Apie tokios istorijos poreikį nepaliaujamai kalba A. Bumblauskas.
Neseniai (š. m. pavasarį) knygynuose pasirodė istorikų A. Bumblausko, A.Eidinto, A. Kulakausko ir M. Tamošaičio knyga keistu pavadinimu „Lietuvos istorija kiekvienam“. Ar tai – tik reklaminis triukas norint nuslėpti, kad ši knyga tėra 2012 m. ir 2013 m. leidinio klonas? Tiesa, gerokai papildytas. Tokiais atvejais įprasta knygos tituliniame lape pateikti atitinkamą nuorodą, o nekurti įvaizdžio apie tariamai naujo veikalo išleidimą.
Išnagrinėjus „Lietuvos istorija kiekvienam“ tekstus, kyla didelė abejonė dėl jos titulavimo Lietuvos istorija. Juk net jos sudarytojas prof. A. Eidintas pripažįsta, kad šiame leidinyje buvo „atsisakyta detalesnių skirsnių ekonominei, socialinei ir kultūrinei raidai aptarti, daugelio lentelių ir kitokių aprašų“ (p. 15). Tenka jį patikslinti, kad knygos 1–4 skyriuose iš vis nieko nerašoma apie Lietuvos ūkį. Be to, joje nėra ir Lietuvos kovų istorijos. Tad kur ta Lietuvos istorija?!
Sudarytojas gerai prajuokina tvirtinimu, kad knygos autoriai rėmėsi gausiais šaltiniais, dokumentais. Bent man nepavyko rasti tokių įrodymų.
Trečdalis knygos teksto priklauso A. Bumblausko plunksnai. Naujausi jo išsišokimai užgavo mano savigarbą, todėl detaliau jo pasakojimų nenagrinėsiu. Lietuvos 100-mečio proga žurnalistei duotame interviu (Lrytas, 2018 03 20) jis būdingiausiais lietuvio charakterio bruožais įvardijo talką ir pavydą (esą minėtus V. Landsbergio) bei pridūrė S. Parulskio žodžius: antisemitizmas, mizoginizmas (neapykanta moterims), ksenofobija. Dar niekas iki šiol taip bjauriai neapšmeižė mūsų, mūsų tautos. Anot A. Bumblausko, talka esanti kažkokio ekstremalaus bendruomeniškumo bruožas. Talkos neturėjo nieko bendra su ekstremalumu, jos buvo įprastos kertant ir kulant javus. Dirbant būriu palengvėdavo darbas, jis virsdavo savotiška švente. Ferdinando Kauzono žiniomis, šis istorikas, lankydamas Kanados lietuvius, dėstė, kad jam mūsų Dainų šventės kokčios (Respublika, 2018 08 11–17). Taip padėkojo tūkstančiams Dainų švenčių dalyvių, organizatoriams, mokytojams už didžiulį darbą. Kodėl šios šventės užsitraukė A. Bumblausko nemalonę? Nekitaip kaip todėl, kad Dainų šventės ugdo žmonių bendrystę, patriotizmą, skiepija kultūros pradus, dvasiškai pakylėja.
Jis užgavo visus istorijos vadovėlių autorius ir mokytojus, kaltindamas juos, kad moko tokios istorijos, kurios esą niekam nereikia, nemažą moksleivių dalį priverčia vemti. Nuolatos bubena, kad reikia uždrausti (!) mokiniams kalti datas, esą pakaktų išmokti apie 10 Lietuvos istorijos datų. Perša ir perša mintį datas keisti pasakojimais vaikams įdomiomis temomis: vaikų plakimą rykštėmis, „kraupynes“, išviečių istorija. Išviečių atsiradimo istoriją vadina intriguojančia tema, knygoje jai skyrė 7 eilutes teksto. Taigi atvirai kviečiama ugdant mokinius nusileisti iki žemiausio lygio. Uždraudus daugiau reikalauti faktų, atsivertų plačios erdvės jaunimo mulkinimui, manipuliacijoms.
Apie A. Bumblausko tekstų tonaciją rodo ir jo rašomų poskyrių pavadinimai, kaip antai: „Kas būtų buvę, jei būtų pralaimėtas Žalgirio mūšis?“, „Kodėl Vytautas neįkūrė universiteto ir nevertino Palangos?“, „Kuo Vilnius primena Jeruzalę?“ ir t.t. Šis ponas Nacionalinės ekspedicijos Vysla metu kategoriškai teigė, kad Žalgirio pergalė buvo reikalinga tik Vytautui, LDK. Rado reikalą pažymėti, kad 1709–1711 m. maras nusinešė daug Prūsijos lietuvninkų gyvybių, bet nutylėjo „Tvano“ padarinius LDK ūkiui, patirtus demografinius nuostolius, XVII a. viduryje vėl Švedijos ir Rusijos kariuomenių padarytą žalą. Knygoje net nerašoma, kad tuomet Lietuva buvo užpulta Rusijos, žiauriai naikinama, kad nuo karo, bado ir maro neteko beveik pusės gyventojų ir apie 45 proc. ūkių. Toks nutylėjimas atliepia sovietinės istoriografijos tradiciją.
