Tuštuma. Dvi baltų tautos iš vienos šaknies, vieno kamieno, tačiau kokie skirtingi keliai! Dvi valstybės, nebendraujančios kaip dera bendrauti gentainiams, dvi viena kitos beveik nematančios ekonomikos ir viena kitą užmirštančios užsienio politikos.
Norėčiau klysti, ir jeigu kas įrodytų, kad klystu – nuolankiai sutikčiau. Deja, neklystu.
Kasmet Latvijos Saeimoje rengiamuose užsienio politikos debatuose, o greta to – ir jų nustatomose gairėse Latvija nemato Lietuvos. Dažniausiai atsiperkama keliomis bendromis frazėmis ir teiginiais apie vienybę. O Lietuvos Seime? Apskritai jokių debatų nėra. Lietuva „apsikuičia“ visai be Latvijos.
Absurdas prie absurdo ir tame absurde – skylė.
Egzistencinis klausimas: ar mes galime pajudėti iš mirties taško? Nes mums mėgins sakyti: apie kokią latvių ir lietuvių vienybę jūs kalbate? Vienybė su tuštuma?
Tą vienybę, kuri būtina geopolitikai, nes mūsų tyko egzistencinė, politinė, kultūrinė ir galiausiai išnykimo duobė.
Mes, lietuviai, savo galimą ir būtiną istorinį partnerį palikome kaip kitados prūsus.
O Latvija? Latvija gal ir norėtų kalbėtis, bet juk Lietuva tebestovi atsukusi nugarą.
Taip, yra Baltijos asamblėja. Tačiau ji tik labai formaliai tęsia kitados būtą trijų, tuomet dar tik atgimstančių tautų bendrumo emociją. Latvijai su Lietuva tokio artumo seniai nepakanka. Tuo labiau, kad ir Latvija su Estija bendradarbiauja gyviau, kalbasi konkrečiau.
Pasekmės. Naujiena: Latvijos URM vadovas Edgaras Rinkevičius pranešė apie artimiausiu metu numatytą Baltarusijos prezidento Aliaksandro Lukašenkos vizitą į Latviją. Drauge su Latvijos prezidentu jis tikriausiai perkirps juostelę, atidarys bendrą su Latvija logistikos centrą Kraslavos rajone ir taip užsitikrins alternatyvų Baltarusijos krovinių pervežimą į Rygos uostą apeinant iki šiol buvusį pagrindinį kelią į Klaipėdos uostą. Savo ruožtu, Latvija ruošia sau placdarmą ekonomikos eksportui į Rytus. Jau dabar Baltarusija naudojasi situacija ir mėgina pasinaudoti galimybėmis, kurios kyla dėl Latvijos ir Lietuvos nesikalbėjimo. Tai bus naudojama ir spaudžiant Lietuvą dėl jos griežto nusistatymo blokuoti Astravo AE eksploataciją.
Nesugebėję palaikyti draugiško ar bent jau aktyvaus dialogo su rytinės kaimyninės šalies vadovu, mes neišvengėme Astravo AE statybų, nors jos aikštelė buvo pasirinkta, nepaisant Espoo konvencijos pažeidimų ir Lietuvos protestų.
Taip, mes net prisidėjome prie to, kad Astravo atominė elektrinė būtų statoma, atidėliodami Lietuvos ir kitų Baltijos šalių atsijungimą nuo elektros energijos tiekimo žiedo BRELL (Baltarusija-Rusija-Estija-Lietuva-Latvija). Tada, kai buvo projektuojamos visos trys atominės elektrinės (Astravo, Visagino ir Karaliaučiaus srities), juk tikėta ir net žinota, kad tas žiedas užtikrins naujų galingų jėgainių darbą… Rusijos energetinėje sistemoje. Nes tokio galingumo elektrinėms būtinas pirminis galios rezervas, kurį gali užtikrinti tik Šiaurės Rusijos hidroelektrinės. Astravo AE atveju – magistralė eina į Lietuvą. Jei Lietuva šios neprašytos elektros energijos nepriimtų, kur ji tekėtų? Į dangų? O gal vis dėlto nesamu tiltu į Latviją ar net kitu nesamu tiltu į Lenkiją?
