Iš sovietinės okupacijos laisvinomės kaip sąmoninga, savą, pasaulio valstybių pripažintą valstybingumą siekianti atkurti tauta. Pavyko. Gyvename nepriklausomoje valstybėje, džiaugiamės jos laimėjimais, apgailestaujame dėl jos išgyvenamų blogybių. Nors jau praėjo beveik treji laisvės dešimtmečiai, tačiau iki šiol dar nesame suvokę, kaip mums įvardyti aną laisvinimosi proveržį, kurį vadiname tai Atgimimu, siedami su ankstesniuoju, tai revoliucija, nekreipdami dėmesio į šios sąvokos prasmę. O juk revoliucija yra vienų valstybės socialinių sluoksnių sukilimas prieš kitą, valdantįjį, tad mums ta sąvoka niekaip netinka. Tačiau ji patraukli, juolab kad ją vartoja daugelis užsienio tyrinėtojų. Mes juk laisvinomės iš okupacijos, iš kitos valstybės primestos valdžios, tad ir dera suvokti, kad pakilome nacionalinio išsivadavimo proveržiui. Tačiau toks supratimas kol kas mūsų sąmonėje neįsitvirtino. Kodėl? Todėl kad išsilaisvinus labai greitai netekome nacionalinės savimonės ir valstybingumo stiprinimo gairių ir nusigręžėme nuo lietuvių kultūros. Nacionalinis išsivadavimas neišvengiamai siejasi su tautiškumu ir nacionalizmu, o pastarasis europinėje erdvėje buvo ir tebėra suvokiamas kaip didžiausia naikintina blogybė. Tad mūsų vienu ypu sueuropėjęs sovietinis nomenklatūrinis ir akademinis elitas ėmėsi stumti į marginalijų pašalius visokias užuominas apie nacionalinius dalykus bei svarstymus apie deramą nacionalinės valstybės kūrimo ir stiprinimo darbą.
Atgavus nepriklausomybę tauta ir visuomenė buvo įstumta į korupcinį nesibaigiantį sklypų kilnojimo ir perkilnojimą liūną, skambiai pavadintą istorinio teisingumo atkūrimu, tad jau nebuvo laiko nei jėgų imtis tautinės mokyklos reikalų ar stengtis suvokti savus nacionaliniu interesus įvairiausių laisvių, iššūkių ir grėsmių kupiname pasaulyje. Pasitikėjome mūsų senuoju-naujuoju politiniu elitu, kurio pagrindinis uždavinys buvo – narystė NATO ir Europos Sąjungoje. Tie tikslai buvo visų suvokiami ir palaikomi. Tačiau įgyvendinę šiuo tikslus pasijutome nebeturį jokių aiškesnių raidos gairių ir įsukti į vis spartėjančio ištautinimo bei išvalstybinimo vyksmus, susijusius su globalizaciniais ir eurointegraciniais veiksniais.
Sulaukėme valstybingumo 100-mečio švenčių, tačiau mūsų aukščiausių politikų kalbose kol kas negirdėti jokių užuominų į svarbiausias tautą, visuomenę ir valstybę kamuojančias problemas, nei į tragedija tapusią visuotinę emigraciją. Pasitenkinama biurokratiškais šypsniais palydimais paskandavimais apie tai, kad gyvename geriau nei galėjome įsivaizduoti ir esame saugūs kaip niekada. Apie tautą ir valstybę, apie valstybingumo jausenos ugdymą, apie stebėtinai spartų švietimo sistemos irimą, suvereniteto menkėjimą ir valstybei kylančius iššūkius nieko nekalbama. Tačiau kaip tik tokios kalbos vis labiau girdimos mūsų kaimynių šalyse, vis daugiau žmonių susimąsto apie tautų ir valstybių likimus priešindamiesi europinio elito skleidžiamai ES perėjimo į Jungtinių Europos Valstijų būvį vizijai, kurią paspartintu būdu siekiama įgyvendinti, kad nebepasikartotų Brexito akibrokštas. Tad išsakysiu keletą minčių apie tautą ir valstybę, nes esu įsitikinęs, kad tik didžiųjų signatarų pavyzdžiu svarstydami tautai ir valstybei svarbius klausimus ir jiems įsipareigodami išliksime kaip valstybinė tauta ir savarankiškas, suverenus pasaulio istorijos subjektas. Mano svarstymai paremti aniems didiesiems signatarams būdingu įsitikinimu, kurį nusako tokie Stasio Ylos žodžiai: “Tėvynė ir tauta yra tokia žemės gėrybė, tokia dangaus dovana, kuriai neprilygsta jokios didžiausios žmonijos sukurtos ir atrastos gėrybės” (Yla 2018: 135).
