Tremties tema ir prisiminimai grįžta kasmet, kai ima aušti pavasaris. 1949-ųjų kovo pabaigoje Sovietų Sąjungos saugumo tarnybos pradėjo operaciją kodiniu pavadinimu „Priboj“(„Bangų mūša“), kurios metu iš trijų Baltijos šalių buvo ištremta apie 94 tūkstančiai žmonių. Istorikai šią Baltijos valstybių žmonių tragediją vadina kovo trėmimais ir pripažįsta, kad anuomet „valstybės priešais“ , „buožėmis“ ir nacionalistais vadinti vaikai ir moterys – traukiniuose, riedančiuose į Sibirą apie 70 procentų „priešų“ buvo maži vaikai, moterys ir seneliai.
Sovietų valdžia žmones trėmė kelis dešimtmečius, pirmosios aukos buvo rusų ūkininkai, pavadinti „buožėmis“ ir ištremti iš savo gimtųjų vietų dar 1930 metais. Vėliau atėjo lenkų, rumunų, lietuvių, latvių, estų, Volgos vokiečių, Krymo totorių, Karelijos suomių, Krymo graikų, kalmukų, čečėnų ir daugelio kitų tautų eilė. Trėmimai vyko bangomis – dalis žmonių iš savo namų buvo išvaryti prieš Antrąjį pasaulinį karą, kita dalis – pokario laikotarpiu. Sovietų Sąjungos lyderiui Josifui Stalinui valdant didelę, dirbtinai sukurtą valstybę, žmonės joje buvo maišomi, tremiami, iškeldinami ir prievarta uždaromi į darbo stovyklas be jokio gailesčio.
Sovietai įvairių tautų gyventojus trėmė ne tik dėl politinių, bet ir dėl ekonominių, geopolitinių priežasčių. Į negyvenamas teritorijas ištremti žmonės privalėjo dirbti ir „kelti“ sovietinį ūkį, o jų ištuštėjusius namus užimdavo atvykėliai iš kitų šalies kampelių. Taip ne tik vergų darbu „kelta“ šalies ekonomika, bet ir vykdyta prievartinė asimiliacija, nutautinimas. Manoma, kad Sovietų Sąjungoje nuo 1930 iki 1953 metų prievartinę migraciją patyrė apie 6 milijonai žmonių, 1, 5 milijono – žuvo tremtyje arba pakeliui į ją.
Nuo 1940 iki 1953 metų iš trijų Baltijos valstybių buvo ištremta apie 200 tūkstančių žmonių. Paskutiniai tremtiniai sunkią Sovietų Sąjungos valdžios ir slaptųjų tarnybų ranką pajuto tada, kai trėmimų architektas J. Stalinas jau buvo miręs. Čečėnai – 1959 metais, o Tadžikistane gyvenantys jognobiai – aštuntajame dešimtmetyje.
Lietuviai, latviai ir estai 1949 metų kovo mėnesio trėmimus prisimena su siaubu ne tik dėl didžiulio skaičiaus ištremtųjų, kai vos per tris dienas trys valstybės neteko beveik šimto tūkstančių gyventojų, bet ir dėl itin skupulingai organizuotų, apskaičiuotų ir šaltai vykdytų trėmimo „operacijų“.
Lietuviai, kaip estai bei latviai, tremtį jau buvo išgyvenę, todėl slapstėsi ir saugojosi. Sovietų valdžia tai žinojo, todėl operacija „Priboi“ buvo itin kruopščiai suplanuota, aptarta bei vykdyta. Istorikų teigimu, kovo mėnesio trėmimai iš Baltijos valstybių buvo viena geriausiai suplanuotų sovietų „operacijų“ per visą Šaltojo karo laikotarpį.