Šiam istorikui viena svarbiausių Lietuvos istorijos datų ne nacionalinės pinigų sistemos atkūrimas (talonų, litų įvedimas), o jos panaikinimas arba euro įvedimas. Taip pat jam nesvarbios XVI a. įvykdyta pažangi Valakų reforma, blaivybės ir knygnešystės sąjūdžiai. Vietoje jų iškelia Napoleono veiklą 1806–1815 m., nors 1812 m. imperatorius parskuodė į Paryžių. Na, Sūduvos valstiečiams suteikė asmeninę laisvę. Lietuvos gyventojų atmintyje prancūzmetis paliko kaip vienas niūriausių laikmečių, Napoleono kariuomenė elgėsi kaip priešo žemėje. Padidino mokesčius ir prievoles, kareiviai maroderavo. Kiti istorikai (pvz., R. Kamantavičius su bendraautoriais) rašo, kad „krašto materialiniai ir demografiniai nuostoliai buvo dideli“. Prof. Bronius Dundulis yra nurodęs, kad nuostoliai (kilnojamojo turto ir gyvulių) buvo milžiniški – apie 40 mln. sidabro rublių (žr. jo knygą „Lietuva Napoleono agresijos metais“. V., 1981, p. 117).
Bumblausko pažiūros į Lietuvos istoriją koncentruotai išdėstytos lentelėje „Didysis Lietuvos istorijos naratyvas prieš mažuosius naratyvus, arba alternatyvos“ (p. 59–60). Esą lentelę galima pavadinti „patriotai prieš kosmopolitus“. Didyjį naratyvą dar „pakrikštija“ Smetonos laikų šmėkla ir tai laiko mandagiu pavadinimu. Pasak A. Bumblausko, Didįjį (Didžiuosius) naratyvus sukūrė J.Basanavičius, poetas Maironis ir A. Šapokos redaguotos „Lietuvos istorijos“ (1936 m.) autoriai. O kodėl „pradaigotas“ istorikas, lietuviškos istoriografijos pradininkas S. Daukantas, kurio darbais daugiausia rėmėsi Maironis, rašydamas knygą apie Lietuvos praeitį? Greičiausia S. Daukantas užsitraukė A. Bumblausko nepasitenkinimą už tai, kad aukštino ir garsino senovės Lietuvą, kuri priklausanti lietuviakalbiams, smerkė dvasininkų viešpatavimą. A. Bumblauskas dūsauja: „Panašu, kad visa lietuvių istoriografija tebėra priklausoma <…> nuo J. Basanavičiaus, Maironio, šapokinės „Lietuvos istorijos“ koncepcijų. „Originalu“ Maironį priskirti prie istorikų. Kaip negerai, kad neįsivyravo istorijos šoumenų koncepcijos! Anot V. Landsbergio, angažuojamasi į pagerintą, jau nebe „šapokinę“ istoriją (žr. V. Valiušaitis. Kalbėkime patys, girdėkime kitus. V., 2013, p. 379).
Užmeskime akį į A. Bumblausko sugalvotus Didžiuosius naratyvus ir jo siūlomas alternatyvas. Esą viena „Smetonos laikų šmėkla“ yra 1430 m. neįvykusios Vytauto karūnacijos priskyrimas prie Lietuvos istorijos kulminacijos. 1930 m. visuotinai buvo švenčiamas ne Vytauto karūnavimas, o jo mirties 500-tosios metinės, tai aiškiai pasakyta 1929 m. gruodžio 31 d., priimtame įstatyme „tūkstantis devyni šimtai trisdešimtieji metai skiriami Vytautui Didžiajam pagerbti“. O gerbti buvo už ką. Antai prof. E. Gudavičius teigia, kad Žalgirio mūšyje Vytauto pasverta ir apskaičiuota rizika, padariusi jį pasaulio istoriją nulėmusių kautynių nugalėtoju ir svarbiausiu asmeniu.“ Istorikas T.Baranauskas pagrįstai teigia: „Vytautas neabejotinai stovi Lietuvos valstybės galios viršūnėje, yra sėkmingiausiai valdęs ir daugiausiai pasiekęs Lietuvos valdovas visais laikais“. Prasimanymu „Lietuvos istorijos kulminacija – 1430 m. neįvykusį Vytauto karunacija“ sumenkinamas šis vadovas, įžeidžiami, užgaunami šapokinės istoriografijos kūrėjai, valdžios vyrai. Jis naudingas Lenkijos istoriografijai, neatleidžiančiai Vytautui už pastangas išsilaisvinti iš priklausomybės šiai valstybei. Minėtai koncepcijai kaip priešpriešą, alternatyvą A. Bumblauskas siūlo Lietuvos istorijos kulminacija laikyti Baltijos kelią, Kovo 11 Aktą, Sausio tryliktąją. Bet kai buvo kuriamas Didydis naratyvas, iki šių įvykių dar turėjo praeiti mažiausia 600 m. Derėtų lyginti chronologiškai palyginamus dalykus, įvykius. Nežinia iš kur A. Bumblauskas ištraukė tokį Didįjį naratyvą – pagyras 1920 m. liepos 12 d. Taikos sutarčiai su Sovietų Rusija ir antrojo P. Himanso projekto nutylėjimą. Ši sutartis vertinta už tai, kad Sovietų Rusija besąlygiškai pripažino