1940–1941 m. kintant politinei ir socialinei situacijai Lietuvoje daug kas pasikeitė. Šis laikotarpis svarbus Lietuvos žmonėms ir tautos istorijai. Peržvelgę to laikotarpio dokumentus randame įdomių detalių apie transporto kaitą Vilniuje.
Susisiekimo problema Vilniuje visais laikais buvo aktuali. Mieste daugėjant gyventojų ir miestui plečiantis iškilo klausimas, kaip pasiekti vieną ar kitą miesto dalį. Todėl šalia arkliais traukiamų vežimų atsiranda kita transporto priemonė – autobusai. O norint organizuoti viešąjį transportą reikėjo atitinkamų įstatymų, kelių tinklo. Todėl sutvarkius kelių infrastruktūrą Vilniaus mieste daugėjo gyventojus vežančių transporto priemonių.
Lenkijos okupacijos metu, nuo 1932-ųjų, iš tuometinės savivaldybės Vilniaus mieste autobusais pervežti keleivius leidimą buvo gavusi šveicarų firma „Tommak“. Bendrovė naudojo mažos talpos autobusų firmos „Sauer“ autobusus. Tačiau bendrovei gautas leidimas pasibaigė 1939 metų gruodžio 31 d. Nuo tada Vilniaus miesto savivaldybė pati pradėjo organizuoti susisiekimą.
Viešojo transporto veiklos pradžia Vilniuje sietina su 1940 m. sausio 1 d. įsteigta Autobusų susisiekimo įmone. Įmonei organizuoti ir jai vadovauti buvo pakviestas Kauno miesto savivaldybės specialistas M. Daugirdas. Jam teko atlikti sunkius įmonės organizavimo darbus: buvo surinktas tarnybos personalas, surastos patalpos, nustatytas transporto judėjimo tvarkaraštis ir bilietų kainos. Įmonei prižiūrėti savivaldybė skyrė atsargos pulkininką inžinierių J. Gražulį.
Dėl politinių ir finansinių sąlygų įmonė neturėjo pakankamai reikalingo transporto, kuris aptarnautų Vilniaus miestą, todėl teko pasinaudoti proga išsinuomoti atliekamų užmiestinių privačių asmenų autobusų, kurie dėl kuro gavimo suvaržymų nebuvo eksploatuojami. Taip įmonė pradėjo veikti su 20 išnuomotų ir 10 senų autobusų, įsigytų iš Kauno miesto savivaldybės, o kovo mėnesį turėjo būti nupirkti dar 7 dėvėti autobusai iš Pašto valdybos. Taigi 1940 metų pradžioje mieste kursavo „27 autobusai ir 10 laikomi remonte, atsargoje ir įvairiems atsitiktiniams važiavimams“.
Atsižvelgiant į transporto trūkumą buvo nuspręsta Vokietijoje nupirkti 25 naujus autobusus, kurie turėjo pradėti kursuoti 1940 m. liepos mėnesį. Tais pačiais metais buvo pastatytas garažas bei dirbtuvės, kuriuose remontuodavo autobusus. Taip pat buvo tikimasi, kad iki metų pabaigos bus atsisakyta nuomojamų autobusų. Norint geriau aptarnauti keleivius, Vilniaus mieste būtinai reikėjo turėti bent 60–65 autobusus. Situacija žymiai pagerėjo 1941 metų pradžioje. Įmonė tais metais jau turėjo „59 autobusus, iš jų Sauerio, Büsing Nag, Mersedes Benz, Volvo, GMC firmų bei lengvąją mašiną iš DKW firmos bei porą sunkvežimių iš Ševrolet firmos“.
Per pirmus 1940 metų mėnesius kelių ruožais buvo pervežta nuo 900 000 iki 1200 000 keleivių. Susisiekimo eksploatacija turėjo būti be nuostolių, o vėliau numatyta gauti didelį pelną.
Įdomumo dėlei reikėtų paminėti, kad pelningas buvo ne tik didelis keleivių srautas, bet ir reklama autobusuose. Pavyzdžiui, Vilniaus miesto lombardo skelbimas autobuse metams kainavo 100 litų.
Dokumentuose pažymėta, kad pirmieji keleiviniai autobusai Vilniaus mieste buvo suskirstyti į keturis ruožus: „I ruožas: Geležinkelio st.–Žvėrynas, tarifinės stotys: Etmonų g., Katedros aikštė, Vasario 16 g., Treniotos g., Lokių g.. II ruožas: Geležinkelio st.–Kareivinės, tarifinės stotys: Basanavičiaus g., Gedimino g, Krokuvos g., Kareivinės. III ruožas: Raseinių g.–Antakalnio g. (Tramvajų g.) (kai kur dokumentuose nurodoma, kad trečias ruožas buvo Rotušė–Antakalnio g.–Valakampiai–Kolonija, tarifinės stotys: Cerkvė, Pylimo g., Rotušė, Katedros aikštė, Šv. Petro ir Povilo bažn., Tramvajų g. IV ruožas: Rotušės aikštė–Geležinkelių ligoninė“. 1940 m. rugpjūtį autobusai jau važinėjo ir penktajame ruože: Rotušė–Zakreto miškas.