Tautos yra bendruomeniški socialiniai dariniai, vienijami bendros kalbos, papročių, kultūrinės atminties veikimo teigiamo tam tikro tautinio tapatumo ir istorinio gyvavimo arealo. Į XIX amžių įžengėme sunykę ir nutautėję. Iš valstybinės ir aristokratiškos didybės bebuvo likęs tik lietuviškai kalbančių valstiečių sluoksnis ir teritorijos pavadinimas. Devyniolikto amžiaus antroje pusėje kaip kapitalistinių moderniųjų laikų tauta prisikėlėme iš lietuvių kalbos malonės. Todėl nieko keista, kad iki šiol daugelis mūsų išlaikėme tam tikrą kalbos šventumo jauseną, esminio kalbos, tautos ir valstybingumo sąryšio nuovoką. Tačiau šiuo metu linkstama pašiepti pagarbą kalbai o sykiu ir jos pagrindu sutvirtėjusiai lietuvybei kaip romantinį mitinį praeito amžiaus apžavą, nuo kurio į ateitį žvelgiančiam šiuolaikiniam lietuviu būtina kuo greičiau išsilaisvinti, tačiau ta pagarba kaip tik ir nurodo esminį kalbinį mūsų kilties sandą – lietuviai esame ir savo valstybėje gyvuojame lietuvių kalbos dėka. Kaip tik lietuvių kalbos paplitimo arealas nubrėžė pirmines tautos gyvenamosios teritorijos ribas, kurios ir tapo esminiu tautinės savivokos bruožu, o vėliau žymėjo valstybingumo siekio žemėlapį. Istorikas Česlovas Laurinavičius yra atkreipęs dėmesį į svarbų Jono Basanavičiaus atliktą darbą – jis pirmas nubraižė etninių lietuvių žemių žemėlapį, tuo užsitraukdamas didžiulę lenkų politinio ir kultūrinio elito neapykantą, nes tas elitas tuoj suvokė kultūrinę ir politinę to žemėlapio svarbą vykstant vadinamajam Europos tautų pavasariui. Etninės lietuvių gyvenamos žemės buvo nustatytos pagal lietuvių kalbos išplitimą, tad žemėlapis iškart įgavo geopolitinės svarbos dokumento reikšmę.
Dera prisiminti ir kitą tautai ir jos savimonei svarbų dalyką – lietuvybės iškilimas ir tvirtėjimas vyko sąmoningai atsiskiriant nuo lenkybės ir lenkų kalbos. Didžiausia lietuvybės tvirtinimo kova ir buvo kova už teisę bažnyčioje vartoti lietuvių kalbą. Visi kuo puikiausiai suvokė tos kovos reikšmę. Galime didžiuotis išplitusių knygnešių judėjimu. Kova dėl lietuvių kalbos teisių buvo ir kultūrinė, ir politinė, nes ji skatino lietuvių tautos sąmonėjimą, o šis būtinas imantis savos valstybės kūrimo. Lietuviškosios tautinės savivokos plitimą skatino ir nuožmi lenkų kultūrinė bei politinė priešprieša, padėjusi labai greitai įtvirtinti mes, lietuviai, ir jie, lenkai, suvokimą dviejų kalbų skirtingumo pagrindu. O jau mokslininkai rodė, kad tas skirtingumas yra didžiulis. Tad buvome ir esame skirtingos tautos.