„Priboi“ planavimas prasidėjo dar neprasidėjus 1949 metams. 1948-ųjų rudenį sovietų prokuroras Aleksandras Mišutinas, tarnavęs Latvijoje, raportavo Maskvai, kad Baltijos šalyse vis dar daug „priešiškai nusiteikusių elementų“, o miško broliai, kuriuos remia vietiniai gyventojai – sunkiai sunaikinami. Manoma, kad būtent šis raportas ir supratimas, jog lietuviai, latviai bei estai neremia ir nemėgsta sovietų valdžios, lėmė „Priboi“ suplanavimą. Operacijos tikslas buvo numalšinti „buožių“ pasipriešinimą kolektyvizacijai bei pašalinti partizanų rėmėjus.
Trėmimo planas buvo rengiamas Maskvoje MVD (sovietų vidaus reikalų ministerijos) ir MGB (sovietų saugumo) būstinėse. Sklandžiam tremties organizavimui į Lietuvą, Latviją ir Estiją papildomai buvo atgabenti apie 9 tūkstančiai karių, 2 tūkstančiai MGB agentų ir keli tūkstančiai sunkvežimių, kuriais į traukinių stotis turėjo būti gabenami tremtiniai. Tremties organizatoriai pasirūpino ir papildomomis telefono linijomis, automobilių kuru bei papildoma karine technika, ginklais.
Tremties planavimas vyko itin slaptai, dalis sunkvežimių buvo palikti Baltarusijoje, paruošiamieji darbai vadinti „mokymais“. Maskvoje buvo nuspręsta, kad tremties „brigadas“ sudarys dešimt asmenų, kurie pagal iš anksto sudarytus sąrašus važinės iš sodybos į sodybą ir gaudys „liaudies priešus“, „buožes“. „Brigadą“ sudarydavo trys MGB agentai, du vietiniai MGB kariškiai ir keli latvių, estų ar lietuvių komunistai. „Priboi“ buvo itin greitai, tvarkingai ir efektyviai įvykdyta trėmimo „operacija“, kurią kiek mažesniu mastu tie patys MGB agentai pakartojo po mėnesio, kad pagautų tuos, kurie pagrindinio trėmimo metu paspruko.
1949 metų trėmimai nuo anksčiau vykusių skyrėsi ne tik organizavimu, bet ir tuo, kad šį kartą šeimos nebuvo išskiriamos, vyrai į Sibirą buvo vežami kartu su moterimis ir vaikais. Tiesa, vyrų Baltijos šalyse buvo likę nedaug, o gal MGB agentams jų tiesiog nepavyko pačiupti. Pasak MGB raportų, – 72 procentai tremtinių tą 1949-ųjų kovą buvo moterys ir vaikai iki 16 metų, 3 tūkstančiai tremtinių – seni žmonės, o beveik 2 tūkstančiai – vaikai, kurie buvo išvežti be tėvų.
„Priboi“ trėmimo aukos buvo vežamos į Amūro, Irkutsko, Krasnojarsko, Novosibirsko, Omsko ir Tomsko sritis. Atvežti į tremties vietas jie privalėjo pasirašyti dokumentus, kurie draudė jiems grįžti namo ir „pririšo“ prie tremties vietos bent dvidešimčiai metų.
Trėmimai buvo tokie „sėkmingi“ ir gerai organizuoti, kad Kremlius po šios „operacijos“ ordinais bei garbės raštais apdovanojo net 75 organizatorius ir dalyvius. Visų jų pavardės puikavosi „Pravdoje“ taip palengvindamos darbą ateities istorikų kartoms.
Tą kovą iš Lietuvos buvo ištremta apie 32 tūkstančiai žmonių. Tai buvo vienas didžiausių, bet ne paskutinis trėmimas. Iš viso 1941–1953 m. iš Lietuvos į tremtį buvo išvežta iki 130 tūkst. žmonių, tarp jų apie 32 tūkst. vaikų.
Jūratė VAŽGAUSKAITĖ, www.bernardinai.lt
Šaltinis – http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-03-12-priboi/78582