2016 metų vasarą Lietuvoje lankėsi grafas Zigmuntas Jonas Tiškevičius – paskutiniojo Trakų Vokės dvaro savininko Jono Mykolo Tiškevičiaus sūnus. Iš Didžiosios Britanijos jis atvyko dalyvauti restauruotos Trakų Vokės koplyčios altoriaus atšventinimo iškilmėse.
Jo mama – grafienė Ona Marija Radvilaitė-Tiškevičienė – 1939 metais, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, buvo priversta bėgti kartu su trimis mažamečiais vaikais į Angliją. O tėvas – grafas Jonas Mykolas Tiškevičius – vos prieš kelis mėnesius buvo žuvęs aviakatastrofoje ir „liko“ Trakų Vokėje – palaidotas giminės koplyčios-mauzoliejaus pašonėje.
Simboliška, kad čia, prie jo kapo, susitikome ir su ponia Jadvyga Chludok, Trakų Vokės šviesuole ir koplyčios restauracijos iniciatore bei koordinatore, pasidalinusia pasakojimu apie vienintelių Trakų Vokėje maldos namų atgaivinimą, Anglijoje gyvenančius grafų Tiškevičių palikuonis ir sunkiomis bei džiugiomis akimirkomis išgyventomis emocijomis…
Koplyčia – Trakų Vokės grafų mauzoliejus
Pokalbį su p. Jadvyga Chludok pradėjome nuo Trakų Vokės grafų Tiškevičių palikuonių užsakytos atminimo lentos, skirtos jų mamai, paskutiniajai Vokės grafienei, ir pakabintos įėjimo į koplyčią prieangyje. „Tai – atminimo lenta Onai Marijai Tiškevičienei, ji yra iš Radvilų, – pasakojo moteris. – Lentoje paminėti ir visi trys grafienės vaikai bei jų prašymai – maldos. Ona Marija Radvilaitė prieš mirtį testamente paprašė įamžinti jos atminimą Vokės koplyčioje, šalia mirusio vyro. Atminimo lentos pagaminimą finansavo grafienės vaikai – Anita, Izabelė ir Zigmuntas, o mes įvykdėme jų valią – kaip tą lentą padaryti, kur ją pakabinti.“
Trakų Vokės grafų palikuonys – tai Anglijoje gyvenantys Zigmuntas Jonas Tiškevičius, Izabelė Elžbieta Tiškevičiūtė ir Ona Marija (Anita) Tiškevičiūtė-Hopper, kurie dvarą kartu su mama paliko 1939 metų rudenį, būdami dar visai mažais vaikais.
Su p. Javyga nusileidome ir į po koplyčia esančią nedidelę kriptą, kur ilsisi jų seneliai ir proseneliai, tačiau tėvo – paskutiniojo Vokės savininko, kriptoje nėra. „Grafas Jonas Mykolas, jo valia, išreikšta gyvam esant, palaidotas prie koplyčios, – pažymėjo moteris. – Zigmunto tėtis žuvo lėktuvo katastrofoje per savo 43-iąjį gimtadienį, kylant dviviečiui lėktuvui, skubant namo pas vaikus ir šeimą.“
Pasak p. Jadvygos, sarkofagai kriptoje buvo išdarkyti, išniekinti palaikai. „Dabar jau metai laiko, kaip vienas sarkofagas yra išvežtas restauruoti. Kultūros paveldo departamento pagalba rašėme programą, darėme tyrimus. Sarkofago restauravimo darbus finansavo Kultūros paveldas ir labai nedidelė dalis yra prisidėta iš parapijos lėšų. Projekto restauravimo darbų sutartis yra trišalė, dalyvauja ir „Lietuvos paminklai““, – pasakojo moteris.