Karavanas tik paspartina žingsnį, kai, žinia, kas įsiloja. Tad ko stebėtis, kad A. Lukašenka dabar vyksta į Rygą.
Štai kokia elementari mūsų, Lietuvos ir Latvijos, nebendradarbiavimo išdava. Jau nebe išvada. Šioje situacijoje Latvija, regis, neišvengiamai pasuks pragmatiniu tik savųjų interesų paisymo keliu. Bet juk summa summarum, geopolitiškai, strategiškai aišku: kas ilgalaikėje perspektyvoje žalinga Lietuvai, tas anksčiau ar vėliau bus žalinga ir Latvijai. O kas laimės iš
Nesant bendros strategijos santykiuose su rytų kaimynais, užsisuka ydingas abiejų Baltijos šalių vien tik „pragmatinių“ ir atskirų kiekvienai šaliai interesų ratas. Savigriovos ratas.
Esminis pasiūlymas. Neturėdami ir netgi nesuvokdami ilgalaikių bendrų Latvijos-Lietuvos interesų jau gerokai pagyvenome ir prisigyvenome bėdų. Net pasidarbavome jas kurdami. Pirmiausia, žinoma, pasidarbavo abiejų šalių politinis elitas. Ir vėl kartojasi Lietuvos elito dėsnis: mūsų elitas (šiais laikais net ir iš ubagų kilęs) labai greitai išduoda nacionalinius interesus.
O juk kalbama apie dviejų sesių bendrus nacionalinius interesus! Išlikimo interesą.
Tiesa, pavienių mėginimų paskatinti Lietuvos ir Latvijos strateginį bendradarbiavimą būta (kuriant bendrą informacinę, kultūros ir švietimo erdvę, derinant ekonominę, energetikos ir transporto politiką bei kita). Tačiau jokios politinės valios šiems palinkėjimams įgyvendinti taip ir neatsirado.
Todėl būtina sugrįžti prie Latvijos ir Lietuvos politinės sandraugos (konfederacijos) idėjos.
Ne, nesiūlau jokių viršnacionalinių institucijų. Nereikia nė papildomos biurokratijos. Kalba tik apie naują tvarką ir rėmus, kurie nebeleistų abiejų šalių pareigūnams tuščiai aušinti burnas apie esą gyvą latvių ir lietuvių bendrystę. Ne, mūsų bendrystė leisgyvė, jeigu nepasakius griežčiau.
Latvijos ir Lietuvos santykių radikalus pagyvinimas artimiausioje ateityje abiems nekainuotų jų biudžeto lėšų. Tarpparlamentinės bendravimo grupės yra, jos turi dirbti, o ne vegetuoti. Jos gautų papildomus rimtus dvišalio veikimo įgaliojimus ir šia kryptimi turėtų skatinti veikti vyriausybes, ministerijas, kitas veikiančias institucijas. Pagaliau juk 2011 metais yra paruošta ir abiejų šalių vyriausybių aprobuota bendradarbiavimo galimybių studija (Lietuvos ir Latvijos bendradarbiavimo perspektyvų studija/Ziņojums par Latvijas un Lietuvas sadarbības perspektīvām), – paruošta, aprobuota ir … padėta į abiejų vyriausybių stalčius.
Sandraugos tikslai. Kadaise romantine svajone apšaukta Latvijos ir Lietuvos konfederacija pagaliau turi virsti tikrove. Ji įgyvendintų tuos savaime suprantamus lietuvių ir latvių vienybės tikslus, apie kuriuos buvo daug svajota, daug kalbėta ir planuota.
Tai reikštų pirmiausiai: bendra informacinė, kultūros, švietimo ir mokslo erdvė. Tai bendroji gynybos ir saugumo erdvė, tai ir jungtinė ekonomikos, transporto, energetikos ir aplinkosaugos politika (esminiai visų jų momentai plačiau išdėstyti mūsų parengtuose bendros strategijos Latvijai ir Lietuvai metmenyse, el. nuoroda).
Siūlau atkreipti dėmesį į XXI amžiaus laimės ekonomikos principus, kurie siūlomi pritaikyti Sandraugos kuriamai ekonominei ir socialinei politikai. Taigi, tai būtų abiejų šalių „laimės sąjunga“: laimė̃s láimės Lietuva ir Latvija, arba nelaimės niekas.