Lietuvybės kultūrinius pamatus tvirtinusių ir lietuvybės ideologiją skleidusių didžiųjų mūsų tautos vyrų (Vincas Kudirka, Jonas Basanavičius, prezidentas Antanas Smetona, didieji Vasario 16-os signatarai ir kt.) biografijos liudija, kad atsidavimas lietuvybės stiprinimo darbui reikalavo labai aiškaus ir negrįžtamo apsisprendimo „trauktis“ iš lenkų kultūros ir civilizacijos lauko ieškant atramos lietuvių liaudies kultūroje ir lietuvių kalboje. Sąmoningas lietuvėjimas didžios dalies lenkų visuomenės, taip pat ir politikų buvo ir yra suvokiamas kaip istorinis akibrokštas, įžūli vadinamųjų litvomanų lenkams padaryta skriauda, neleidusi naujomis sąlygomis prikelti didžiosios tarpjūrio lenkų valstybės. Šiuolaikiniai mūsų istorikai, gvildenantys atgimimo judėjimą ir jo nulemtus lietuvių ir lenkų santykius, linkę apeiti plačiais XIX a. istorijos tyrinėjimais paremtą akademiko Vytauto Merkio išvadą: „LDK dvasininkų, bajorų ir iš dalies miestiečių luomų žmonės sena tradicija vadinosi lietuviais, tačiau iš tikrųjų jie jau buvo politinės lenkų tautos subtauta. Lietuvoje lietuvio ir lenko etnonimai nesudarė nė jokios priešpriešos, jie imti tiesiog painioti“ (Merkys 2006: 36). Ta išvada ypač aktuali dabartinių geopolitinių aplinkybių šviesoje, kai mūsų politinis elitas stengiasi kuo sparčiau „lįsti po Lenkijos sparnu, nes toji ginsianti mus nuo Rusijos“.
Svarstydami tautos ir valstybės sąryšį negalime išleisti iš akių tautinės vienijančios jausenos, kuri vadinama nacionalizmu. Nacionalizmas tapo vengtinu žodžiu, nes visos XX a. vykusios žudynės buvo susietos su nacionalizmu, tad ES kūrėjams nacionalizmas ir tapo atsakingas už visas pasaulį ištikusias ir galinčias ištikti bėdas. Juolab nacionalizmas nepageidautinas ES perėjimo į JEV vizijos kūrėjams bei plėtotojams. Kitas svarbus dalykas tas, kad nacionalinė žmones vienijanti ir jiems su tauta tapatintis padedanti jausena tampa svarbiu valstybingumą palaikančiu ir tvirtinančiu veiksniu, kuris vienaip ar kitaip galimas pasitelkti ir vidaus, ir išorės politikoje. Nelygu politinio režimo pobūdis nacionaline jauseną galima įvairiai politiškai manipuliuoti ją sutelkiant ir nukreipiant į tikrus ar menamus vidaus bei išorės priešus. XX a. gausu tokio manipuliavimo pavyzdžių, kai meilė tautai ir tėvynei, patriotinis nacionalizmas valstybės politikos priemonėmis buvo paverčiamas agresyviu šovinizmu. Tad dera kalbėti apie įvairius nacionalizmus ir jų politinio panaudojimo būdus, o ne vienu ypu atsisakyti paties nacionalizmo, kaip į tautinę bendruomenę gimtosios kalbos lytimis žmones susiejančios jausenos. Mums, lietuviams, nėra ko baimintis lietuviškojo nacionalizmo, kuris net sovietinių okupantų buvo vadinamas „buržuaziniu“, taip nurodant jo kilmę ir sąsają su valstybingumu, nes kaip tik buržuazija laikoma valstybę palaikančiu socialiniu sluoksniu. Kodėl mums nereikia baimintis savojo nacionalizmo? Todėl kad lietuviškasis nacionalizmas niekada nebuvo nukreiptas nei prieš kitas tautas, nei prieš kitas etnines bendruomenes.