Lietuvos nepriklausomybę su sostine Vilniumi, visiems laikams atsisakė teisių į Lietuvos teritoriją, patenkimo Lietuvos teritorinius reikalavimus, dėl to mūsų derybininkai atsisakė dalies ekonominių reikalavimų. Svarstant Steigiamajame Seime sutarties ratifikavimą, abejones dėl nuostatų ekonominiais klausimais pareiškė tik socialdemokratų partija, siūliusi ratifikavimą atidėti. Balsuojant susilaikė tik 4 Steigiamojo Seimo atstovai. Iš pradžių oficiozas „Lietuva“ rašė, kad Sovietų Rusija keičiasi, pripažįsta tarptautinių santykių normas. Bet jau 1920 m. liepos 20 d. tame laikraštyje išreikštas susirūpinimas, kad „kas kartą rusai pareiškia vis daugiau pretenzijų“. O kas būtų laukę Lietuvos prie Vilniaus artėjant RA nesudarius su Sovietų Rusija taikos sutarties? Galimai Lenkijos – Sovietų Rusijos Rygos sutartimi Lietuva būtų pripažinta Lenkijai. A. Bumblauskas ir kai kurie kiti istorikai priekaištauja 1920 m. liepos 12 d. sutarčiai dėl jos slapto papildymo, pareiškimo, kad Rusijos dalinių įžengimas į Lietuvos teritoriją (užimtą Lenkijos) per karą su Lenkija nebus laikomas sutarties pažeidimu. Istoriko Broniaus Makausko nuomone, nepasirašyti tokio pareiškimo, kai RA veržėsi link Vilniaus, būtų tolygu iš viso rizikingam sutarties nepasirašymui. Pasak jo, dėl to pareiškimo Lietuvos ir bolševikinės Rusijos santykiai netapo kariniu, politiniu bendradrabiavimu. Lenkų kareiviai sutrukdė lietuvių žygį į Vilnių, todėl į jį įsiveržė RA. Tačiau prof. A. Eidintas postringauja: „Tai (sutarties papildymas – V. T.) leido bolševikams 1920 m. liepos 14 d. okupuoti Vilnių ir per miestą permesti kariuomenę į lenkų frontą <…>“. Ach tie lietuviai!
Kam besvarstyti antrąjį P. Himanso projektą, kai tai tyrinėta ištyrinėta. O ką tai duos? Nebent norima, „prašmūgeliauti“ Lenkijos siekį Vilniaus kraštą paversti kantonu. A. Bumblauskas Lietuvos Respublikos (1918–1940 m.) politikų ištarmes, greičiau replikas laiko istorijos naratyvais. Tarsi jie kūrė istoriografijos koncepcijas. A. Voldemaras yra sakęs: „Geriau būti po rusais, o ne po lenkais“. Mykolo Šleževičiaus alternatyva buvusi tokia: „Berlynas ir Maskva Lietuvos nepasigailės“. Belieka gelbėtoja Lenkija. F. Kauzonas suskaičiavo, kad A. Bumblauskas buvo apdovanotas Lenkijos ordino „Už nuopelnus Lenkijos Respublikai“ Riterio, Karininko ir Komandoro kryžiais. Galimai ne už diktą stotą. A. Bumblauskas priekaištauja A. Smetonai, kad šis 1940 m. birželio 15 d. Vyriausybės posėdyje praleido pro ausis susisiekimo ministro Jono Masiliūno siūlymą priešintis protestais ir sudaryti egzilinę Vyriausybę“ (p. 52). Tačiau posėdžio dalyviai liudijo kitaip. Žemės ūkio ministras Juozas Audėnas rašė, kad J. Masiliūnas siūlė: „Reikia sovietams pasiūsti protestą dėl sutarčių laužymo ir visai Vyriausybei pasitraukti iš Lietuvos“. Panašiai J. Masiliūno pasisakymą užrašė ir Krašto apsaugos ministras Kazys Musteikis. Anot jo, J. Masiliūnas pasisakęs už tai, kad vyriausybė pasitrauktų, bet jėga nesipriešintų. Taigi tame posėdyje nebuvo kalbama apie egzilinės Vyriausybės sudarymą. Kurioje valstybėje ji būtų galėjusi veikti?! A. Smetona „pro ausis praleido“ tą faktą, kad jo pasiūlymą priešintis palaikė tik du ministrai ir Valstybės kontrolierius. Akivaizdžiai smerkiamas Prezidentas, bet ne ministrai kapituliantai. Kaip sovietmečiu šaipomasi iš A. Smetonos bridimo per Lieponos upelį. Iškraipius faktus, daroma tokia prielaida: „gal birželio 15-oji yra ne tik gedulo diena, bet ir gėdos <…>“ (p. 32). Švenčiant Vasario 16-osios Akto šimtmetį, regis, istorikas A. Kasparavičius išreiškė mintį, jog Prezidento pasitraukimas iš Lietuvos buvo teisingas jo sprendimas, labai sunervinęs sovietus, sukėlęs juridinių keblumų įforminant okupacijos teisėtumą. Retorinis klausimas – ar latviai ir estai nesigėdi nesipriešinimo SSRS už tai, kad jų valstybių vadovai pasiliko, nepasitraukė į užsienį ir buvo priversti pasirašyti okupantui reikalingus teisės aktus.