Tautinių valstybių bendra atspirtis globalizmui ir geopolitiniams iššūkiams. Mūsų šalys pernelyg nuostabios, kad jas apleistų – o juk tai vyksta visais frontais – gyvybinės jėgos. Kiekviena sau Lietuva ir Latvija nebus laimingos. Niekada.
Vienybė – ne vien sentimentai. Lietuvos ir Latvijos vienybė nėra tiktai humanitarams geidautinas vieningas kultūrinis-informacinis laukas. Tai visapusiškas dviejų kaimyninių valstybių tandemas (konfederacija), užtikrinantis abiejų tautų egzistencinių siekių įgyvendinimą. Bendras 5 mln. gyventojų rinkos tandemas pritrauktų daugiau žinomų investitorių, suteiktų daugiau galimybių ekonomikai, žadintų prekių kainų mažėjimą, savos produkcijos (pvz., žemės ūkio, išmaniųjų prekių) eksportą. Bendroji erdvė itin sustiprintų turistų srautą.
Lietuvos ir Latvijos energetikos, transporto ir kita infrastruktūra taptų dvišaliu konsorciumu, bendra Sandraugos infrastruktūra, kuri būtų naudojama taip, kad abi šalys gautų maksimalią naudą.
Gerai koordinuota gynyba sustiprintų abiejų valstybių saugumą nuo galimų agresijų. Padidėtų abiejų valstybių politinis svoris tarptautinėje erdvėje, nes jos prabiltų vienu balsu. Kartu būtų lengviau atsilaikyti prieš globalizmo nešamą kultūrų nykimą ir mūsų bendrą menkinimą, o pagaliau – ir prieš savinaiką.
O kaipgi trečioji Baltijos sesė Estija? Lietuvos ir Latvijos tandemas tik pagyvintų santykius su Estija, sudarytų sąlygas pakelti visų trijų Baltijos šalių bendradarbiavimą į naują aukštesnį lygmenį. Bendroji informacinė erdvė plėstųsi ir į Estiją imantis papildomų pastangų, kad įveiktumėme didesnį kalbos barjerą. Žinoma, suprantant, kad Estija panašius tikslus puoselėja su sese Suomija.
Taigi, tai būtų Baltijos Tėvynių sąjunga. Drauge tai būtų ir pirminis, nepasiekiamai idealus „tėvynių sąjungos“ pavyzdys visai Europai. NE-EUROBIUROKRATINIS, NE-FEDERALISTINIS modelis. Valingųjų sąjungos Europoje šaltinis.
Politinės prielaidos Sandraugos iniciatyvai. Utopija? Žinoma, 30 metų tai buvo utopija.
Utopija, kol mes, latviai ir lietuviai, kalbėsimės tik prastėjančia rusų ir elementaria anglų kalba, kol nematysime vieni kitų TV laidų, kol nesimokysime mokyklose vieni kitų kalbos – taip, tol tai bus utopija. O realybe liks tik tai, kad Lietuvos smalsuoliai apie Latviją sužinos vien iš užsienio radijo stočių ar … iš Pirmojo Baltijos kanalo TV, įvairių „sputnikų“.
30 metų tai buvo utopija, todėl ir liko utopija. O jau seniai turėjo būti pralaužti ledai ir vieni pas kitus turėjome jaustis kaip vieno dviejų šeimų namo erdvėje. Sandraugos realybėje.
Jei tylėsime, Lietuvos nacionalinis transliuotojas dar 30 metų neįsteigs Rygoje televizijos korespondentinio punkto. Lietuvos radijo korespondentas Rygoje Arūnas Vaikutis liks malonia istorine išimtimi; Lietuvos URM bei Kultūros ministerija dar 30 metų nematys reikalo Rygos ambasadoje įkurti kultūros atašė etatą.
Ar atsiras politinė valia mūsų Sandraugai? Visa priklausys nuo sąmoningų lietuvių ir latvių palaikymo, o po to – ir nuo pabudusios Lietuvos derybų su pabudusia Latvija.