Bilietų kainos skyrėsi nuo važiavimo ruožų. Pavyzdžiui, vienam asmeniui bilieto kaina galėjo siekti nuo 15 iki 50 centų, priklausomai nuo pasirinkto ruožo. Persėdimas iš vieno autobuso į kitą kainavo nuo 30 centų. Asmuo, pirkdamas kitą bilietą, galėjo pravažiuoti tris tarpines stotis.
Buvo bilietų, skirtų važiuoti visam mėnesiui. Tačiau jie buvo parduodami tik darbininkams: „Pranešama visuomenės žiniai, kad Vilniaus miesto autobusais važiuojantiems darbininkams pagal veikiantį kainaraštį nustatyta duoti papigintus mėnesinius bilietus sekančia tvarka: papigintus mėnesiui bilietus gali gauti tik pramonės ar jiems prilygintų įmonių darbininkai uždirbantys ne daugiau kaip mėnesiui Lt. 300, savaitei Lt. 75 – arba dienai Lt. 12.50“ ( kalba netaisyta).
Keleivius prižiūrėjo ir bilietus tikrino kontrolieriai, kuriems buvo keliami aukšti reikalavimai. Jiems buvo išleisti nurodymai, kaip turi elgtis tarnybos metu. „Kontrolieriams tarnybos metu draudžiama pasitraukti iš savo rajono ilgiau kaip 15–20 min. Esant svarbiam reikalui ir norėdamas ilgesniam laikui pasitraukti tą gali padaryti, tik leidus vyr. kontrolieriui arba tam, kuris dirba pagal parėdymą. Be to primenu, kad tiek vyr. kontrolierių, tiek pačių kontrolierių pusės visur ir visuomet turi būti išlaikytas taktas tiek savitarpy, tiek su kitais tarnautojais (šoferiais ir konduktoriais). Visi privalo eiti kuo sąžiningiausiai pareigas, būti drausmingi ir susiklausą“ (kalba netaisyta).
Gerėjant susisiekimui atsirado kitų problemų. Viena iš jų – keleiviais perpildyti autobusai. Todėl keleiviams buvo nustatytos važiavimo taisyklės. Pavyzdžiui: „Į autobusą reikia įlipti pro užpakalines duris ir išlipti pro priekines duris. Turėti su savimi smulkių pinigų bilietui pirkti.“
Dažnai autobusai gesdavo, ir daug jų reikėjo remontuoti. Kad išvengtų tokių problemų, autobusų kontrolieriai ir vairuotojai turėjo sekti keleivių skaičių. „Išeinant iš firmų katalogų galima būtų leisti tokį keleivių skaičių: Mersedes Benz ir Büsing Nag autobusams 60 keleivių, tai sudaro 4.500 kg. Volvo autobusams pradedant 101 ir baigiant 111, galima leisti 45 keleivius, tai sudaro 3.375 kg.“.
Kita problema – padaugėjo keleivių, važiuojančių be bilieto, kitaip vadinamųjų „zuikių“. Tokie keleiviai pridarydavo įmonei didelių finansinių nuostolių. Dažniausiai „zuikiais“ važiuodavo mažamečiai vaikai, „kurie pastebėję perpildytus autobusus kabinėjasi juos nubraižydami ir autobusui važiuojant nustatytu greičiu, pastebėję konduktorių šoka iš autobuso ir tokiu atveju gali pasitaikyti nelaimingų atsitikimų“.
Aišku, tarp „zuikių“ būdavo ir suaugusių keleivių, kurie pasinaudodavo perpildytais autobusais ir ten vyravusia didele netvarka. Todėl buvo bandoma su tuo kovoti baudomis. „Kontrolieriai už sąmoningą važiavimą be bilieto tokį keleivį gali bausti 4 rublių bauda“.
Be mieste kursuojančių autobusų, savo veiklą toliau vykdė ir vežikai, kurie patirdavo finansinių nuostolių. Ne tik atsiradusi konkurencija, bet ir patiriamos avarijos pridarydavo miesto vežikams didelių bėdų. Vieną tokį incidentą patyrė vežikas Adomas Biedulskis. Jo skundas pasiekė Vilniaus miesto autobusų susisiekimo valdybą, kuriame rašoma, kad „kuomet važiojau Konarskio gatvėje, miesto susisiekimo autobusas, privažiavęs iš užpakalio, sutriuškino mano vežimą taip, kad pasiliko tiktai pirmieji ratai, užpakalinė vežimo dalis buvo sulaužyta ir sutriuškinta. Vežimo sutriuškinimas padarė man nuostolių mažiausiai 200 litų. …Dėl vežimo stokos pasilikau be savo kasdieninio uždarbio… Uždarbis su vežimu buvo vienintelis mano šeimos pragyvenimo šaltinis“ (kalba netaisyta).
1941 m. vasarą prasidėjus karui ir sovietams pasitraukus miesto autobusais, vilniečiai liko be svarbių transporto priemonių. Vilniaus miesto gyventojai vėl pradėjo naudotis vežikų paslaugomis. Pasibaigus karui, viešasis transportas turėjo kurtis iš naujo. O tai jau kita Vilniaus miesto transporto istorija.
Edita RIMKĖ, Vilniaus regioninio valstybės archyvo Dokumentų saugojimo ir apskaitos skyriaus vyriausioji specialistė, www.bernardinai.lt
Šaltinis – http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2018-10-20-viesasis-transportas-lietuvos-sostineje-1940-1941-m/172406