Knygos IV skyriuje selektyviai, paviršutiniškai išdėstyta carų valdžios vykdytas Lietuvos rusinimas, „rusų pradų“ atkūrimas. Kiek plačiau aprašytas rusinimas per mokyklas ir spaudos draudimas, bet nepadaryti apibendrinimai, sušvelninta režimo bausmių politika. Slaptosios (daraktorinės) mokyklos buvo išskirtinis reiškinys pasaulio švietimo istorijoje. Teištariama, kad šių mokyklų mokytojus „valdžia kartais keleriems metams ištremdavo į Rusijos gilumą“. Kokia ji buvo švelni! Baudė ne tik mokytojus, bet ir už mokyklų laikymą bei lankymą. Bausmių dydis keitėsi: nuo 1864 m. bauda siekdavo 200–600 rublių, nuo 1892 m. 300 rublių ar 3 mėn. kalėjimo. 1898 m. Kauno gubernijoje už tai nubausti 462 asmenys. P. Čepėno duomenimis, 1872–1906 m. Kauno gubernijoje buvo susektos 349 mokyklos, Vilniaus gubernijoje – 332. Nepaisant to, mokyklų skaičius didėjo. Nesuprantamas ir niekuo nepaaiškinamas kitų rusinimo priemonių nutylėjimas. 1864 m. lietuviams ir lenkams uždrausta dirbti valstybinėse įstaigose, jie buvo keičiami rusais. Vykti į Lietuvą jie buvo viliojami įvairiomis privilegijomis: 50 proc. algos priedais, persikėlimo išlaidų apmokėjimu, lengvatinėmis sąlygomis nusipirkti žemės. Oficialiais duomenimis, vien 1863–1865 m. atvyko 5 617 rusų tarnautojų. Vietos gyventojai nebuvo priimami dirbti net statybose, joms darbininkai gabenti iš centrinių gubernijų. Pvz., tiesiant Daugpilio—Kybartų geležinkelį vien iš Smolensko gubernijoje pasamdyta 6 000 darbininkų, vietos gyventojai nepriiminėti ir į Kauno tvirtovės statybos darbus. Ilgainiui rusai įsitvirtino apskričių ir valsčių tarnybose, pašto įstaigose, mokyklose. Todėl daugelis lietuvių buvo priversti darbo ieškotis Rusijoje ir ten asimiliuotis.
Už vis keisčiausia, kad knygoje net neužsimenama apie bene svarbiausią valdžios planą rusifikuoti žemėvaldą, 2/3 žemės sutelkti rusų rankose. Šiam tikslui pasiekti buvo panaudotos įvairiausios priemonės: dvarų konfiskavimas ir sekvestravimas, kontribucijos ėmimas, draudimas katalikams ir žydams pirkti, įkeisti žemes, jiems taikyta kreditinė diskriminacija ir kt. Žemė kolonistams pardavinėta pusvelčiui, jiems teiktos lengvatinės paskolos. Valstybinio bajorų ir Valstiečių žemės banko padaliniai Lietuvoje buvo paversti kolonistų įkurdinimo finansiniais centrais. Geriausios žemės buvo išparduodamos atėjūnams, o kas likdavo nuo jų – vietos valstiečiams. Pastariesiems siūlyti tyrai, pelkynai. Jie raginti vykti į Sibirą, kur jų laukia „rojus“.
Keistai skamba istoriko spėlionė: „Jei valdžia būtų leidusi lietuviškas pradines mokyklas, nebūtų draudusi jose dirbti mokytojais lietuviams, nebūtų ėmusis diskriminacinių priemonių prieš Katalikų bažnyčią ir katalikų viliojimo į stačiatikybę, rusiška abėcėlė boikoto galėjo nesusilaukti“ (p. 194). Tuomet ši valdžia, jos režimas nebūtų buvęs tuo, kuo buvo. Autorius nejaučia, kad gretimu sakinius paneigia savo spėlionę, nes rašo, jog M. Valančius paskelbė nuodėme kirilica parašytų knygų skaitymą. Aplamai kodėl toks rūpinimasis kirilica? Aptariamajame knygos skyriuje – daug nereikalingų tekstų iš Lenkijos istorijos.
A. Kulakauskas pagirtinas už išvadą, kad Lietuvoje blaivybės judėjimas išplito kaip nė viename Europos krašte.
Visiškai nepriimtina A. Eidinto novacija bent į potemę neišskirti I pasaulinio karo veiksmų ir kaizerinės okupacijos istorijos. Jos metu Lietuvos ūkiui ir gyventojams padaryti milžiniški nuostoliai. Mūšių metu visiškai sunaikinti 8 miestai, sugriauta, sudeginta 1 200 kaimų su 14 270 ūkių, 2 000 vienkiemių. Pelenais pavirto 57 080 pastatų, tarp jų per 12 tūkst. gyvenamųjų namų. Nuo pirmųjų okupacijos dienų prasidėjo totalus turto rekvizavimas. Iš žmonių buvo atimta 200 000 arklių, 500 000 galvijų, 707 000 avių ir kiaulių, apie 70 000 t grūdų, 72 500 t pašarų. Plynai iškirto 26 000 ha miško, iš dalies sunaikino apie 38 000 ha miško. Turbūt nebuvo daikto, kuris nebuvo atiminėjamas. Okupantui reikėjo atiduoti didelę dalį bulvių, šakniavaisių, linus, kanapes, vaisius, uogas… dilgėles, arklių uodegas ir karčius, kiaulių šerius. Griežtai draudė gyvulius šerti grūdais, miltais, kraikui naudoti šiaudus. „Geradariai“ patarė gyvulius šerti medžių šakomis ir ūgliais, nendrėmis, drebulių žievėmis. Nuo rekvizicijų kentėjo ir miestiečiai, verslininkai, bažnyčios. 1916 m. vasario 2 d. įsakymu buvo rekvizuoti bažnyčių ir cerkvių varpai, jų variniai stogai. Taip pat reikėjo atiduoti naftos produktus, akmens anglį, dviračius, telefonų aparatus ir t. t. Oficialiais duomenimis, kaizerinis okupantas kraštui padarė 4,5 mlrd. litų nuostolių. Gi istorikas A. Eidintas apie šį beatodairišką Lietuvos turtų plėšimą tesiteikė parašyti vieną sakinį: „Karinė kolonijinė Oberosto valdžia valstiečius plėšė nusavindama maistą (tik? – V. T.), apdėdama juos dideliais mokesčiais bei prievolėmis“ (p. 216). Taip norom nenorom nuslepiama, kad nepriklausoma Lietuva buvo priversta kurtis ant gaisraviečių, nuogai svetimųjų apiplėšta. To nepatyrė nei Šiaurės Latvija, nei Estija.