Skelbdamas šią naujos strategijos Latvijai ir Lietuvai jungtinę viltį, tikiuosi platesnių svarstymų, visuomenės atgarsių; žinoma, ir politinių oponentų dėmesio.
Kiek liko gyvenimo, tiek netylėsime. Palaipsniui išbrisime iš šio apsileidimo, jei neketiname drauge amžiams užgesti. Mūsų tautos – žymiai daugiau nei tik mūsų trumpi gyvenimai.
Prie straipsnio prisegamas Sandraugos modelio priedas – bendros strategijos Latvijai ir Lietuvai metmenys (13 psl., https://www.facebook.com/arvydas.juozaitis.56/posts/147445542810556 ), jeigu būtų pasirinktas mūsų siūlomas „kietasis“ dvišalių santykių modelis.
Latvijos ir Lietuvos sandrauga (trumpiau – Sandrauga) būtų steigiama pagal abiejų valstybių parlamentuose ratifikuojamą kompleksinę tarpvalstybinę sutartį.
Sutartis nustatytų pariteto pagrindais sudaromą Sandraugos institucinę bei teisinę sąrangą, panaudojant tam abiejose šalyse jau veikiančias institucijas. Tarpparlamentinei Latvijos ir Lietuvos grupei pagal Sutartį būtų suteikti specialūs įgaliojimai bei garbingas Latvijos ir Lietuvos Senato titulas. Senatas siūlytų teisės aktus, stiprinančius Sandraugą, arba stabdytų ir tobulintų tuos, kurie ją silpnina. Būtų nustatyti ir kiti tarpparlamentinės sąveikos būdai, nesikertantys su bendradarbiavimu Baltijos asamblėjoje.
Vykdomosios valdžios grandyje Sandraugos įgyvendinimui būtų sukurtas dvišalis Strateginis komitetas, turintis gana plačius įgaliojimus, o užsienio politikos koordinavimui – abiejų prezidentų globojamas dvišalis Sandraugos biuras. Būtų numatyti kiti glaudaus bendradarbiavimo steiginiai.
Arvydas Juozaitis
2018 07 31
Arvīds Jozaitis (Arvydas Juozaitis). Lietuva un Latvija. Svētīta sadraudzība
Tukšums. Divas baltu tautas no vienas saknes, viena celma, taču tik dažādi ceļi! Divas valstis, kuras nesadarbojas tā kā vajadzētu sadarboties ciltsmāsām, viena neredz teju otras ekonomiku un aizmirst viena otras ārpolitiku.
Vēlētos kļūdīties, ja kāds noradītu, ka kļūdos – pazemīgi piekristu. Diemžēl nekļūdos.
Katru gadu Latvijas Saeimā notiekošajās ārpolitikas debatēs, kā arī to noteiktajās vadlīnijās, Latvija neredz Lietuvu. Visbiežāk atrunājas ar dažām vispārinātām frāzēm un atzinumu par vienotību. Un Lietuvas Seimā? Vispār nav nekādu debašu. Lietuva “uzplaukst“ arī bez Latvijas.
Absurds pie absurda un šajā absurdā ir caurums.
Eksistenciāls jautājums: vai mēs varam pakustēties no nāves punkta? Ja mums mēģinās teikt: par kādu vienotību jūs runājat? Vienotību ar tukšumu?
Šī vienotība, kura nepieciešama ģeopolitikai, ir mūsu lēna eksistences, politikas, kultūras un, visbeidzot, izzušanas bedre.
Mēs, lietuvieši, savu iespējamo un nepieciešamo vēsturisko partneri atstājam kā svešus prūšus.
Bet Latvija? Latvija varbūt arī vēlētos uzsākt sarunas, bet Lietuva stāv uzgriezusi muguru.
Jā, ir Baltijas Asambleja. Taču tā tikai ļoti formāli turpina sekot līdzi triju, vēl atdzimstošu tautu, kopības emocijām. Latvijai ar Lietuvai ar tādu tuvumu sen nepietiek. Jo vairāk, Latvija ar Igauniju komunicē dzīvāk, to saku konkrēti.