Lietuviškojo nacionalizmo ypatumas tas, kad jis buvo nukreiptas savam tautiniam tapatumui bei valstybingumui stiprinti ir niekada nebuvo pasitelktas svetimoms teritorijoms užgrobti ar kitoms etnokultūrinėms bendruomenėms engti, jis niekada nebuvo nukreiptas prieš jokius politinio sluoksnio etniniu pagrindu išskirtus vadinamuosius „vidaus priešus“. Šiuo atžvilgiu jis ryškiai skyrėsi ir skiriasi nuo lenkiškojo nacionalizmo, kuris lietuvių ir Lietuvos valstybės atžvilgiu reiškėsi kaip šovinistinis, didžialenkiškas imperializmas, išplitęs ne tik politinio elito mentalitete, bet ir tautos kultūrinėje atmintyje. Šitas jo pobūdis buvo tarsi savaime aiškus ano meto politiniam ir kultūriniam Lietuvos elitui. Stasys Šalkauskis jau 1923 m. pranašingai įspėjo, kad Lenkija, „savo imperialistiniu užsimojimu užgavusi iki gyvam kaului beveik visas kaimynines tautas, negali nesusilaukti savo istorinės Nemezidos“, nes „per jos galvą tiesia sau draugiškas, o jai grūmojančias rankas vokiečiai ir rusai“ (Šalkauskis 1933: 95). Jis nurodė esminę lenkų istorinę klaidą, nulėmusią tokius santykius su kaimyninėmis tautomis, su kuriomis ją ilgai siejo glaudūs istoriniai ryšiai: „atgavusi nepriklausomybę lenkų tauta (…) faktinius istorinius santykius palaikė juridiniu pagrindu imperialistinėms savo užgaidoms vykdyti“ (ten pat). Imperializmas jo nusakomas kaip „nusižengimas prieš prievolę mylėti kitas tautas“, todėl „kovoti tiek su savo tautos, tiek su kitų tautų imperializmu sudaro ne tik teisę, bet ir prievolę kiekvienam tikram patriotui“ (ten pat, 94). Tad Lietuvos politinėje kultūroje labai aiškiai regėti principinė sugyvenimo su kitomis tautomis nuostata, plaukianti iš lietuvybės, jos kultūros ir kultūrinės atminties prigimties.
Atkreiptinas dėmesys į tą istorinį faktą, kad lietuvybė buvo tvirtinama agresyvių didvalstybinių nacionalizmų aplinkoje. Atbundančiai ir valstybingumo ėmusiai siekti lietuvių tautai teko sunkūs išbandymai, nes kaimyninių tautų politika buvo nepalanki jos siekiams. Prisimindamas lietuvybės iškilimo aplinkybes ir kovas dėl jos tvirtinimo prezidentas Antanas Smetona rašė: „Lietuviai, kitų laikomi jau moritūri (mirsimieji), atgavę žadą, pasijuto apsiausti karingo vokiečių, rusų ir lenkų nacionalizmo“ (Smetona 1931, pratarmė). Kaip tik Smetona įtvirtino labai aiškias politines nuostatas, skatinančias gerbti visas tautas ir jų kultūrinį savitumą, o Lietuvoje gyvenančių etnokultūrinių bendruomenių atstovus vadinti ne svetimtaučiais, o kitataučiais, nes visi esame savi Lietuvos piliečiai. Į nacionalizmą būtina kreipti deramą dėmesį dėl naujų geopolitinių realijų keliamų iššūkių. Visose mūsų kaimynėse stiprėja nacionalinės jausenos, jos tampa svarbiu vidaus ir tarptautinės politikos veiksniu. Nacionalinių jausenų stiprėjimas susijęs su unifikuojančio tautas ir kultūras globalizacijos vyksmo sukelta baime dėl tautų išnykimo. Tą grėsmę ypač jaučia mažosios tautos. ES raida menkinant valstybių narių galias ir suverenitetą iššaukė pastangas tą suverenitetą stiprinti – kai kurios Vidurio Europos šalys ėmė reikalauti grąžinti dalį suvereniteto nacionaliniams parlamentams. Lenkija taip pat imasi stiprinti savąjį suverenitetą ir susiduria su nemenkomis eurobiurokratinio ir europolitinio elito kuriamomis kliūtimis. Nei proeuropietiški iki kaulų smegenų lenkai, nei vengrai nesutinka palaikyti siūlomo ir ateities betautės europinės nukrikščionintos liaudies vizija grindžiamo JEV scenarijaus.
