangi įsikūrėme Lentvaryje ir pasivadinome Lentvario dvaro teatru, tai man atrodo labai gražu, kad sceną papuošėme dideliu pano – Lentvario dvaro fotografija, nukeliančia į XX a. pradžią. Ano laikmečio nuotrauka man patiko, ji manęs visiškai nešokiruoja. Netgi pasirūpinau, kad herojė nuo jos nuvalytų dulkes. Kas dar? Staliukas, dvi kėdelės ir viskas – daugiau nieko. Šis minimalizmas ne mano sugalvotas, tai mano režisūros mokytojo Eimanto Nekrošiaus ir jo žmonos Nadeždos Gultiajevos matymas. Jų dekoracijos visada minimalistinės. Mums, gyvenantiems kibernetikos, elektronikos, gausios ir įvairios informacijos pasaulyje, teatre paliekama vietos vaizduotei – į dekoraciją žvelgdamas žiūrovas gali pats susikurti tokį vaizdą, kokį nori. Nežinia, ar bereiktų sugrįžti prie tokių visiškai išpaišytų spektaklių kaip „Siuvėjų dienos Silmačiuose“ (aut. Rudolfas Blaumanis) ar „Žaldokynė“ (aut. Borisas Dauguvietis).
Kadangi neturime nuolatinės vietos, svarbu, kad dekoracijos būtų mobilios, lengvai ir greitai surenkamos, patogiai pervežamos. Taigi jų mobilumas – mūsų atveju dar vienas svarbus kriterijus.
Idėjų semiatės iš E. Nekrošiaus teatro?
Daug teko dirbti su E. Nekrošiumi, prisiminimai apie mudviejų bendravimą – man vieni gražiausių. Ir dabar susitikę pasikalbame, papasakoju apie dabartinę savo veiklą, o jis klausosi ir niekada neprimeta savo nuomonės. Iš jo semiuosi tam tikro režisūrinio matymo, meninio grūdo. Manau, kad Lietuvoje nėra kito tokio režisieriaus, jis tiesiog – genialus! Jonas Vaitkus taip pat puikus, tačiau jų žvilgsniai į meną skirtingi.
Jau minėtas minimalizmas scenoje – iš E. Nekrošiaus mokyklos. Prisimenu, Valstybiniame jaunimo teatre 1983 m. įvyko E. Nekrošiaus režisuoto spektaklio „Ilga kaip šimtmečiai diena“ (aut. Čingizas Aitmatovas) premjera, o netrukus su šiuo spektakliu nukeliavome į Čikagą (JAV) ir visus apstulbinome. Mūsų scenoje nieko nebuvo, vien horizontas, padarytas iš maišinės medžiagos, ir dvi geležinkelio juostos – geležinkelis per stepę. Kai spektaklis baigėsi, apie 600 žiūrovų mums plojo atsistoję, buvo matyti, kad spektaklis juos giliai sujaudino. Moterys verkė jau vien išvydusios mankurtą, kurį vaidino Saulius Bareikis. O gastroliuojant Suomijoje ir pats Č. Aitmatovas stebėjosi spektakliu, taip pat mums teko nuvykti ir į Almatą (Pietryčių Kazachija).
Linkstu ir prie E. Nekrošiaus spektakliams būdingos „beveiksmės“ linijos. Sutikite, scenoje svarbu veiksmas – jei nėra veiksmo, nėra teatro. E. Nekrošiaus spektaklyje veikėjas gali ilgai neištarti nė žodžio, bet žiūrėsime į jį ir „beveiksmė“ linija plėtosis. Saviveiklos teatrų spektakliams būdinga daug teksto – veikėjų monologų, dialogų, replikų. Tačiau to nereikia, juk atitinkamai suvaidinus ir pauzės gali būti iškalbios – regis, nieko neįvyksta, bet veiksmas vyksta. Džiaugiuosi, kad mūsų teatro aktoriams jau pavyksta suvaidinti ir bežodes, „beveiksmes“ scenas. O jei kada ir nepavyksta, tai dar ateis tinkamas laikas – kiekvienam vis kitas laikas. Kai studijavau Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dab. Lietuvos muzikos ir teatro akademija), vaidinau senį spektaklyje „Tamsos galybė“ (aut. Levas Tolstojus). Prisimenu, turėjau suvaidinti visai paprastą veiksmą: senis sėdi kambaryje ir girdi, kaip už sienos muša vaiką. Ir ką gi aš scenoje tąsyk dariau? Ogi verkiau, šaukiau… Po šio pasirodymo mano mokytojas, nuostabus režisierius, tuo metu LTSR valstybinio dramos teatro vyriausiasis režisierius, į septintąją dešimtį kopęs Juozas Rudzinskas sakė: „Joneli, netikiu, tu dar neturi čia ir čia, tu neturi proto tiek. Ne tas vaidmuo. Per sunkus tau.“ Suprantat, visiems viskas ateina savu laiku. Ypač mene jauni žmonės retai pataiko tiesiai į dešimtuką. Jie būna įdomūs, bet dar šio to trūksta.