Sekas. Jaunums: Latvijas ārlietu ministrs Edgars Rinkevičs paziņoja par tuvākajā laikā plānotu Baltkrievijas prezidenta Aleksandra Lukašenko vizīti Latvijā. Viņš, visticamāk, draudzīgi ar Latvijas prezidentu pārgriezīs lentu, atverot ar Latviju kopīgu loģistikas centru Krāslavas rajonā, tādējādi apstiprinot Baltkrievijas kravu pārvadājumus ar Rīgas ostu, apejot līdz šim bijušo pamatceļu uz Klaipēdas ostu.
Savukārt, Latvija gatavo sev placdarmu ekonomikas eksportam uz Austrumiem. Jau tagad Baltkrievija izmanto situāciju un mēģina izmantot iespējas, kuras rodas Latvijai un Lietuvai nesarunājoties. Tas tiks izmantots arī spiedienam uz Lietuvu tās stingras nostājas dēļ bloķēt Ostrovas AES ekspluatāciju.
Nespējot uzturēt draudzīgu vai vismaz aktīvu dialogu ar austrumu kaimiņvalsts līderi, mēs neizbēgsim no Ostrovas AES būvniecības, jo jau būvniecības vieta bija izvēlēta, neievērojot Espoo konvencijas pārkāpumu un Lietuvas protestus.
Jā, mēs pat pievienojāmies pie tā, ka Ostrovā atomelektrostacija būtu būvējama, atliekot Lietuvas un citu Baltijas valstu atvienošanos no elektroapgādes gredzena BKILL (Baltkrievija-Krievija-Igaunija-Lietuva-Latvija). Tad, kad tika projektētas visas trīs atomelektrostacijas (Ostrova, Visagina un Karalauču apgabals), taču tika cerēts un pat zināts, ka šis gredzens nodrošinās jaunu jaudīgu spēkstaciju darbu… Krievijas enerģētikas sistēmā. Šādām spēkstacijām nepieciešama sākotnēja jaudas rezerve, kuru var nodrošināt tikai Ziemeļkrievijas hidroelektrostacijas. Ostrovas AES gadījumā – maģistrāle virzās Lietuvas virzienā. Ja Lietuva šo nelūgto enerģiju nepieņems, kurp gan tā virzītos? Debesīs? Bet varbūt tas viss tādēļ, ka nav pieejams tilts uz Latviju, tāpat arī uz Poliju?
Karavāna tikai paātrina soli, kas zina, kad riešana pieņemsies spēkā. Tad, kas tur ko brīnīties, ka A. Lukašenko drīzumā atbrauks uz Rīgu. Tas ir elementārs, Lietuvas un Latvijas, nesadarbošanās rezultāts. Pat nav secinājumu. Šajā situācijā Latvija, šķiet, neizbēgami dosies pa pragmātisku tikai savu interešu ceļu. Bet summa summarum, ģeopolitiski, stratēģiski ir skaidrs: kas ilgtermiņā ir kaitīgs Lietuvai, tas agrāk vai vēlāk būs kaitīgs arī Latvijai.
Tā kā trūkst kopējas stratēģijas attiecībās ar austrumu kaimiņiem, iegriežas kļūdains abu Baltijas valstu “pragmatisku” un katrai valstij atšķirīgu interešu rats. Pašiznīcības rats.
Būtisks ierosinājums. Mums nav un pat nav saprotamas Latvijas-Lietuvas intereses ilgtermiņā. Pat nestrādājam, lai tās radītu. Pirmkārt, protams, darbojusies ir abu valstu politiskā elite. Un atkal atkārtojas Lietuvas elites likums: mūsu elite (tagad, kad no ubagiem cēlušies) ļoti ātri nodod nacionālās intereses.
Runājam taču par divu māsu kopīgām nacionālajām interesēm. Izdzīvošanas interesēm.
Ir bijuši atsevišķi mēģinājumi veicināt Lietuvas un Latvijas stratēģisku sadarbību (izveidojot kopēju informācijas, kultūras un izglītības telpu, kombinējot ekonomiku, enerģētiku un transporta politiku u.c.). Taču nekāda politiskā griba šos centienus iedzīvināt tā arī neatradās.
Tādēļ būtiski ir atgriezties pie Latvijas un Lietuvas politiskās sadraudzības (konfederācijas) idejas.
