Anuomet mes kreipdavomės vienas į kitą: Gerbiamosios ir Gerbiamieji.
Leiskite ir šiandien taip kreiptis į visus. Į visos Lietuvos sąjūdininkus sąjūdiečius.
Šį savo pasisakymą skiriu Romualdui Ozolui, pirmajam Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio ideologui, kurio nėra dabar tarp mūsų, bet kuris stebi mus kiekvieno jį atsimenančio akimis.
Likimas man lėmė lemtingų įvykių išvakarėse viešai kalbėti apie „Politinę kultūrą ir Lietuvą”.
Kokia ji dabar — „Politinė kultūra ir Lietuva 30 metų praėjus“?
Anuomet į ateitį mus stūmė trys jėgos — lietuviška savimonė, sveikas protas,
suvereniteto drąsa.
Sėkmė atlėkė kaip ant žirgų, nes dėl šių jėgų nereikėjo nei tartis, nei ginčytis — jos pabudo kaip sąžinė. Net paklydusieji labai greitai tą sąžinės balsą išgirdo. Mūsų būrys buvo labai gausus. Ir pergalė atėjo be didelių aukų.Po 30 metų jau galime pasakyti:
Laisvės siekis — tai viena, laisvės kaina – kita, o laisvės turinys –tai trečia.
Ar tos trys jėgos — lietuviška savimonė, sveikas protas, suvereniteto drąsatebeveikia?
Žmonių bendruomenėje istorinės jėgos veikia tik tada, kai jų trokšta žmonės.
Nūnai padėtis tokia — turinys toks: mus ištikęs šokas — TĖVYNĖS TUŠTĖJIMO METAS.
Net šią valandą, mums čia kalbant, Lietuva tebetuštėja.
Ji ištuštėjusi kaip po maro, po baisų negandų ir nelaimių.
Nors kokia čia nelaimė? — juk laisvė!
Ir vis dėlto.
Galime kaip politikai suokti apie Lietuvos sėkmę, apie laiminčią Lietuvą, o faktas lieka faktu — stovime ant lietuvių genties ir kilminių Lietuvos piliečių išnykimo slenksčio.
Mūsų laukia senosios Prūsijos likimas.
Sąjūdžio metais buvusi daugiau nei trijų su pusę milijono tauta ryt poryt nebesuskaičiuos nė dviejų milijonų. O toliau bus dar prasčiau, nes kritinė riba bus peržengta. Tai reikš, kad gyvybinės jėgos nebegalės atsistatyti, tautinės tradicijos ir mūsų kalba dar sparčiau nyks.
Ar šviesiausi Lietuvos protai tai mato? Mato, bet jie neužima kertinių valstybės tarnautojų pozicijų. Jas užėmę visai kiti žmonės.
Pavyzdžiui, Lietuvos mokslo tarybos narė, Lietuvių kalbos instituto (!) mokslininkė ką tik pasisiūlė keisti konstitucinę nuostatą ir atsisakyti LIETUVIŲ KALBOS KAIP VALSTYBINĖS. Esą ji trukdo pažangai. Pirmosios mūsų Sąjūdžio pergalės — kone didžiausios Justino Marcinkevičiaus pergalės, pasitiktos šioje tribūnoje — naujiesiems laisvės globalistams nebereikia. Jie sako: NEREIKIA IR LIETUVAI. Todėl netrukus bus sunaikintas akademinis Lietuvių kalbos institutas. O šalia to ir Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Magnatai privatizatoriai gaus naujų plotų. Juk jiems pagaliau reikia puikių Vileišių rūmų, lietuvių kultūros širdies.
Ir apskritai, Mokslo Taryba, suformuota pseudoliberalistiniu įstatymu dar ministro Steponavičiaus laikais, humanitarinius mokslus, Lietuvos esmę, iš esmės laiko nereikalinga atgyvena.