Gal pakomentuotumėte spektaklio muziką?
Džiaugiuosi, kad Lentvario kultūros rūmuose dirba puikus, itin muzikalus choro, ansamblio vadovas Jevgenij Barkovskij. Jis kūrė muziką ir prieš metus rodytam spektakliui, tai profesionalus ir jautrus muzikas, tad su juo lengva dirbti. Šįkart buvo pasirinkta praėjusio laikmečio muzika, šių laikų kompozitorių muzika nebetiko. Muzikos kūrinių tekstas gana paprastas, tačiau jie puikiai atspindėjo būtojo laiko dvasią.
Turiu prisipažinti, kad nesu didelis muzikos teatre gerbėjas, galbūt kiek kitaip į tai žiūriu. Lietuvių teatras apskritai labai mėgsta muziką, todėl, kad kompozitoriai nėra tokie brangūs, kaip užsienyje. Užsienio teatrų spektakliuose muzikos pašykštima, o štai mes per dramos kūrinį bene visą operą išgirstame. Naujame mūsų spektaklyje nebus gyvos muzikos, nors man labai patinka, kai spektaklyje skamba gyva muzika. Štai vėl sugrįšiu į jaunystės laikus. 1997 m. kurčiųjų teatras „Mimika“ Madrido festivalyje laimėjo didįjį prizą – auksinę kaukę, tačiau iš pradžių šio prizo mums nenorėjo atiduoti. Ogi todėl, kad komisija mus palaikė girdinčiųjų teatro trupe. Per spektaklius gyvai groti pasikviesdavau ilgametį Valstybinio jaunimo teatro koncertmeisterį, muzikos vadovą a. a. Povilą Kebliką. Jis gyvai muzika imituodavo aktorių scenoje atliekamus veiksmus, o ypač kurčiųjų plastikoje gyva muzika – unikumas. Taigi po spektaklio teko komisijai įrodyti, kad iš visos trupės tik vienas vadovas yra girdintis.
Kuriuos savo aktorius šįsyk galėtumėte pagirti?
Šįkart tikrai visą grupę norėčiau pagirti, nei vieno nenoriu išskirti. Man buvo atradimas Dūmelio vaidmenį atlikęs Artūras Virganavičius. O Mikasę vaidinusi Lolita Okunevičienė – apskritai nuostabi aktorė. Prie jų prisidėtų ir Viktoras Fedorenko – ši trijulė ryškiausiai pasirodė. Bet išties visa trupė pasirodė gražiai, beveik profesionaliai – ir Aldona Meirovič, ir Kristina Užumeckienė kokios įdomios buvo, ir visi kiti. Visa grupė ne tik man vienam, bet ir premjeroje buvusiems kolegoms profesionalams patiko, jie sakė, kad visai mažai saviveiklos buvo. Tuo labai džiaugiuosi, nes mano didžiausias noras, kad ši meno saviveikla po truputį augtų, artėtų prie profesionaliojo teatro.
Galiu pasidžiaugti, kad ką tik Lietuvos teatro sąjunga, kurios pirmininkas Ramutis Rimeikis, tapo mūsų teatro partneriais, o trupei, susibūrusiai tik prieš dvejus metus, tai labai svarbus įvertinimas. Tikiu, kad ateis laikas, kai būsime turtingesni ir galėsime į spektaklius pasikviesti vieną kitą profesionalą. Tai mūsų teatrui būtų puiki patirtis ir paskatinimas. Aš nelabai norėčiau, kad eitume praėjusio šimtmečio datom ar pėdom, reikia ten surasti kažką gero ir pasiimti. Seno negalima išmesti, reikia iš jo viską paimti, bet kartu būtina eiti į priekį.
Ar ruošdami spektaklį susidūrėte su sunkumais, kokie jie buvo?
Didžiausias sunkumas – Dieve, duoki kuo greičiau mums Kultūros rūmus. Dėkoju direktorei Ievai Skaistytei, kad jai pavyksta susitarti su Lentvario Motiejaus Šimelionio gimnazijos direktoriumi Jonu Kietavičiumi. Reikia atskira eilute jam padėkoti už jo didžiulę paramą ir palaikymą – štai ir dabar gimnazijos salėje buvo sustabdyta scenos renovacija, kad galėtume parodyti spektaklį. Jau taip seniai su pavydu žiūriu į Grigiškių ir kitus kultūros centrus. Tai vienintelis dalykas, kurio mums trūksta. Būtų smagu, jei liautųsi tuščios kalbos ir bent kažkas atsigręžtų į keletą kartų didesnį už Trakus miestą. Suprantu, kad rajonui daug ko trūksta, tačiau būtų gerai ir kultūrinės veiklos neužgniaužti.
Gal pristatytumėte savo žiūrovą?