Nē, nesolu nekādas virsnacionālas institūcijas. Nav nepieciešama papildus birokrātija. Runa ir tikai par jaunu kārtību un rāmjiem, kuri neatļautu abu valstu ierēdņiem tukši dzisināt mutes par it kā dzīviem latviešu un lietuviešu Latvijas un Lietuvas attiecību radikāla iedzīvināšana tuvākajā nākotnē abām valstīm neko neizmaksātu no to budžeta līdzekļiem. Starpparlamentāras sadarbības grupas jau ir, tām ir jāstrādā, nevis jāveģetē. Tās saņemtu nopietnas papildus divpusējas pilnvaras, kurām vajadzētu mudināt darboties valdības, ministrijas un citas aktīvās institūcijas. Galu galā, 2011. gadā tika sagatavots abu valstu valdību aprobēts sadarbības iespēju pētījums (Lietuvas un Latvijas sadarbības pētījums / Ziņojums par Latvijas un Lietuvas perspektīvām), – sagatavots, aprobēts un nolikts uz abu valdību galdiem.
Sadraudzības mērķis. Reiz romantiskam sapnim, sauktam – Latvijas un Lietuvas konfederācija – beidzot vajadzētu pārvērsties īstenībā. Tā iedzīvinātu tos pašsaprotamos lietuviešu un latviešu mērķus, par kuriem tika daudz sapņots, daudz runāts un plānots.
Tas nozīmētu, pirmkārt: kopēju informācijas, kultūras, izglītības un zinātnes telpu. Tā ir kopēja aizsardzības un drošības telpa, kā arī kopēja ekonomikas, transporta, enerģētikas un vides politika (būtiski to aspekti plašāk izklāstīti mūsu sagatavotajā kopīgas stratēģijas Latvijai un Lietuvai uzmetumā, el. norāde).
Ierosinu pievērst uzmanību XXI gadsimta laimes ekonomikas principiem, kuri ierosināti pielāgot Sadraudzības veidotai ekonomiskajai un sociālajai politikai. Tātad tā būtu abu valstu “laimes savienība”. Laimi laimēs Lietuva un Latvija vai arī nelaimēs nekas.
Nacionālu valstu kopīgs atbalsts globālismam un ģeopolitiskiem izaicinājumiem. Mūsu valstis ir pārāk brīnišķīgas, lai tās pamestu – bet tas taču tā notiek visās frontēs – dzīvības spēku. Katra sev Lietuva un Latvija nebūs laimīgas. Nekad.
Vienotība – ne vien sentiments. Lietuvas un Latvijas vienotība nav tikai humānistu kārotais vienīgais kūltūrinformācijas lauks. Tas ir vispusējs divu kaimiņvalstu tandēms (konfederācija), nodrošinot abu tautu eksistenciālo centienu īstenošanu.
Kopā 5 milj. iedzīvotāju tirgus tandēms piesaistītu vairāk pamanāmu investoru, nodrošinātu lielākas iespējas ekonomikai, mudinātu preču cenu samazināšanos, savu preču (piem., lauksaimniecības un automatizēto preču) eksportu. Vienota telpa ievērojami uzlabotu tūristu plūsmu.
Lietuvas un Latvijas enerģētikas, transporta un cita infrastruktūra kļūtu par abu valstu konsorciju, kopīga Sadraudzības infrastruktūra, kura tiktu izmantota tā, lai abas valstis gūtu maksimālo labumu.
Labi koordinēta aizsardzība stiprinātu abu valstu drošību no iespējamās agresijas. Palielinātos abu valstu politiskā nozīme starptautiskajā telpā, jo tās ierunātos vienā balsī. Kopā būtu vieglāk turēties pretī globālismam, kas nes kultūras iznīcību, mūsu kopīgā nicināšanu, visbeidzot arī pašiznīcību.
Bet kā tad trešā Baltijas māsa Igaunija. Lietuvas un Latvijas tandēms tikai atdzīvinātu attiecības ar Igauniju, radītu apstākļus pacelt visu trīs Baltijas valstu sadarbību jaunā, augstākā līmenī. Vienota informācijas telpa paplašināta arī uz Igauniju, pieliekot papildus pūles, pieveiktu lielu valodas barjeru. Zināms, saprotot, ka Igaunija līdzīgus mērķus lolo ar māsu Somiju.