„Sarkofago restauravimas yra be galo kruopštus darbas, – tęsė p. Jadvyga. – Įsivaizduokite, reikia restauruoti ir suniokotus, laiko ir žmonių, meninius papuošimus. Vienas iš tų, kuris yra labiausiai nukentėjęs, šiuo metu ir restauruojamas. Manau, kad per porą metų restauratoriams pavyks jį suvarkyti.“
Moteris pasakojo, kad grafienė Ona Marija Radvilaitė yra palaidota Anglijoje, kaimelyje Velo (Well Vale kaimas Linkolnšyro grafystėje), paminėdama ir simbolinę sąsają su Trakų Voke: „Ten ir paminkliukas stovi baltas ir mažiukas. Jis simbolizuoja Vokės koplytėlę.“
Grafų Tiškevičių palikuonių vizitas
Pasiteiravus, kada čia paskutinį sykį buvo apsilankę grafų palikuonys, p. Jadvyga pasidalijo dar ne visai senų įvykių prisiminimais: „Grafas su vaikais ir anūkais buvo atvažiavęs į koplyčios atšventinimą po restauravimo darbų. Ir, kaip jis pats sakė, atsisveikinti, nes, vis dėlto, jam šiais metais – 84 metai. Grafo nesustabdė net sveikatos problemos – atvyko po patirto insulto. Kelionė buvo nepaprastai sunki, bet be galo jaudinanti visiems.“ Rodydama į rankoje laikomą istorikės Lilianos Narkovič knygą apie Trakų Vokę, išleistą bendromis jėgomis su miestelio bendruomene bei Kultūros paveldo departamento pagalba, moteris pridūrė: „Čia pamatysite daug nuotraukų ir iš grafo šeimos archyvo.“
Pašnekovė Tiškevičių palikuonims negailėjo gražių žodžių: „Mums grafų šeima nepaprastai padėjo – ir prisidėjo, ir visokeriopai rėmė. Moralinė parama – kiekvienam ji labai svarbi, ypač tokiame sunkiame projekte, kaip koplyčios-mauzoliejaus rstauravimas. Esame be galo dėkingi grafui Zigmuntui Tiškevičiui už atvykimą į koplyčios atšventinimą.“
Visi Vokės grafai Tiškevičiai turėjo ne po vieną vardą, kartais net po penkis ar šešis. Pašnekovė padėjo susigaudyti: „Jų vardai susideda ne iš vieno vardo, bet jie visi yra Jonai. Trakų Vokės Tiškevičiai prie savo vardo pridėdavo tėvavardį Jonas – Jonas Juozapas, Jonas Mykolas, Jonas Emanuelis… ir Jonas Zigmuntas. Zigmuntas yra prie koplyčios palaidoto grafo sūnus.“
Pasak pašnekovės, jokie koplyčios restauravimo sprendimai nebūdavo priimami be istorikės Lilianos Narkovič ir grafų sutikimo. „Kol vyko koplyčios restauravimo projektas, su p. Liliana komunikavome kiekvieną dieną, derindami iškilusius klausimus, – pasakojo ji. – To prašė ir grafų šeima, raštiškai įgaliodama p. Lilianą juos atstovauti. Istorikę Lilianą Narkovič su Voke sieja ypatingi ryšiai. Nors ji gyvena Vokietijoje, Vokę ir koplyčią aplanko visuomet, kai būna Lietuvoje.“
Pasteiravus apie Tiškevičių apsilankymo Vokėje simbolinę svarbą, moteris pritarė, kad tai išties yra įvykiai, kurie įeis į istoriją. „Tas altorinis kryžius yra grafų šeimos dovana koplyčiai ir bendruomenei, – pabrėžė ji, rodydama į sidabrinį krucifiksą altoriaus centre. Tuo pačiu, ji prisiminė ir jautrią atšventinimo iškilmių akimirką: „Kai grafas atsistojo kalbėti iš sakyklos, labai jaudinosi ir susigraudino, iš pradžių žmogus net tylėjo, žodžio pasakyti negalėjo. Klausantis jo kalbos, daugelis braukėme ašaras, išgyvenome jaudinančias akimirkas.“
Restauruojant koplyčios interjerą, viskas atkurta autentiškai, net spalvos. Pasak p. Jadvygos, sovietmečiu čia buvo kombinuotų trąšų sandelis, tačiau išliko sienų spalvos, grindys ir Tiškevičių herbo mozaika jose, auksinės žvaigždės lubose buvo net neliestos. Atkurti iš naujo reikėjo tikslią ąžuolinio altoriaus kopiją, pagal originalą, kuris šiuo metu yra Druskininkų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčioje. Moteris pasakojo, kad Lentvario kunigas Kazimieras Kulakas kartu su pagalbininku patylomis naktį altorių išvežė į Lentvarį – centrinę Parapijos bažnyčią. Ten altorius kažkiek laiko pragulėjo, o vėliau atsidūrė Druskininkuose. Tai buvo maždaug 1946-47 metais.
Naujojo altoriaus sukūrimo istorija prilygsta stebuklui. Tuomet viena iš iškilusių problema buvo – iš kur gauti ąžuolą, kuris būtų džiūvęs natūraliomis sąlygomis ne mažiau, kaip 20 metų. „Kur mes tik neieškojom to medžio“, – prisiminė moteris. Per visą Lietuvą ieškoję išdžiūvusio ąžuolo, miestelio gyventojai jį rado… Trakų Vokėje. Drožėjams jį tiesiog padovanojo vyras, kuris kažkada dirbo Žemdirbystės ir dirvožemio instituto ūkyje. Per audrą parke nulūžo viena dalis dvikamienio ąžuolo. Vadovo leidimu žmogus ąžuolą pasiėmė namo. „Kitaip, kaip likimu ar Dievo valia, to nepavadinsi, – kalbėjo p. Jadvyga. – Nors žmogus statėsi namus, ąžuolas liko nepanaudotas, laukė jam skirto – virsti koplyčios altoriaus dalimi.“
Kelias Trakų Vokės kartas sujungęs projektas
P. Jadvyga, restauruojant koplyčią, dokumentuose buvo įvardinta, kaip projekto koordinatorė visuomeniniais pagrindais. Be to, keletą metų ji buvo ir bendruomenės tarybos pirmininkė.
