(archyvas 207)
sodo gale gitaros verkė stygos
jas lietė pirštai regimo balti
ir gėriau aš dainavimą žmogaus nelygų
tarytumei šaltinį paryty
bet jos
metalo ilgesys
šokdino balsą
ir dainininko viršijo silpnas jėgas
liūdėjo stygos
glaudėsi prie valso
turėjo tą akimirką įvyks kažkas!!
nemačiau mergaitės
nė šešelio
tik vasara beprotiškai karšta
šiaurės dangaus skliaute perkūnas
šėlo
šėlo
o žaibas rašė mirtį kai kada
audros norėjosi!
kad vėju pasiverstu!
nudėtų skausmą sode baltume
jausmingai tyrinėjau žvilgsnį karštą
nemylimo jaunuolio grojime
Jonas POČEPAVIČIUS, „LIETUVOS ŽINIOS“, 1993 09 03