Tātad, Baltijas Tēvzemju savienība. Tas būtu primārs, nesasniedzama ideāla “tēvzemes savienības” piemērs visai Eiropai. NE-EIROBIROKRĀTISKS, NE-FEDERĀLISTISKS modelis. Stipras savienības avots Eiropā.
Politiskie priekšnoteikumi Sadraudzības iniciatīvai. Utopija? Zināms, 30 gadus tā bija utopija.
Utopija, kamēr mēs, latvieši un lietuvieši, sarunāsimies tikai ar pasliktinošos krievu un elementāras angļu valodas palīdzību, kamēr neskatīsimies vieni otra TV pārraides, kamēr nemācīsimies savās skolās vieni otra valodu – jā, utopija. Bet patiesība paliks tikai tāda, ka Lietuvas zinātkārie cilvēki par Latviju uzzinās tikai no ārzemju radio stacijām vai… no Pirmā Baltijas kanāla TV, dažādiem “sputņikiem”.
30 gadus tā bija utopija, tādēļ arī palika utopija. Bet jau sen vajadzēja būt salauztam ledum un vieni pie otra varējām justies kā viens vesels divģimeņu mājā. Sadraudzības realitātē.
Ja klusēsim, Lietuvas nacionālais translētājs vēl 30 gadus neizveidos Rīgā televīzijas korespondences punktu. Lietuvas radio korespondents Rīgā Arūnas Vaikutis paliks kā patīkams vēstures izņēmums; Lietuvas Ārlietu ministrija, kā arī Kultūras ministrija vēl 30 gadus nesaskatīs vajadzību Rīgā esošajā vēstniecībā izveidot kultūras atašeja pozīciju.
Vai būs politiska griba mūsu Sadraudzībai? Viss atkarīgs no apzinīgiem lietuviešiem un latviešiem, bet pēc tam – arī no atmodušās Lietuvas sarunām ar pamodušos Latviju.
Izsludinot šo jaunas stratēģijas Latvijai un Lietuvai vienoto cerību, sagaidu plašākas pārdomas, sabiedrības aizdomāšanos; saprotams, arī politisko oponentu uzmanību.
Cik vēl atlicis dzīvot, tik neklusēsim. Pakāpeniski izbridīsim no šī jucekļa, ja neplānojam kopīgi uz visiem laikiem izdzist. Mūsu tautas – nozīmē daudz vairāk ne tikai mūsu īso dzīvi.
Pie raksta pievienojams Sadraudzības modeļa pielikums – uzmetums par kopīgu stratēģiju Latvijai un Lietuvai (13 lpp., https://www.facebook.com/arvydas.juozaitis.56/posts/147445542810556 ), ja izvēlēts mūsu piedāvātais stabilu divpusējo attiecību modelis.
Latvijas un Lietuvas sadraudzība (turpmāk – Sadraudzība) tiktu izveidota saskaņā ar kompleksu starpvalstu līgumu, kurš ratificējams abu valstu parlamentos.
Līgums, kas noslēgts uz paritātes principa, noteiktu Sadraudzības institucionālo un tiesisko struktūru, izmantojot pastāvošās iestādes abās valstīs. Latvijas un Lietuvas starpparlamentu sadarbības grupai, saskaņā ar līgumu, tiktu piešķirtas īpašas pilnvaras un cienījams Latvijas un Lietuvas Senāta tituls. Senāts piedāvātu tiesību aktus, kas stiprinātu Sadraudzību, vai apturētu un pilnveidotu tos, kas to vājina. Tiktu identificētas arī citas starpparlamentārās mijiedarbības metodes, kas neietekmētu sadarbību Baltijas Asamblejā.
Būtu jāizveido divpusēja Stratēģiskā komiteja ar relatīvi plašu pilnvarojumu, lai īstenotu Sadraudzību izpildvaras līmenī. Un ārpolitikas koordinēšanai – abu prezidentu aizgādībā esošs – divpusējs Sadraudzības birojs. Kā arī būtu iespējami citi ciešas sadarbības pasākumi.
Arvīds JOZAITIS (Arvydas JUOZAITIS)