Ne tiesa, kad Lietuvos ištekliai buvo naudojami tik Vokietijos kariuomenės reikalams. Juk E. Liudendorfo (Rytų kariuomenės vado) aiškiai buvo pasakyta: „Kraštas turėjo pats išsimaitinti ir <…> prisidėti prie kariuomenės ir tėvynės (Vokietijos – V. T.) aprūpinimo maisto produktais <…>“. Anot jo, siekiant šių tikslų, „Dėl klaidingų humaniškumo jausmų gailėtis krašto <…> buvo nesąmonė“. Iš tiesų 1916–1917 m. birželio 30 d. laikotarpiu Vokietijos kariams ir gyventojams maitinti sunaudota 64 proc. iš Lietuvos žmonių paimtų grūdų, 81 proc. bulvių, 80 proc. daržovių, 71 proc. sviesto. 80 proc. kiaušinių, 86 proc. mėsos. Tuomet, pvz., vilniečiams buvo skiriamas badmiriškas davinys: vos 100 g duonos iškeptos iš miltų, pelų, maltų šiaudų ir burokų mišinio. Dėl bado daugėjo mirčių: 1917 m. sausį vien Vilniuje mirė 640 žmonių, vasarį – 719, kovą – 850, balandį – per 1 000.
A.Eidintas ant RA durtuvų neštą kėslą pasmaugti Lietuvos nepriklausomybę vadina siūlomu „valstybingumo“ variantu, kuris lietuviams „neatrodė susijęs su tautine valstybe, maisto rekvizicijos siutino valstiečius, todėl bolševikų jie neparėmė“ (p. 231). Tarsi istorikas nežinotų, kad 1918 m. gruodžio 16 d. J. Stalino sukurptame manifeste apie Lietuvos nepriklausomybę nebuvo net užsiminta. Vadinamieji revoliuciniai komitetai, RA daliniai grobė ne tik maistą, bet ir arklius. vežimus, galvijus, audinius, patalynę, ir kt. Žmonės buvo plėšiami ir tiesioginiais Maskvos nurodymais. Antai 1919 m. Lietuvos bolševikams buvo liepta organizuoti maisto iš Kauno pristatymą Smolensko valgykloms. Ukmergės apylinkėse plėšikavo R. Liuksemburgos „partizanų“ būrys, V. Brigmano gauja, Joniškėlyje – J. Bušmano gauja. Lietuvos valdžios duomenimis, bolševikai pagrobė, sunaikino turto už 139 mln. litų. Ne vien kaimiečius siutino įkaitų ėmimai, gausūs areštai, karo revoliucinių komitetų kova su „kontrrevoliucionieriais ir spekuliantais“, jų šaudymas. Negi A. Eidintas pamiršo sovietinėje istoriografijoje įtvirtintą nuostatą, kad Lietuvos bolševikų didžiausios klaidos buvo neteisingas požiūris nacionaliniu ir agrariniu klausimais (nacionalizuotų dvarų, bažnyčių, vienuolynų žemių nedalinimas bežemiams, o jose komunų steigimas). Istorikas ignoruoja Lietuvos gyventojų (ne tik lietuvių) troškimą išsivaduoti iš naujo svetimųjų jungo, drakoniškos diktatūros.
Knygoje nevengiama ir futurologijos. Antai dėstoma: „Pasirašydama sutartį (1920 07 12 su Sovietų Rusija – V. T.) Lietuva rizikavo, nes numanė, kad baltagvardiečiams nugalėjus bolševikus, Lietuva būtų atiduota (kieno? – V.T.) Rusijai arba Lenkijai.“ Tarsi to paties nepuoselėjo Rusijos bolševikai. Ar geriau būtų buvę jos nepasirašyti? Ar anksčiau tokias sutartis sudariusios Estija ir Latvija nerizikavo?
Nesusilaikoma nuo mados Lenkiją vaizduoti Lietuvos gelbėtoja. Esą 1920 m. liepos 12 d. Taikos sutartis būtų nieko verta, jei Lenkija nebūtų sumušusi Rusijos bolševikų, nes šie intensyviai rengė sukilimą Lietuvoje <…>“ (p. 245). Jis buvo atšauktas lenkams prie Varšuvos sutriuškinus RA. Todėl Lietuva išlikusi. Pamiršo, kad Lietuvos „gelbėtojai“ suorganizavo L. Želigovskio „sukilimą“ ir užgrobė Vilniaus kraštą.
Pralinksmino toks A. Eidinto minčių pasažas: „jauna ir kol kas nedaranti įspūdžio lietuvių kultūra (lietuvių klasikai Maironis, Vaižgantas, Vincas Krėvė-Mickevičius <…> dar vaikščiojo Kauno gatvėmis) nebuvo patraukli žydams <…>“ (p. 281). Ar žydų požiūris į lietuvių literatūrą būtų pasikeitęs, jei minėti klasikai būtų nustoję vaikščioti?