Valstybingumo tvirtinimas nebuvo rožėmis klotas – Lietuvai buvo trukdoma įsitvirtinti tarptautinių santykių plotmėje, ji išgyveno Vilniaus krašto okupaciją, o vėliau buvo atplėštas ir Klaipėdos kraštas. Tačiau politikoje buvo laikomasi sugyvenimo su kitomis tautomis principo, kuris liudijo lietuvių mentalitete tvirtai įsišaknijusio demokratiškumo nuostatą. Todėl pravartu prisiminti mūsų didžiojo lietuvybės puoselėtojo bei stiprintojo prezidento Antano Smetonos veiklą ir jo idėjinį paveldą, kadangi Smetona savo asmenyje susiejo išskirtinius politiko ir kultūrininko gebėjimus, kuriuos nukreipė valstybei kurti, o valstybės kūrimą grindė lietuvybės stiprinimo darbu. Mūsų valstybės kūrimas yra didžia dalimi Smetonos nuopelnas, kuris savaip nugulė istorinėje kultūrinėje tautos atmintyje “Smetoninės Lietuvos” įvaizdžiu. Demokratiškumo nuostata esmiškai būdinga lietuvybės tvirtinimo darbui, kurio etinius pagrindus Smetona nusakė jau prieš atsikuriant Lietuvos valstybei. Tie principai ir tapo jo vykdytos lietuvybės ir valstybingumo tvirtinimo politikos pamatu bei gairėmis. Tad leisiu sau pasituoti straipsnyje „Tarp dvejų” (1912 m.), kuriame aptariami ideologiniai bei kultūriniai lietuvių ir lenkų priešpriešos aspektai, išsakytas jo mintis: “Stovėdami ant demokratizmo pagrindų, mes turime pripažinti teisę ir Lietuvos lenkams. Negalime jiems sprausti nei lietuvių kalbos, nei lietuvių kultūros, remdamiesi tuo, kad jie mūsų nutautėliai. Tai būtų priešinga mūsų dvasios idealui, nesutaikomam su prievarta. (…) Tačiau vieno daikto negalime liauti lenkams Lietuvoje: negalime kęsti lenkiškumo ir lenkų kalbos propagandos lietuvių miniose. Iš pažiūros gal tai pasirodytų priešinga laisvės principui. Kaip gi! Skelbti šiokia ar tokia idėja yra švenčiausia žmogaus teisė. (…) Endekai taip ir teisina savo propagandą. Bet idėja, kuri šiaip ar taip siekia paversti vieną tautą etnografijos medžiaga kitai tautai, prieštarauja etikai. Kas nori išnerti žmogų iš jo tautos gimtojo kailio, tas ją skaudžia. Tokia idėja paprastai vadinama karinguoju nacionalizmu ir šovinizmu, jos pamatas yra nustokęs etikos. Ir lenkai nepakęstų, sakysime, vokiečių, skelbiančių lenkų žemėje pangermanizmą, steigiančių ten vokiškas mokyklas lenkų dvasiai slopinti”. (ten pat, 289). Smetona atmeta visokias rasistines, didvalstybines, imperialistines idėjas, teisinančias vienų tautų viešpatavimą ir nužeminančias kitas tautas bei žmones. Tokia buvo ir valstybinė Lietuvos politika.
Lietuvybę stiprinanti lietuvių tauta, siekianti savojo valstybingumo, neįsivaizdavo būsimos valstybės be sostinės Vilniaus. Juolab kad su Vilniumi susijęs ir politinis bei kultūrinis lietuvių tautos prikėlimo bei valstybingumo siekių įtvirtinimo darbas. Vilnius – tai ir istorinė simbolinė vieta, kurioje rutuliojosi karališkųjų šeimų istorijos ir valstybingumo tradicija, teikusi pagrindą istoriniam pasakojimui — valstybingumo siekį grindžiančiam „dokumentui“, teiktam tarptautinei bendruomenei. Lietuvybė tvirtėjo su Vilniaus vardu ir vaizdiniu, o vėlesnė Lietuvos valstybingumo, taip pat visuomenės sąmonėjimo raida neįsivaizduojama be kovos dėl okupuoto Vilniaus grąžinimo, kuri stiprino nacionalinę ir patriotinę jauseną. Todėl visiškai pagrįsta teigti, kad svarbiu lietuvių nacionalinės savimonės ir tapatumo bruožu tapo idėja — Vilnius yra amžina Lietuvos sostinė. Tos idėjos naratyvinis ir istorinis simbolinis turinys susieja lietuvybę, valstybingumą, Tėvynę ir kitus lietuviui svarbius dalykus, o sykiu ir nurodo pagrindinę istorinę vietovę, kurioje rutuliojosi lietuvių kova su lenkais dėl lietuvybės ir valstybingumo įtvirtinimo. Ir Vilnius, ir lietuvybė vėlei aktualėja šiuolaikinėmis geopolitinėmis sąlygomis.