Kitas pavyzdys. Buvęs mūsų pasididžiavimo ir šviesos židinys — VILNIAUS UNIVERSITETAS. Jo rektorius Artūras Žukauskas. Šio profesoriaus nihilizmas lietuvių kalbos atžvilgiu pasiekęs viršūnių. Pasaulio baltistai nesupranta, kaip laisvoje Lietuvoje buvo galima panaikinti BALTISTIKOS CENTRĄ išsaugotą net komunizmo laikais. Galima. Galima panaikinti ir A.J. Greimo centrą. Panaikinti metais, kuriuos Seimas paskelbė A.J. Greimo metais. Šis rektorius visomis administracinėmis išgalėmis guja lietuvių kalbą iš UNIVERSITETO, nes jo protu, lietuvių kalba, kurios pagrindu galima kurti semantinę Europos kalbų formulę, nesuderinama su žmonijos protu ir pažanga. Su ja galima elgtis kaip elgėsi Rusijos satrapai-muravjovai.
Su gražiausia, sanskrito kalba, seniausia Europoje! Naudingiausia ir ateities mokslui.
Palaukime: juk mums sako, kad kažkas panašaus vyksta ir greta, ir visur!
Ne. Nevyksta. Latvijoje ir Lenkijoje tikrai nevyksta. O ir ne visur Europoje.
Tada mums dar sako: juk vyksta Globalizacija!
Ne. Pati didžiausia globalizacija jau seniai įvykusi — tai krikščionybė, didesnės nebus
Tuo tarpu nūdienė globalizacija — tai tik plastinė veido, sielos operacija ir kūno transvesticija, operacija, naikinanti pasaulio prigimtį — Dievo planą žemėje.
Tik-ros tautos ir tik–ri žmonės negali gyventi be veido ir be tėvynės.
Pasiduodantis globalizacijai žmogus — tai labai silpnas žmogus, silpninantis ir savo tautą. Kiek jis besidžiaugtų savo socialiniais „pasauliniais tinklais“, jis viso labo — tik tų tinklų dulkė.
Taigi, iš politinės kultūros, valdžiusios mus prieš tris dešimtmečius, mažai kas likę.
Ir reikia atsikvošėti. Jeigu norime atsikvošėti.
Pirma, dabartinėje Europoje tik 5-7 nuošimčiai senųjų jos valstybių piliečių gyvena ne savo tėvynėse. Mūsų gi jau trečdalis nebe Tėvynėje. Ir tas trečdalis — pati produktyviausia, gimdyti galinti tauta.
Antra, GLOBALIOS LIETUVOS idėja ir praktika, įgyvendinama ir šio Seimo — tikras nacionalinis nusikaltimas. Užuot įgyvendinus programą, kad LIETUVA YRA ČIA, daroma visa, kad LIETUVOS ČIA NEBEBŪTŲ.
Reikia prarasti savisaugos, sveiko proto likučius ir net savigarbą, kad galėtum galvoti, jog dvigubos ar net trigubos pilietybės projektais galima gyventi kažkokioje GLOBALIOJE LIETUVOJE. Tarnaujant toms valstybėms, kurios daugiau užmoka.
Sukurti žmogų be tėvynės? — galime. Sukurti žmogų su dviguba, triguba sąžine? Galima.
Bet tai nebebus žmogus. Tai bus „VISŲ IR NIEKIENO ŽMOGUS“. Perėjūnas internacionalistas, apie kurį svajojo „Komunistų manifesto” autoriai.
Belieka pakartoti:
LIETUVA YRA ČIA.
Mūsų Konstitucijos preambulė sako:
„LIETUVIŲ TAUTA, prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę… įkūnydama prigimtinę žmogaus ir Tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje…“
Savo tėvų ir protėvių žemėje.
Toji žemė savaime, kaip gamtos dovana neišliks. Toji žemė — lietuvių tautos, kilminių Lietuvos piliečių gyvenimo vaisius.
Štai ir paklauskime: kodėl mūsų KONSTITUCINIS TEISMAS nepaskelbė, kad „globalios Lietuvos” idėja pamina net Lietuvos Konstitucijos preambolę?
Atsakymas paprastas: Konstitucinio teismo šalyje nebereikia, kai sukuriama Konstitucinės sąžinės nebeturinti visuomenė.