Neišsiaiškinus tikrųjų aplinkybių, dėl kurių ekonominės krizės metais valstybės tarnautojai privalėjo pirkti iš ūkininkų žąsis, nederėtų krizenti: „valdininkų vaikai žąsienos atsivalgė iki koktumo“ (p. 278). Norėjosi, kad knygoje pateikti Lietuvos ekoniminiai rodikliai būtų papildyti prof. Zenono Norkaus skelbtais duomenimis, padarytomis išvadomis. Pagal jį, 1913–1938 m. Lenkijos BVP vienam gyventojui išaugo nuo 1739 iki 2182 dolerių, o Lietuvos (be Klaipėdos krašto) – nuo 1200 iki 2000–2200 dolerių. G. Vaskelos skaičiavimais, Lietuvos pramonės gamyba kasmet padidėdavo po 7–7,6 proc. Todėl Z. Norkus daro tokias išvadas: „Tarpukario Lietuvos ūkio pasiekimai gali kelti teisėtus tautinio pasididžiavimo jausmus, retrospektyviai ekonomiškai pateisina visišką atsiribojimą nuo unijinių tradicijų. Ūkio reikaluose „mužikų Lietuva tvarkėsi geriau už „ponų Lenkiją“.
Netikslumų, dviprasmybių apstu ir skyriuje „Lietuvos sovietinės ir nacistinės okupacijų metais (1940–1990)“. Jo autorius – Mindaugas Tamošaitis. Jis rašo, kad „1940 m. rudenį greta lito įvedus rublį staiga pakilo kainos, nuvertėjo žmonių santaupos, o nacionalizavus bankus žmonės prarado visus indėlius“ (p. 315). Čia viskas apversta aukštyn kojomis. Iš pradžių režimas padidino prekių kainas, o tik po to paleido į apyvartą rublį. Žmonių apiplėšimo mastą rodo maisto prekių pabrangimas 2,1 karto, kitų prekių – 2,9 karto. Indėlius žmonės prarado ne dėl bankų nacionalizavimo (vykusio 1940 m. liepos mėn. pabaigoje). Indėliai, didesni nei 1000 rublių, buvo konfiskuoti 1941 m. kovo 25 d. slaptu Kremliaus nutarimu. Indėliai, kitos santaupos, visi turtai nuvertinti užaukštinus rublio santykį su litu. 1940 m. lapkričio 25 d. nutarimu litas prilygintas tik 0,9 rublio, nors lito perkamoji galia buvo didesnė mažų mažiausia 3–5 kartus.
Tamošaitis teigia, jog per turtų nacionalizavimo vajų ypač nukentėjo žydai. Nacionalizuojant nebuvo atsižvelgiama į įmonių savininkų tautybę. Pvz., visos pramonės įmonės, kuriose dirbo daugiau kaip 20 darbininkų, arba kuriose dirbo 10–20 darbininkų ir turėjo mechaninių variklių, nepaisant ar jos priklausė žydams, lietuviams, vokiečiams turėjo būti nacionalizuotos. Iš piršto laužtas teiginys „nacionalizuoti žydų komerciniai bankai“. Iš tikrųjų jie valdė vienintelį komercinį banką – Centralinį žydų banką. Nebent autorius prie bankų priskyrė žydų turėtus kredito kooperatyvus, kurie vadinti žydų liaudies bankais. Tarp kitko, tik žydams Lietuvos valdžia buvo leidusi kredito kooperatyvus vadinti bankais. Visų kitų tautybių (įskaitant lietuvius) tokios kredito įstaigos vadintos smulkaus kredito draugijomis.
Nusikalbama teigiant, kad Birželio sukilimas „daugiausia buvo spontaniškas atsakas į Lietuvoje vykdytą sovietinę politiką <…> (p. 317). Sukilėliai kovojo už Lietuvos laisvę, prieš sovietinį okupantą, o ne tik prieš okupacijos padarinius.
Keista skaityti tokią mintį: „Pradėjęs mobilizaciją į SSRS kariuomenę sovietų režimas nustebo, kad lietuviai vengia tarnauti Raudonojoje armijoje“ (p. 331). Iš tikrųjų įsiuto ir ėmė „medžioti“ rekrūtus. Anot M. Tamošaičio, partizaninis karas kilo tik dėl okupanto vykdytų represijų ir teroro. Ignoruojamas tautos patriotizmas, kaip svarbus pasipriešinimo motyvas. Jis teigia, kad kolektyvizacija Lietuvoje strigo dėl partizaninio karo (p. 340). Galima manyti, kad valstiečiai veržte veržėsi į kolchozus, bet nenaudėliai partizanai trukdė jiems pasirinkti „laimingą gyvenimą“. Kolchozinei baudžiavai kiek galėdami priešinosi kaimiečiai, varomi į kolchozus gasdinimais, smurtu, smaugiami mokesčiais ir pyliavomis, represijomis. Gi partizanai tik tramdė įsisiautėjusius varovus į kolchozus. Beje, už kelių eilučių autorius tarsteli apie kaimiečių pasipriešinimą.