Sudėtinga Vilniaus krašto istorija, kurioje žymu slavėjimo bangos, veiksmingos polonizacijos ir aktyvios carinės rusinimo politikos paveldas, kylant lietuvybei ir stiprėjant lietuviškai savimonei vertė aiškintis, „kas yra lenkas“, turint omenyje Vilniaus krašto gyventojus. Kaip rodo istorinė patirtis ir dabartinių laikų aplinkybės, šis klausimas išlieka toks pat aktualus ir šiandien. Straipsnyje „Kas jie yra“ (1910 m.), kreipdamas dėmesį labiau į bajorų luomą, Smetona svarsto ir istorinius, ir politinius šio klausimo aspektus, paryškindamas demokratiškumo ir abipusės pagarbos principus. Pradedama keliant esminį klausimą: „Norint kalbėti apie taikų kultūros darbą su lenkais, pirma reikia, nors keliais žodžiais, pasiaiškinti, kas laikyti lenku“ (ten pat, 189). Toliau svarstoma: „Visų jų (bajorų – V. R.) skirti lenkams neturime teisės, nes tai būtų prieš jų daugumos nuomonę. Tikriausia būtų pavadinus juos nutautusiais, sugudėjusiais ir sulenkėjusiais lietuviais. Dažnai mūsų taip ir daroma, praeities matu matuojant. Bet mes sutinkame su gyva, veikiančia sąmone, todėl mūsų tikrasai matas turėtų būti iš dabarties. Kurie laiko save lietuviais, nors namie kalba lenkiškai, kurie pritaria jaunajai Lietuvai, padeda jai darbuotis, tie yra mūsų; kurie lenkiškai kalba, nors yra kilę iš lietuvių ir mums nepritaria, tuos turime laikyti lenkais. Yra dar trečia neaiškiųjų kategorija, svyruojančių į lenkus ir į lietuvius. Tam pasyviajam gaivalui lieka pastatyti klausimo ženklas ir laukti paaiškėjant. (…) Mūsų pareiga ir teisė yra nuolat žadinti tas gaivalas, kad susiprastų ir eitų drauge su atgįjančia tautos dvasia ar bent jai neprieštarautų“ (ten pat, 190). Neįmanoma tuose svarstymuose įžvelgti pagrindą nesiliaujantiems lenkų pusės kaltinimams, esą lietuviai visomis jėgomis stengiasi sulietuvinti tame krašte „nuo seno“ gyvenančius lenkus. Tokie kaltinimai ir šiuo metu sklinda ne tik iš kai kurių vietinių, bet ir iš aukščiausių Lenkijos politikų lūpų, palydimi grasinimų vienaip ar kitaip „bausti Lietuvą“.
Kartu su klausimu, kas yra lenkas, svarbu buvo išsiaiškinti, kiek lietuvių ir kiek lenkų gyvena Vilnijoje. Smetona parodo, kaip ta sudėtis keičiama lenkų naudai ir kaip ja manipuliuojama politiniais tikslais. O juk ir šiuo metu, kai kalbama apie Vilniaus prieškarių gyventojus, mūsų istorikai ir žurnalistai, iškeldami Vilniaus multikultūriškumą, visiškai nuvertina lietuvius teigdami, esą jų gyvenę tik kokie 2 procentai, o kai kurie įtikinėja, esą tik nulietuvindami Vilnių ir iškeldami jame lenkiškąjį ir žydiškąjį paveldą tegalime Vilnių išlaisvinti, grąžinti jam kosmopolitinę dvasią. Tame pačiame straipsnyje „Kas jie yra“ Smetona kaip atskaitos tašką pasitelkia carinės Rusijos įvykdyto surašymo duomenis, kurie aiškiai rodo amžių sankirtoje buvusią dviejų tautybių gyventojų proporciją: „Per 1897 m. sąrašą lietuvių skaičius Vilniaus apskrityje drauge su Vilnium parodytas 76.142, o pernykštis sąrašas, vyriausybės įsakytas ketinamųjų Lietuvoje ziemstvų proga, parodė lietuvių toje pačioje apskrityje tik apie 16.000. Ką tai reiškia? Ogi štai ką: 1897 m. sąraše Vilniaus apskrityje (drauge su Vilniumi) lenkų buvo parodyta 72.858, taigi keliais tūkstančiais mažiau negu lietuvių, o pernykštis suskaitymas lenkams yra pridėjęs dar kita tiek. Kieno kaštu padidėjęs, iš minėtųjų skaitmenų kiekvienas gali numanyti“ (ten pat, 190—191). Per tokį trumpą laiką išryškėjęs