„Tai tikrai buvo svajonė, – apie koplyčios atgaivinimą kalbėjo visuomenininkė. – Ne kiekvienam duota tokie išyvenimai – svajonės išsipildymas. Esu dėkinga Dievui už šiuos išgyvenimus, kad ir per vargus, ir per ašaras.“ Pasak moters, dabar nėra taip, kaip buvo senais Tiškevičių laikais, kai buvo fundatorius, dvarvietės savininkas, rūpinosi koplyčios išlaikymu, remontu, apmokėjimu kunigui, o grafienės, savo ruožtu, puošė ją gėlėmis, siuvinėjo arnotus… Dabar, pasak pašnekovės, tai turėtų būti būtent tikinčiųjų bendruomenės pareiga.
„Koplyčią, jei galėčiau, apkabinčiau, – neslėpė emocijų moteris. – Visada girdėjau gražius pasakojimus apie grafų Tiškevičių šeimą, ir iš mamos, ir iš aplinkinių senų žmonių.“
Kalbantis su p. Jadvyga, paaiškėjo, kad net ir nedidelės koplytėlės restauravimas buvo brangus, o procesas – sudėtingas. „Koplyčios restauravimui didžioji dalis lėšų skirta iš EEE ir Norvegijos finansinių mechanizmų programos. Projekto suma viršijo 250 000 eurų, 10 procentų sumos turėjo prisidėti pati bendruomenė, – prisiminė moteris. – Mums atrodė, kad tai beprotiškai didelė pinigų suma. Esame labai mažutė gyvenvietė ir tų tikinčiųjų yra saujelė. Mes ėjome pas žmones prašyti finansinės paramos. Prisidėjo ir Vilniaus kurija. Rėmė mus, aišku, ir pati Tiškevičių šeima. Sulaukėme paramos iš kunigų, taip pat ir iš Lenkijos.“
„Nežinau kodėl, bet jausmas, lyg Vokė būtų užburta, – paslaptingai svarstė pašnekovė. – Kartais atrodo, lyg Tiškevičių dvasia ją saugotų, todėl ji nesubyrėjo, kaip Lentvaris. Tačiau darbai lyg ir prasideda, bet sustoja, vėl prasideda ir vėl sustoja… Kai mes pradėjome restauruoti koplyčią, per pirmąjį viešinimo renginį sakiau: prisikels koplyčia – nes ji yra pirmas Tiškevičių dvarvietės pastatas – tikiu, kad prisikels ir visa dvarvietė. Tikėjau tuo tada, tikiu ir dabar. Na negali daugelio gerų žmonių palikimas sunykti.“
Netrukus Trakų Vokės dvarvietės laukia pertvarkymo darbai, yra patvirtintas projektas. Pasak p. Jadvygos, iš vienos pusės tai labai džiugina, „kad juda“, o iš kitos pusės – neramu. „Tie sprendimai priimami vienašališkai, užsidarius, atsitvėrus nuo žmonių, – nuogąstavo moteris, išreikšdama nerimą ir dėl šimtamečių liepų dvaro parko alėjose. – Istorikė p. Liliana ir grafas labai dėl to pergyvena. Tiesiai nuo Baltųjų vartų eina alėja, kuri vedė pas gimines į Lentvarį, o nuo Lentvario į Užutrakį.“
Trakų Vokės pavadinimas atsirado po Antrojo pasaulinio karo, o iki tol miestelis ir dvarvietė vadinti Vokės vardu. Dvaro koplyčia buvo pastatyta 1856 metais, pirmojo iš Tiškevičių giminės Vokės savininko Jono Vitoldo Tiškevičiaus užsakymu. Vokės Tiškevičiai yra kilę iš Voložino, esančio dabartinėje Baltarusijoje.
Paskutiniųjų Vokės grafų Jono Mykolo ir Onos Radvilaitės Tiškevičių vaikai – Zigmuntas, Izabelė ir Ona (Anita) – kelis kartus lankėsi Lietuvoje, prie savo giminės kapų. 2014 metais savo motinai jie paskyrė atminimo lentą, kuri yra pakabinta Trakų Vokės koplyčioje.
Remiantis istorike Liliana Narkovič, iki Antrojo Pasaulinio karo Vokės Tiškevičiams dar priklausė popieriaus fabrikas Mūrinėje Vokėje, namas Žygimantų gatvėje Vilniuje, o taip pat, namas Krokuvoje, kartono fabrikas Pabradėje, nuosavybes Voložine ir Surhove…
APLANKYKITE:
Trakų Vokės Švč. Mergelės Marijos koplyčia, E. Andrė g. 1, Trakų Vokė (Trakų Vokės dvaro parko pakraštyje).
Koplyčioje už auką galima įsigyti istorikės Lilianos Narkovič knygą „Trakų Vokės istorijos eskizai“, apie Trakų Vokės dvarvietės istoriją, buvusią grafų Tiškevičių dvaro kultūrą, gyvenimo būdą ir tradicijas (knygos vertė 10 Eur).
Kalbėjosi Akvilė MULIUOLYTĖ
Šaltinis – www.klasika-tradicijos.lt