Klaidingai teigiama, kad „1949 m. daugiau kaip pusė visų Lietuvos valstiečių įsiskolino valstybei už pieną ir mėsą <…>“ (p. 341). Negi valstiečiai buvo pasiskolinę iš režimo pieno ir mėsos ir vengė šias skolas grąžinti! Nutylėta šių „skolų“ atsiradimų priežastis – kaimiečių nepajėgumas atlikti be paliovos didintas prievoles. Juk ūkininkai buvo nustekenti nuo 1940 m. nacių ir sovietų didžiulėmis prievolėmis, mokesčiais, gyvulių rekvizicijomis, daug ūkių buvo sugriauta karo dienomis, apiplėšti kariuomenių ir kt. Jaunos kartos skaitytojai nelabai supras ištarmę, jog „kolūkietis, gaudamas menką atlygį už darbadienius, pragyveno iš 0,6 ha sodybinio žemės sklypo, iš kurio gaudavo net apie ¾ savo pajamų.“ (p. 341). Šitaip formuluojant teiginį, išnyksta tragiška tuometinė kolchoznininkų padėtis, pusbadžiavimas. Tada nesuprasi, kodėl visais įmanomais būdais žmonės bėgo į miestus. Toliau istorikas moralizuoja: „Kolūkiuose dirbdami per prievartą valstiečiai nesistengė dirbti sąžiningai <…> pradėjo vogti <…> neliko pagarbos darbui. Smuko aukšta tikinčiojo Dievą valstiečio moralė, kai kurie savo sunkią dalį ėmė malšinti degtine“ (p. 341). Įdomu, kaip būtų elgęsis moralizuotojas, jei jo vaikai pusbadžiautų, jei pagrindinė maitintoja karvė negautų paėsti bent šiaudų, mirktų tvarto srutose. Todėl žmonės buvo priversti vakarais nešti iš kolchozo šiaudus, į kišenes prisipilti grūdų, sijonuose įsiūtose kišenėse nešti bulvių, jų ieškoti apsnigtuose kolchozų laukuose. Nešti išlėkusią širdimi ar nebus pagautas kolchozo pirmininko ar jo parankinių. Istorikas nesusimąstė, kodėl buvo paplitęs posakis vagių valdžia. Ji apvogė Lietuvos žmones. Tokiais kaltinimais norom nenorom teisinamas (tegul ir netiesiogiai) režimas, kaltė už moralinį sugedimą suverčiama kaimiečiams.
Nesusimąstoma, kad žmonių darbingumas sumenko, nes turėjo matintis bulvėmis, „kleckiene“, „kerzo“ duona, ne kiekvienas sutaupydavo lašinių sunkių darbų (mėšlavėžio, šienapjūtės) dienoms.
Gal dėl nepavykusios kai kurių teiginių redakcijos atsirado dalykinių dviprasmybių. Antai teigiama „Buožėms padidinti mokesčiai ir pyliavos“ (p. 340). Tarsi kitiems valstiečiams jos nebuvo didinamos.
Ypač gausu tokių riktų poskyryje „Karas po karo: lietuvių partizanai“. Ten rašoma: „Partizanai vilkėjo Lietuvos kariuomenės uniformas, nors laisvės kovotojų daugumą sudarė jauni vyrai, ūkininkų, mažamečių ar bežemių vaikai, dauguma visai netarnavę ginkluotose pajėgose“ (p. 333). Žodelis „nors“ sugadino minties aiškumą. Partizanai vilkėjo uniformas, nes jie buvo Lietuvos kariuomenės kariai. Šypseną kelia toks sakinys: partizanai „apsistodavo kaimuose, pastatydavo sargybos postus, o pasirodžius NKVD daliniams stodavo į mūšį“ (333). Čia žodžiai „pastatydavo sargybos postus“ primena šuns penktą koją. Be to, ne visada stodavo į mūšį su NKVD kariuomene. O kur stribai ar su jais nesikovė? Nepapasakota nė apie vienas didesnes partizanų kautynes su NKVD kariuomene. Per kategoriškai teigiama, kad partizanai sodybose ir prie jų kasė bunkerius. Ko gera daugiausia bunkeriai buvo įrengiami miškuose, upių, upelių šlaituose nenorint gyventojams užtraukti pavojų. Tolimas nuo tiesos tvirtinimas, jog antrajame karo etape partizanai perėjo prie įprasto partizaninio karo taktikos: pasalų organizavimo <…>“ (p. 334). Daugiausia pasalos buvo naudojamos pirmajame kovų etape. Rūtos Gabrielės Vėliūtės duomenimis, vien Alytaus aps. Partizanai surengė apie 800 pasalų! M. Tamošaitis nurodė, kad partizanai nukovė 2830 SSRS valstybės saugumo ir vidaus reikalų darbuotojų, tūkstantį NKVD kariškių, 1,3 tūkst. stribų, partinių ir sovietinių aktyvistų. Jam turėtų būti žinomi kitų tyrinėtojų skelbti daug didesni skaičiai. A.Anušauskas išaiškino, kad vien Vetrovo divizija neteko per 4 tūkst. karių. J. Starkausko skaičiavimais, galėjo žūti 2,5–3 tūkst. stribų, apie 500–800 čekistų ir milicininkų. Istoriografijoje įsitvirtinusi tradicija išskirti stribų ir aktyvistų patirtus nuostolius. M. Pociaus sumažintais duomenimis, stribų žuvo 1,2 tūkst., o aktyvistų – 1,9 tūkst., paėmus bendras jų nuostolių skaičius lygus 3,1 tūkst., o ne 1,3 tūkst. M. Tamošaitis civilių gyventojų aukų priskaičiuoja per 9 tūkst., kai M. Pocius nurodo 8,9 tūkst. M. Tamošaitis net neužsimena, kad tarp nužudytų civilių buvo daug agentų, informatorių, aktyvių, aršių kolaborantų. Pastaraisiais metais siekiant kompromituoti partizanus ištraukiama žydšaudžių „korta“. Nuo šios pagundos nesusilaiko ir M. Tamošaitis, nors teisingai pažymi, kad tokių buvo nedaug. Derėtų priminti, kad dalis žydšaudžių darė „karjerą“ NKVD gretose.