didžiulis skirtumas verčia ieškoti atsakymo, kur čia šuo pakastas? Juolab kad carinės valdžios surašymas pasižymėjo kruopštumu. Smetona, stebėtinai įžvalgiai paaiškina šį statistinį „stebuklą“: „Sulyginę abiejų sąrašų metodą, suprasime ir jų skaitmenų skirtumą. Per 1897 m. surašymą kiekvienas žmogus buvo klausiamas, kaip jis namie kalba, ir iš jo atsakymo buvo sprendžiama jo tautybė; o pernai metais seniūnai su viršaičiais (staršinomis) sprendė, į kurią tautą jų „valdomieji“ valstiečiai priskirti, arba per susirinkimus sušauktieji valstiečiai, vieno kito pakurstyti, dauguma balsų tarė (nelyginant kaip per dvasinės vyresnybės tardymus dėl kalbos bažnyčioje), kur prisidėti, ar į „dievobaimingus paliokus katalikus“, ar į „netikėlius sumaravitėjusius litviakus“. Be to, 1897 m. mūsų lenkams nekiek terūpėjo sąrašo rezultatai. Kas kita pernykštis sąrašas: nuo jo priderėjo lenkų kurijos būsimųjų ziemstvų atstovų skaičiaus didumas. Taigi lenkų agitatoriai darbavosi sodžiuje tarp mūsų valstiečių, kad tik daugiau lenkų priskaitytų“ (ten pat, 191). Smetonos analizę, taip pat ir pirminius surašymo duomenis pravartu prisiminti ir dabartiniams mūsų istorikams, žurnalistams bei politikams, juolab kad visi vėlesni surašymai jau vyko okupuotame Vilniuje vykdant negailestingą lenkinimo politiką.
Smetonos mintis, kaip tam tikrą atskaitos ekraną, pravartu turėti galvoje ir gvildenant šiuo metu aktualias tautinių ir valstybinių santykių temas bei klausimus. Jo svarstymai tarsi istorinio laiko ekrane paryškina, atrodytų, neįtikėtiną dalyką — prieš lietuvybę aršiai „dekonstrukciškai“ nusiteikusi dalis pačių lietuvių akademinio ir politinio elito sluoksnio, kuri ir jaunimui stengiasi įdiegti požiūrį, neva kalbos apie lietuvybę ir jos puoselėjimą esančios XIX a. pabaigos mentaliteto liekanos, rodančios žmonių atsilikimą ir negebėjimą eiti koja kojon su „pažanga“. Čia neturime galimybės plačiau išskleisti įvairias lietuvybės aspektų dekonstravimo, pašiepimo bei nuvertinimo taktikas, tad pažymėsime tik vieną dalyką: Smetona jau pačioje XX a. pradžioje parodė, kaip tarp pačių lietuvių randasi prieš lietuvybę nusiteikusios jėgos, kurios savo veiksmus „įvynioja“ į ir šiuo metu madingus „pažangos“ bei „demokratiškumo“ popierėlius. Pacituosiu porą jo 1912 m rašyto straipsnio „Lietuvos ar lietuvių demokratai?“ pastraipų: „Pasivadinti Lietuvos demokratu, tarytum, būtų pažangiau. Dėl tos priežasties laisvės metu daugelis lietuvių mėgdavo dangstytis šiuo vardu, tikėdamies juo suspiesią apie save visų mūsų krašto tautų demokratinius gaivalus. Lietuvio demokrato vardo jie vengdavo, kad esąs per siauras, neapimąs kitų tautų ir atsiduodąs nacionalizmu ar net šovinizmu“ (ten pat 292). Pažymėdamas lietuvių tautinį silpnumą, jis aiškina, kad lietuviai dar negali apie save burti kitų tautų, kurios savo tautiškumu yra gerokai stipresnės, ir atmeta kaltinimą šovinizmu : „Juk šovinistas yra ne tas, kurs dirba tik savo tautai, o tas, kad, jai dirbdamas, skaudžia ar bent nori skausti kitas tautas, kad, šildamasis savo tautiečių gerove, mina kitos tautos teises. Bet taip nesielgia, rodos, nėviena lietuvių srovė ir neturi savo siekime nėvieno dygsnio, kurs niekintų prašalaičius“ (ten pat, 293). Prisiminkime mūsų dabartinių „pažanguolių“ pastangas diegti žmonių sąmonėn „Lietuvos tautos“ sąvoką, keisti lietuvių abėcėlę prisidengiant „demokratiniais“ ar „žmogaus teisių“ išvedžiojimais.