Apsigauna visi. Visi mes pralaimėsime. Jei Lietuvos pasaulyje neliks, o sparčiai einama būtent šiuo keliu, globali Lietuva išnyks tą pačią dieną.
Nes LIETUVA YRA VIENINTELĖ MŪSŲ ŽEMĖ – GAMTA – TAUTA IR VALSTYBĖ.
Mes gi, likę be konstitucinės sąžinės, šito pasakyti jau nebegalime.
Dar viena tema: Virtuali erdvė
Į ją persikėlusi didelė jaunosios kartos dalis.
Joje rašome be lietuviškų raidžių, kalbama anglėjančia kalba. Todėl ar reikia stebėtis, kad šiuo metu populiariausios partijos lyderis siūlo EUROPINĮ, NEBE LIETUVIŠKĄ ŠVIETIMĄ.
Meilė Lukšienė, atviros pasauliui tautinės mokyklos kūrėja, mato mus iš dangaus ir verkia.
O dabartiniai jaunuoliai-politikai ir pseudoliberalai toliau žaidžia smėlio dėžėje.
Ir stumia iš gyvenimo seniausią, gražiausią Europos kalbą. Skurdindami pačią Europą. Stumia iš aukštųjų mokyklų, vadinasi, netrukus stums ir iš vidurinių.
Net Kremlius šitos sėkmės pavydėtų.
Ir paskutinis reikalas, kurį noriu paliesti.
Laisvės aušros metais Lietuvos Televizija buvo mūsų pagalbininkė. Už tai jai esame ir būsime dėkingi. Tačiau ideologiniai įgūdžiai išliko. Greitai persivertusių režisierių sluoksniuose gimė tokia frazė: „Greitai nebebus svarbu, koks buvo Sąjūdis, svarbiausia, kokį mes jį parodysime… Ir iš kelių lyderių mes linkę palikti tik vieną“.
Prieš geras tris savaites LRT parodytas pavyzdinis šios ideologijos filmas, sukurtas režisieriaus Vidmanto Puplauskio. Tai tobulas „pergalingos” propagandos kūrinys, kuriame labai sudėtingas vadavimasis iš imperijos parodytas kaip stebuklinė dešiniosios ideologijos pergalė. Tokių filmų per tris dešimtmečius prikurta daug. Šį pasirinkau kaip tobulą istorinės deformacijos pavyzdį.
Filmas išbraukė iš istorijos pirmąjį Sąjūdžio ideologą Romualdą Ozolą. Steigiamojo suvažiavimo jis buvo išrinktas pirmuoju tarp lygių, pirmuoju iš mūsų, lyderių. Jis, ne o kas kitas. Bet jam neleidžiama pasakyti nė žodžio, jo figūra tik sušmėžuoja masinėse scenose. Tuo tarpu dosniai kalba trečiaeilės figūros, persivertėliai.
Romualdas Ozolas visomis savo išgalėmis priešinosi GLOBALIAI LIETUVAI. Už tą priešinimąsi jis buvo ne tik ujamas, bet ir teisiamas.
Ar galima pagalvoti: teisiamas Lietuvoje, kurią jis pats kūrė!
Galima.
GLOBALIOJE LIETUVOJE viskas galima — juk dviguba, triguba sąžinė.
Gerokai iki Sąjūdžio,1982 metais genialusis Algimantas Baltakis sugiedojo:
Lietuva pasauliui girias:
Kokios senos mano girios,
Kaip nutįsta gyvos gijos
Iš praamžių į mane!
Paukščiai tiesiai iš Sanskrito
Prie panemunių suskrido,
Čiulba ulba nuo pat ryto
Ant archajiškų šakų.
Aš čia stoviu ir kalbu nes geidžiu, kad GLOBALI LIETUVA nelaimėtų.
Kad mūsų Motina-Tėvynė-LIETUVA neprarastų sanskrito paukščių, o mūsų girios nebūtų iškirstos.
Tepadeda mums visos žemiškos ir dangiškos jėgos.
Arvydo Juozaičio kalbos vaizdo įrašas:
Šaltinis – www.alkas.lt