Žiūrovą reikia užsiugdyti. Lentvaryje 45-erius metus nebuvo teatro. Anksčiau Kilimų fabrike nuolat vykdavo vaikų ir suaugusiųjų spektakliai. Ir žiūrovų susirinkdavo – ta 230-ies vietų salytė būdavo pilnutėlė. Mes turėjome dailininkų – visą cechą, tad nekildavo sunkumų dėl dekoracijų. Į repeticijas atlikėjai būdavo išleidžiami iš darbo. Šiandien viso to nėra, reikia užmiršti, kas buvo, tad džiaugiuosi, kad pavyko suburti trupę. Atlikėjams nelengva – po darbo jie skuba į repeticiją, du kartus per savaitę po 2,5 valandos atiduoda ne šeimai, o savo kolektyvui. Toks bendraminčių susibūrimas vienoje vietoje turbūt taip pat daug duoda, o jeigu Dievas duos, tai gal netrukus turėsime ir savų žiūrovų. Aš turiu vilties.
Kokie Jūsų tolesni planai?
Turėsime keletą išvykų – į Grigiškes, Rūdiškes, o kovą jau dirbsime su kitu veikalu – prancūzų pjese. Ji bus visiškai kitokia nei pirmi du mūsų spektakliai. Būsimas Lentvario dvaro teatro spektaklis bus apie skyrybas, meilę… Tai nebus komedija, tai bus pjesė apie tai, kodėl žmonės skiriasi. Daug kas skiriasi. Galbūt nesutaria, galbūt jų žvaigždės nesutampa. O su kitu sueina ir žiūrėk, jie laimingi, nors ir negyvena kaip milijonieriai.
Būtų puiku, jeigu šią pjesę ruoštume ne mokykloje, jai reikės kiek kitokios, intymesnės erdvės. Jos reikės klausytis, nebebus juokų, bus gražus, net graudžiai gražus gyvenimas. Dabar turiu spektaklio pradžią ir pabaigą, kitką dar teks sugalvoti.
Pokalbį tęsiame su Lentvario kultūros rūmų direktore
Maloniai „Klevų alėjos“ redakciją Lentvario kultūros rūmuose sutikusi direktorė Ieva Skaistytė, paprašyta režisieriaus, atidžiai klausėsi mūsų pokalbio. Tad nesusilaikėme nepaklausę ir jos, kieno dėka ši premjera įvyko, kas prisidėjo ir kieno tai nuopelnas.
Direktorė pasakojo: „Kaip jau minėjo režisierius, iki premjeros buvo nueitas nelengvas kelias, tad esame dėkingi visiems, kurie tiki, kad Lentvariui teatras reikalingas. Dėkojame atlikėjams, rėmėjams ir žiūrovams, kurių gausa džiaugėmės taip pat kaip ir praėjusiais metais. Šio teatro veiklą remia ir palaiko Trakų rajono savivaldybė – jei ji nebūtų skyrusi finansavimo naujam spektakliui, jis turbūt nebūtų užgimęs.
Didžiulė padėka režisieriaus surastiems rėmėjams UAB „Etmonai“ (vad. A. Žydelis) ir UAB „Statybų bazė“ (vad. V. Daunaravičius). Jie mums padėjo surasti tuos papildomus sprendimus, kurie būtini teatro veiklai vykdyti. Dėl jų turime kostiumus ir dekoracijas, jie prisidėjo kuriant scenografiją. O kad premjerai gavome sceną, esame dėkingi Lentvario Motiejaus Šimelionio gimnazijai ir jos direktoriui Jonui Kietavičiui.
Žinoma, esu dėkinga kūrybinei komandai – muzikinę dalį kūrusiam Jevgenij Barkovskij, kostiumų autorei Galinai Kevličienei, kuri negailėdama laiko ir pastangų ieškojo tų sprendimų, rinko laikmetį atspindinčius modelius, scenografei Jurgitai Jankutei-Mirinavičienei, sumaniusiai sena fotografija aktualizuoti Lentvario dvaro praeitį, ir visiems vaidintojams. Kūrybinė grupė skyrė daug laiko ir dėmesio tam galbūt nematomam darbui, kuris dažnai žiūrovo lieka nepastebėtas. Atrodo, išmoko tekstą, pakilo į sceną, kiekvienas savo pasakė ir viskas… Bet kiek iš tiesų tam reikia pastangų, ieškojimų, įdirbio… Žinau, kiek tai užima laiko, kiek galvojimo, su tuo tiesiog imi gyventi. Tai ne šiaip darbas – kiekvieną repeticiją veja virtinė klausimų, minčių, svarstymų, ką reikia taisyti, ką kitaip padaryti, tai nepabaigiamas darbas. O komedija – žanras ne iš paprastųjų ir režisieriui, ir aktoriams, juk priversti žmogų šypsotis, juoktis – taip sudėtinga.
Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Irma STADALNYKAITĖ
Spektaklio „Nuvalius laiko dulkes“ premjeros nuotraukos – socialiniame tinkle „Facebook“, Jono Davydonio ir Lentvario kultūros rūmų paskyrose.