Valstybes steigia ne betaučiai piliečiai, o tarptautinės bendruomenės pripažintos tautos savam laisvam egzistavimui laiduoti. Tad pirminė valstybės, kaip aukščiausios institucijos, priedermė yra įgyvendinti šitą tikslą. Tauta, kuri valstybėje gyvuoja kaip politinė tauta ir piliečių visuomenė, kuria ir stiprina valstybę, o valstybė savo ruožtu – tautą ir visuomenę. Kol kas galime tik svajoti apie tokią vaisingą dermę. Vis labiau jaučiama valstybės ir tautos bei visuomenės atskirtis, o pats valstybės valdymas suvokiamas vien kaip tam tikras teritorijos administravimas. Stokojama valstybinio mąstymo ir politinių veiksmų, kurie būtų nukreipti suverenumui stiprinti naujomis geopolitinėmis ir eurointegracijos sąlygomis. O naujosios geopolitinės aplinkybės mažoms tautoms kelia didžiulius iššūkius. Juk jokie BVP rodikliai, taip pat ir jokie investiciniai projektai niekaip nebeatkurs tos gyvybinės reprodukcinės ir kūrybinės galios, kurios netekome su didžiausia tarp ES šalių emigracija. Mūsų valstybinio nacionalinio politinio mąstymo skurdas ypač akivaizdus, kai lygini mūsų šalies ir mūsų kaimynių pasirengimą šimtmečio iškilmėms bei atliktus darbus, taip pat valstybinės raidos strategijų dokumentus. Mes Vilniuje sugebėjome tik visiškai sudarkyti valstybine galėjusią būti Lukiškių aikštę ir niekaip nesugebėjome pastatyti paminklų didiesiems mūsų valstybės kūrėjams ir lietuvybės tvirtintojams Jonui Basanavičiui ir prezidentui Antanui Smetonai, kurį iki šiol linkstame “šventinti” sovietinių okupantų pamazgomis. Strateginėje šalies vizijoje “Lietuva 2030” pasiklydome ekonominių ir kitokių rodiklių raizgalynėje, kaip svarbiausią tikslą teigdami siekį kuo greičiau globalizuotis. Estai labai aiškiai tuo dokumentu pareiškė jų tikslą esant estų tautos gyvavimą per amžius, o strategiją grindė kultūra, kuri ir turinti tą amžinumą laiduoti. Mes gi iki šiol vietoj nacionalinės kultūros supratimo brukame žmonėms “globalios Lietuvos” naujadarą, turintį rodyti mūsų “laisvumą” nuo įsipareigojimų savai tautai ir valstybei.
Jei dar manome esą valstybinė, suverenų valstybingumą puoselėjanti tauta, tai turėtume kuo greičiau atsigrįžti į savo tautos gyvybinius interesus, imtis stiprinti nacionalinę valstybingumo jauseną, kad jaunoji karta įsisąmonintų tuos mano cituotus Ylos žodžius, prie jų pridėdami dar ir savą valstybę, kurią būtina kurti ir puoselėti kasdieniu darbu ir sutelktomis kūrybinėmis galiomis. Tik tada pajėgsime deramai tvarkytis su vis naujais globalizacijos, eurointegracijos ir įvairių strateginių partnerysčių mums keliamais iššūkiais. Su visokiais iššūkiais pajėgsime susitvarkyti, jei suvoksime, kad mūsų tautos, visuomenės ir valstybės saugumas, taip pat ir visokeriopa gerovė glūdi ne ekonominiuose rodikliuose, o gyvybinėje, gyventojų skaičiumi nusakomoje tautos galioje ir laisvoje kūrybinėje tos galios saviraiškoje.
Literatūra
Yla, Stasys. Žodžiai iš Dievų miško. Pamokslai, paskaitos, maldos. Štuthofas, 1943—1944. Vilnius: Odilė, 2018;
Merkys, Vytautas. Tautiniai santykiai Vilniaus vyskupijoje 1798–1918 m. Vilnius: Versus aureus, 2006;
Smetona, Antanas. Raštai IV: Lietuvių santykiai su lenkais. Kaunas: Spindulys, 1931;
Šalkauskis, Stasys. Lietuvių tauta ir jos ugdymas. Kaunas: Sakalas, 1933.
Dr. Vytautas RUBAVIČIUS, Vilnius
Šaltinis – http://www.voruta.lt/tauta-ir-valstybe/.