Tamošaitis moko, kad gyventojai, norėdami išvengti deportacijų ir represijų, turėjo prisitaikyti, kolaboruoti arba priešintis (p. 339). Šitaip amnestuojami kolaborantai, balinami komunistai, jie priskiriami prie konformistų, bet nelaikomi kolaborantais. Aukštinama konformizmo taktika. Esą būnant KP nariu atisverdavo didesnės galimybės siekti užsibrėžtų tikslų (jie nenurodomi) ar padėti savo tautai (p. 340). Dar jis pabrėžia, atranda, jog postalininiais metais tapo populiari valenrodizmo idėja: eiti obuoliauti nors ir su okupantu, kad tik galėtum dirbti Lietuvai. Tokio atviro advokatavimo komunistams dar neteko skaityti.
Tenka padaryti pastabų dėl tekstų apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą 1990 m. M. Tamošaitis rašo, kad V. Landsbergis buvo išrinktas AT pirmininku Sąjūdžio deputatų balsais (p. 370), nors iš tikrųjų už jį balsavo ir dalis komunistų. „Savarankiškųjų“ buvo 40, o už A. Brazauską balsavo 38 komunistai. Tikslumas reikalauja pabrėžti, jog AT vadovas buvo išrinktas slaptu balsavimu. Sprendimą keleriopai padidinti maisto prekių kainas priėmė (1991 01 06) ne vienasmeniškai premjerė, o jos kabinetas. Nepasakoma, kad kainų pakėlimas sinchroniškai sutapo su iš anksto žinoma karo su Iraku data. Šis karas turėjo atitraukti pasaulio dėmesį nuo ginkluoto Lietuvos užpuolimo. M. Tamošaitis kartoja 2012 m. leidinyje padarytus „atradimus“ apie sovietinės okupacijos naudingumą. Jis rašo: „Klaidintume skaitytoją, jeigu teigtume, kad Lietuvoje SSRS valdymo metais neįvyko nieko gera“ (p. 379). Prie gerumų pirmiausia priskiria rusų kalbos neprastą išmokimą, leidusį tiesiogiai naudotis „didžios rusų kultūros pasiekimais“. Tarp eilučių lengva perskaityti okupacijos, rusifikavimo pateisinimą. M. Tamošaičio pamokyti turėtume apgailestauti, kad per trumpai buvome okupuoti Vokietijos. Nebent jis vokiečių kultūros nelaiko didžia. Kitu gėriu įvardija autostradų, geležinkelių nutiesimą, leidęs į Lietuvą integruoti Klaipėdos kraštą ir Vilnių. Susiekimas buvo tobulinamas nemaža dalimi strateginiais tikslais. Klaipėdos kraštui integruoti buvo naudojami dzūkelių trėmimai į jį. 1951–1953 turėjo būti ištemta 3650 šeimų, arba 16,6 tūkst. kaimiečių. Šokiruoja šio istoriko deklaracija, kad: „Kaimynės (Latvija ir Estija) buvo pasivytos kone visais parametrais – Lietuva ėmė gaminti (ko? – V. T.) tiek kiek latviai ir estai kartu sudėjus“ (p. 379). Net jei ir taip, reiktų pažiūrėti, kokia dalis produkcijos buvo paliekama šioms respublikoms. Juk apie 1965 m. Latvijai buvo paliekama 20–22 proc. pagaminto pieno ir mėsos, o Lietuvai – vos 14 proc. Postuluojama, kad 1990 m. atkurtos Lietuvos ūkio padėtį „sunkino staiga padidėjusios strateginių žaliavų ir energijos išteklių kainos“ (p. 382). Tuomet kainos ne savaime padidėjo, jas politiniais sumetimais drastiškai padidino žaliavų tiekėjas Rytuose. TVF ir Pasaulio banko ekspertai pripažino, kad žaliavų Lietuvai pabranginimas neturėjo analogų pasaulio istorijoje, buvo sukeltas kainų šokas. Šališkas, klaidinantis teiginys, kad „Ekonomistų teigimu, lito susiejimas su JAV doleriu buvo vienas išmintingiausių ekonominės politikos sprendimų per visą atsikūrusios Lietuvos gyvavimo laikotarpį“ (p. 382). Šių žodžių autorius nežino ar ignoruoja karštas Seimo narių ir ekonomistų diskusijas šiuo klausimu. Žinomiausi ekonomistai motyvuotai pasisakė prieš lito „pririšimą“ prie dolerio, kuris naikino Lietuvos banko pinigų politiką, ekonominį savarankišumą. Tokios nuomonės buvo daugelis Seimo narių. Seimo narių pasipriešinimą A. Šleževičiui pavyko įveikti tik pagrasinimu atsistatydinti iš premjero pareigų.
Jau pamiršom netolimus laikus.
Vladas Terleckas
